Naujausios
PASIDARYK PATS
Vantas pataria rišti senoviškai
Naujosios Akmenės gyventoja Antanina Šukienė vantą sugeba surišti per kelias minutes ir taip, kaip darydavo senovėje – be jokių virvelių ar vielelių. Birželis – tinkamas laikas apsirūpinti šiuo svarbiu pirties simboliu, pirtininkų vadinamu gyvu organzimu.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Išmoko Sibiro tremtyje
Antanina Šukienė mena, kad vaikystėje buvę įdomu žiūrėti, kaip tėtis riša vantas. Jis to ėmė specialiai mokyti dukrą, kai šeimą ištrėmė į Sibirą – tada mergaitė buvo šešerių metukų.
Tremtyje vaikams reikėdavę ganyti avis ir joms paruošti berželių lapų žiemai – kad turėtų pašaro. O rišdavo šakeles taip patikimai, kaip pirties vantas – kad vėliau džiovinamos ir nešamos šakelės nesidraikytų.
Tokias vantas akmeniškė tebemoka surišti iki šiol, jos išlieka stangrios ir pirtyje sudrėkintos, garuose pašutusios. Nors yra surištos vien panaudojant tų pačių berželių šakeles. Tad pirtyje yra patogiau, negu liečiantis prie kokios įkaitusios surišimui panaudotos vielos, yra maloniau, negu užčiuopti kokį virvagalį.
Apie tokį Antaninos sugebėjimą nežino nė artimiausi jos draugai. Mat po tremties nebebuvo reikalo rišti vantas. Daro, kai Klaipėdoje aplanko sūnų. Jis turi pirtį, tad mama pasirūpina vantomis.
A. Šukienė dabar vadovauja Akmenės rajono politinių kalinių ir tremtinių sąjungai.
Autoriaus nuotr.
VANTOS: Naujojoje Akmenėje gyvenanti Antanina Šukienė vantą suriša per kelias minutes.
Du surišimai beržo šakelėmis
A. Šukienė sutinka savo bute parodyti, kaip suriša vantas. Svetainėje ant stalo paskleidžiamas pamiškėje prilaužytas glėbys maždaug pusmetrio ilgumo beržo šakelių. Iš jų Antanina renka tiesiasias ir dėlioja į krūvą taip, kad palinkimas būtų į vidaus pusę ir viršūnėlė prie viršūnėlės.
Nustoja sluoksniuoti, kai toje vietoje, kur bus vantos kotas, delnu patogu apimti šakeles, o jų neatrodo esant mažokai.
Tada krūvelę perskiria perpus ir kotgalius sukryžiuoja maždaug 45 laipsnių kampu.
Iš krūvos parenkama tiesi ir elastinga šakelė, – geriausiai kokiu trečdaliu ilgesnė, negu būsima vanta. Tos šakelės viršūnėlė dedama nuo vantos koto pusės į vantą, prilaikoma pirštais.
Kitas šakelės galas stangriai vyniojamas kote per sukryžiuotų dalelių susikirtimą. Turi susidaryti mažiausiai du apvijimai, o geriau – trys.
Po to vyniojamos šakelės galas įkišamas į apviją tarp ja suspaustų vantos šakelių. Kad geriau lįstų, surišančios šakelės galą galima nusmailinti peiliu.
Po tokio pirmojo vantos surišimo jos koto gale esančios šakelės išlieka susikryžiavusios.
Vėl parenkama antram surišimui reikalinga šakelė, bet nuo jos reikia nubraukti lapelius.
Ta šakelė vyniojama irgi kote ir taip pat ties perskirtų vantos dalių susikirtimu, ir iškart skersai šakelių.
Taip trimis apvijimais surišamas kotgalis, o pabaigoje rišančios šakelės galas visa jėga įtempiamas.
Tai galima padaryti suėmus replėmis. Seniau žmonės tempdavo, paprasčiausiai sukandę dantimis.
Įtemptas galas įkišamas tarp apvijų, kad jos stangriai suspaustų tą galą.
Tokie surišimai nepasileidžia džiovinant vantą, nes sausėdamos šakelės traukiasi ir dar labiau suveržia kotą. Jo galas palyginamas, apkapojant kirvuku, o jei jo nėra po ranka – šakelių galai nupjaustomi peiliu.
Taip senoviškai surišta vanta yra patogi tuo, kad periantis neslysta iš delno. Neleidžai tas koto gale padarytas sukryžiavimas.
