Naujausios
Užgavėnės – laikas linksmintis, burti ir vaišintis
Šiemet Užgavėnes švęsime vasario 12-ąją. Dar galima spėti pasigaminti šventinę kaukę ir pasiruošti burtams. Plačiau apie šiuos neatsiejamus Užgavėnių atributus bei kitas šventės tradicijas pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas Julius VAINORIUS.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Orų spėjimai – visiems metams
„Per Užgavėnes buvo įprasta važinėti po laukus, juos apžiūrėti ir išsivolioti sniege. Tikėta, kad taip perduodama energija žemei, kad ši geriau subrandintų derlių“, – sako J. Vainorius.
Taip pat buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad šis paprotys apsaugo būsimą derlių nuo jam galinčio pakenkti stipraus lietaus, perkūnijos, vėjo.
Per Užgavėnes lankyti ne tik laukai, bet ir bitės. Taip norėta parodyti joms dėmesį, kad „neišeitų pas kaimyną“.
Jei Užgavėnių diena būdavo saulėta, tikėta, kad metai bus derlingi. Jei tądien buvo apsiniaukę ar ant stogų pūpsojo sniego kepurės – pievos geriau žaliuos. Jei sninga – grybai geriau augs.
„Dauguma spėjimų, kaip matote, buvo optimistiški“, – šypsosi muziejininkas.
Būrimų – ne mažiau nei per Kalėdas
Užgavėnių būrimų gausą J. Vainorius prilygina Kalėdų laikotarpiui. Daugiausia jų griebdavosi netekėjusios merginos, norėdamos sužinoti, kada ištekės.
Užgavėnių dieną merginos kuo plačiau apkabindavo tvorą prie namų. Skaičiuodavo: jei apkabino porinį tvoros lentelių skaičių – šiemet ištekės, jei neporinį – vestuvių dar teks palaukti.
Po trimis apverstomis lėkštutėmis buriančios merginos slėpdavo žiedą, rūtos šakelę ir žemės saują. Ta, kuri rasdavo žiedelį, po Velykų ištekės, radusi rūtos šakelę liks senmerge.
Radusiai žemės saują grėsė mirtis. „Dabar tai skamba žiaurokai, bet senais laikais žmonės paprasčiau žiūrėjo ir į gyvenimą, ir į mirtį“, – aiškina J. Vainorius.
Prie vaišių stalo – keletą kartų per dieną
Per Užgavėnes būdavo valgoma riebiai ir gausiai visą dieną. Prie stalo būdavo sėdama 7, 9, net 12 kartų. Pagrindiniai šventės patiekalai – šiupinys, įvairios košės, kopūstai, riebi mėsa, žinoma, ir blynai. Manyta, kad blynas – saulės simbolis.
„Tiesa, niekur neteko skaityti, kokius tiksliai blynus per Užgavėnes kepdavo mūsų protėviai – mielinius ar iš tešlos be mielių, didelius, per visą lėkštę ar telpančius delne. Matyt, viskas priklausė nuo šeimininkės, kiekviena turėjo savo receptą“, – svarsto J. Vainorius.
Padažas prie blynų, kaip ir visi kiti patiekalai, turėjo būti riebus, pavyzdžiui, spirgučiai.
Kaukės vaizduoja žmones ir gyvūnus
Tradiciškai, anot J. Vainoriaus, Užgavėnių kaukės skirstomos į antropomorfines, vaizduojančias žmones, ir zoomorfines, vaizduojančias gyvūnus.
„Mūsų protėviai tikėjo, kad keičiantis metų ciklui iš žiemos į pavasarį, trumpam atsiveria vartai į aną pasaulį, iš kurio ateina „svetimi“. Būtent tais „svetimais“ ir buvo įprasta persirengti.
Tačiau tai nereiškia, kad žmonės persirengdavo vien velniais ir giltinėmis. „Svetimas“ nereiškia „blogas“. Todėl Užgavėnių kaukės vaizdavo ir žydus, ubagus, čigonus, tiesiog kitokius žmones“, – aiškina pašnekovas.
Tarp zoomorfinių viena iš populiariausių kaukių – ožio, arklio. Svarbiausia Užgavėnių kaukės paskirtis – juokinti. Buvo tikima, kad juokas stiprina gyvybines žemės galias, jos derlingumą, kuris mūsų protėviams buvo labai svarbus.
Užgavėnių vaidinimus muziejininkas vadina liaudies teatru be repeticijų. Jų esmė – išlydėti žiemą ir pasitikti pavasarį.
Neatsiejama tokių palydėtuvių dalis – Morės arba Kotrės – žiemos stabo deginimas (Žemaitijoje) arba skandinimas (Aukštaitijoje). Beje, Aukštaitijoje buvo skandinama ne Morė ar Katrė, o Gavėnas.
