Naujausios
Ūkininkas pasirinko sunkesnį, bet savo kelią
Kelmės rajone, Petrališkėje, ūkininkaujantis Petras Kavaliauskas sukūrė keturias darbo vietas. Darbininkų šeimas apgyvendina pats supirkdamas ištuštėjusias kaimo sodybas. Iki dviejų šimtų hektarų žemės ir keturiasdešimties karvių fermos praturtėjęs ūkininkas sako negalįs sau leisti prabangių atostogų ar džipų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Sukūriau mažą “kolchoziuką„
Prieš vidurdienį Petras Kavaliauskas jau parrūko iš Kelmės. Vežė ūkio darbininkę į ligoninę — jos vaikui atlieka operaciją. Kėlėsi šeštą. Veršiavosi karvė. Reikėjo skubėti į fermą. Dar tik įpusėjus pokalbiui, Petrui jau skambina ta pati darbininkė. Iš Kelmės reikia parvežti atgal.
Ūkininkas sako, jog šitaip kasdien gyvena ne tik savo, bet ir savo darbininkų gyvenimą. Jo žmona Verutė prieš vidurdienį jau sukinėjasi po virtuvę. Verda ūkio darbininkams valgį. Vakarais sėda prie ūkio buhalterinės apskaitos.
Ūkininkai sako privalantys savo darbininkais pasirūpinti. Jiems duoda malkų iš savo miško. Užsako laikraščius.
„Sukūriau mažą “kolchoziuką„ — juokauja Petras Kavaliauskas. — Ir tvarka čia šiek tiek panaši kaip kolūkyje. Nesibėdavoju. Gyventi galima. Tik nuolat reikia galvoti, kaip išsiversti.“
„Visas ramstis — Europos išmokos, — į pokalbį įsiterpia ir žmona Verutė. — Tiesiogines išmokas gavę galime šiek tiek lengviau atsikvėpti. Pajamos už pieną išeina darbininkų algoms, elektrai, mūsų pačių sveikatos draudimams ir “Sodrai„. Į žemės hektarą reikia investuoti apie penkis šimtus litų. Kainuoja trąšos, sėkla, degalai, tepalai, detalės technikai. Gerai, jeigu grūdai neblogai dera. Po 100 — 120 tonų parduodame. O, pavyzdžiui, pernai, derlius buvo prastas. Ne kas teliko parduoti. Sušėrėme savo gyvuliams.“
Pradėjo nuo trijų hektarų
Šiuo metu Kavaliauskai dirba du šimtus hektarų žemės ir turi keturiasdešimties karvių fermą. Svajoja prisiauginti ar nusipirkti dar dvidešimt karvių. Tiek tilptų į jų tvartą. Ir pajamos iš didesnės bandos būtų didesnės. Dabar per metus parduoda apie 150 tonų pieno. Už kilogramą pieno iš Kelmės pieninės gauna po litą. Ūkininkas sako, jog tai normali kaina. Todėl perspektyvu plėsti bandą.
Užpildyti tvartą nėra lengva. Kasmet tenka išbrokuoti ir mėsai parduoti po keliolika karvių. Jas pakeičia pačių išaugintos telyčios.
Šiandien modernų ūkį sukūrę Kavaliauskai dar negali sau leisti prabangių atostogų ar prestižinių automobilių. Pradėję veiklą nuo trijų hektarų, žemę, techniką, gyvulius turėjo nusipirkti patys. O prieš pirkdami — užsidirbti.
Žemės plotus pirko palaipsniui. Pirmuosius trisdešimt hektarų pamena gavę išsimokėtinai. Išsimokėję už šitą žemę, pirko dar 65 hektarus. Antrą šimtą hektarų ūkininkai susipirko mažais sklypukais. Ir mokėti jau teko brangiau. Už pirmuosius hektarus mokėjo po 500 — 600 litų. Už paskutiniuosius — vidutiniškai po 3 tūkstančius. Kai kurie sklypai kainavo ir po 7 tūkstančius už hektarą. Dabar ūkininkai dar rengiasi pirkti 40 hektarų žemės iš valstybės. Žemei pirkti vieną kartą jau yra ėmę paskolą. Valstybės žemės taip pat pirks išsimokėtinai.
Pasisekė, kad visi žemės plotai netoli, aplink Petrališkę. Kai kurie — netoli Vaiguvos. Tačiau ir ten, netoli, nes šalia gimtinės. Svarbiausia, kad aplink namus užtenka ganyklų.
Į Petrališkę investavo ir fondų lėšas
Kavaliauskai turi du gerus vakarietiškus kombainus, visą šienavimo techniką ir vyniotuvus.
Dalyvaudami Europos Sąjungos fondų remiamose programose gavo paramos. Įsirengė modernų pieno bloką. Pasistatė mėšlo šalinimo įrangą su tūkstančio tonų talpos rezervuaru.
Ūkininkas pasakoja dar norėjęs dalyvauti ir ūkio modernizavimo programoje, būtų pirkęs technikos. Tačiau paaiškėjo, jog šioje programoje nebegali dalyvauti dėl amžiaus. Be to, remiami tik iki 150 hektarų žemės turintys ūkininkai.
Sunkesnis kelias
Kavaliauskai sako, jog ūkininkui paprasčiau — augalininkystė. Apsėjai žemės plotus, nukūlei. Tačiau vien tik tuo versdamasis esi visiškai priklausomas nuo gamtos. Be to, ir grūdų kainos labai svyruoja. Tad nors sunkiau, bet patikimiau — mišrus ūkis.
Pienas duoda lėšų kasdieniam išgyvenimui. Karvės atsiveda veršelių. Telyčaites galima auginti, o buliukus parduoti. Už mažą poros savaičių veršelį galima gauti apie septynis šimtus litų. Paauginus iki penkių šimtų kilogramų svorio, jau galima gauti pustrečio tūkstančio.
Savo poreikiams Kavaliauskai augina kiaulių. Parduoti neapsimokėtų. Bekonui sušertum apie 700 kilogramų kombinuotųjų pašarų, kurie kainuoja apie 2 — 2,5 lito už kilogramą. Plius paršelis. Bekono savikaina — per pusantro tūkstančio litų.
Nuo mažumės užaugęs kaime, P. Kavaliauskas sako jaučiąs ypatingą pagarbą kaimo žmonėms, jų darbams ir duonai. „Nors dabar kai kurie kaimo žmonės labai keičiasi. Užvaldytas racionalumo vienas ūkininkas degino grūdus. Pasiskaičiavo, jog pigiau deginti grūdus negu pirkti malkas. Bet juk tai didžiausia nepagarba ir nusikaltimas duonai“, — turi savo nuostatas ūkininkas.
POKYČIAI: Ūkininkavimas buhalterei Verutei ir Veterinarijos gydytojui Petrui Kavaliauskams visiškai pakeitė gyvenimą.
TECHNIKA: Du šimtus hektarų žemės valdantis ūkininkas Petras Kavaliauskas nusipirko du modernius kombainus. Tik apgailestauja, jog negali jų laikyti garaže, nes pelės tuoj pat nukramto laidus.
APLINKA: Kaimą mylintys Kavaliauskai puoselėja savo namų aplinką ir perka ištuštėjusias sodybas, kad jos visai nesunyktų. Tokių sodybų šiuo metu turi keturias.
Autorės nuotr.