Taip pat svarbi šventės dalis – Lašininio (žiemos personažo) ir Kanapinio (pavasario personažo) kova, neišvengiamai pasibaigianti pastarojo laimėjimu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRADICIJA: Muziejininkas Julius Vainorius pasakoja, kad senovėje specialiai Užgavėnėms buvo įrengiamos sūpynės: „Kuri mergina aukščiau išsisups, tos linai aukštesni užaugs. O iš linų merginos ausdavo savo kraitį – rankšluosčius.“
KAUKĖS: Tradiciškai, anot J. Vainoriaus, Užgavėnių kaukės skirstomos į antropomorfines, vaizduojančias žmones, ir zoomorfines, vaizduojančias gyvūnus.
Užgavėnių kaukė
1. Kaukei tradicine papjė mašė technika pasigaminti J. Vainorius pirmiausia pataria paruošti pagrindą – maždaug 25x20 centimetrų pločio storo kartono lakštą. Ant jo reikėtų pieštuku nusipiešti kaukės kontūrus: pažymėti veido ovalą, nosies, antakių, akių, burnos vietas.
Ant paruošto kartono pagrindo lipdykite norimos formos nosį, antakius, skruostikaulius. Tam galima naudoti plastiliną, molį ar modeliną.
Nereikėtų pamiršti, kad Užgavėnių kaukė turi būti juokinga. Todėl lipdomo veido bruožai turi būti padidinti, jis neturi būti gražus.
Kuo sudėtingesnę veido formą padarysite, tuo sudėtingiau ją vėliau bus apklijuoti popieriumi. Todėl vaikams patartina pradėti nuo paprastesnių sumanymų.
2. Nulipdytą formą patepkite riebalais – aliejumi, sviestu, taukais ar vazelinu, kad vėliau popierinė kaukė lengvai nuo jos nusiimtų.
Dėkite ant paruoštos formos pirmą sluoksnį – neilgas suplėšyto laikraščio juosteles, sušlapintas vandenyje.
3. Sumaišykite „Lipalo“ klijus su vandeniu, santykiu 1:3 arba 1:4. Toliau ant formos dėkite tokio pat dydžio laikraščio skiautes, jas teptuku patepdami klijų ir vandens mase. Tokių sluoksnių reikėtų mažiausiai aštuonių.
Skiautes dėkite labai kruopščiai, kad jos tiksliai priglustų prie formos, kitaip nepavyks išgauti norimų kaukės bruožų.
4. Popierinė kaukė turėtų džiūti vieną dvi paras. Ją galima dėti ir ant (arba greta) radiatoriaus, kad greičiau išdžiūtų.
Kaukę rekomenduojama dėti ant kočėlo ar stipriai susukto laikraščio. Kočėlas turėtų būti padėtas išilgai, per kaukės vidurį. Ant kaukės pakraščių galima uždėti svorį. Taip išdžiūvusi ji taps įlenkta ir geriau priglus prie veido.
Kaukei šiek tiek pradžiūvus, ją jau galima nuimti nuo formos. Kadangi ji buvo patepta riebalais, turėtų nesunkiai pavykti. Jei kaukė prikimba prie pagrindo, galima apkirpti jos kraštus. Taip išgausite ir veido ovalą.
Apžiūrėkite kaukę prieš šviesą. Jei vietomis ji persišviečia, į tas vietas pridėkite dar vieną kitą laikraščių skiautės, pateptos klijų ir vandens mase, sluoksnį. Taip pat galima ant kaukės uždėti kokį spuogą, išryškinti skruostikaulius, smakrą.
Kaukei visiškai išdžiūvus, dėkite paskutinį jos sluoksnį – balto, juostelėmis plėšyto popieriaus skiaučių, pateptų klijų ir vandens mase. Šiam išdžiūvus, belieka kaukei išpjauti akis ir burną (vaikai turėtų paprašyti tėvelių pagalbos, nes išdžiūvusi kaukė būna gana kieta).
5. Guašu nuspalvinkite kaukę. Tradicinės Užgavėnių kaukės būna tamsesnių, sodrių spalvų. Jas papuošti galima plaukais, ūsais, barzda. Šioms pagaminti naudojami kailio gabaliukai, pakulos, siūlai, medžiagos gabalėliai.
Galiausiai kaukės šonuose praduriamos skylutės ir įveriama reikiamo ilgio guma, kad kaukė, uždėjus ją ant veido, nenukristų.
Nuotraukoje – medinės kaukės, tačiau ir papjė mašė technika iš popieriaus galima pasigaminti labai į jas panašių. Daugeliu atvejų popierinės kaukės bus pranašesnės už medines: nesuskilinės, o jas pažeidus bus galima nesunkiai apklijuoti iš naujo. Popierinė kaukė yra lengvesnė ir maloniau priglunda prie veido, nespaudžia, kaip medinė.
