Naujausios
Vyturiai ir pelėdos
Mielosios, nelabai suklysiu sakydama, kad jūsų draugijoje kada nors kilo ginčas tarp pelėdų ir vyturių...
Žvalūs vyturiai niekada nesupranta naktibaldų pelėdų ir dažniausiai juos niekina, o pelėdos paprastai suranda dar vieną kitą pelėdą ir visos ūbauja, kad tokios gimė, kad joms siaubingai sunku rytais keltis, ir kad nieko negali padaryti.
Na bet viskas iš pradžių. Taigi, vieną vakarą sukviečiau savo drauges aptarti, kaip mes šiemet gyvensime.
Draugės be atsikalbinėjimų sugužėjo, aišku, dauguma buvome žiemą šiek tiek papilnėjusios, kai kurios – ką tik atsigavusios po visų virusų.
Aš ta proga prikepiau savo firminių plikytų pyragėlių-eklerų, kuriuos mes turėjome ragauti su karštu gėrimu, bet ne su arbata...
Buvo taip smagu ir linksma, kol tarpdury nepasirodė Ema – su sportiniu kostiumu ir lazdom.
„Vaje, tu su slidėm?“, – aiktelėjome.
„Merginos, čia yra šiaurietiškos lazdos“, – nusijuokė ji ir, užbėgdama už akių, paaiškino, kad taisyklingai vaikštant su lazdom dirba visos raumenų ir sąnarių grupės, praktiškai tas pats, kad tu plauktum, tik dar geriau.
Ema niekinamai nužvelgė mano stalą su eklerais ir ištraukė iš kuprinėlės kažkokių žaliavalgiškų saldumynų iš datulių, riešutų ir visokių sėklų...
Bet baisiausia, kad ta mūsų Ema, kuri kartu su mumis skųsdavosi priaugtais kilogramais, šįkart taip akivaizdžiai tryško sveikata ir jaunyste, kad mes pasijutome mažų mažiausiai nemaloniai.
Tada ji papasakojo, kad nuo Naujųjų metų pradėjo naują gyvenimą. Dabar stengiasi gyventi saulės ritmu, atsikelti bent iki šeštos valandos ryto, pasisemti iš gamtos energijos, atsisakė mėsos, pradėjo valgyti žalią maistą, vaikščioti su lazdomis, per mėnesį numetė jau penkis kilogramus ir jaučiasi, kaip aštuoniolikmetė.
Turėjome pripažinti, kad draugė atrodė nedovanotinai jauna ir žvali. Tad nenuostabu, kad mano eklerai buvo pastumti į šalį, išbandyti žaliavagiški saldumynai, ir visos susispietė apie Emą, kone pasiryžusios sekti naujosios lyderės pėdomis ir tuoj pat bėgti pirkti šiaurietiškų lazdų.
Bet Ema akcentavo, kad visų svarbiausias žingsnis yra pakeisti savo dienos režimą, tai yra pradėti gyventi su saule ir būtinai keltis prieš šešias ryto, na ir žinoma anksčiau gultis.
„Gerai, Ema, kad tu vyturys, bet aš – pelėda, man keltis šeštą ryto yra toookia kančia“, – pradėjo kažkuri iš mūsų ir tuoj pat sulaukė pritarimų. Kaip mat susidarė būrelis pelėdų, kurios ūbavo, kad tokios gimė, kad nuo mažens joms sunku būdavo rytais keltis, ir kad produktyviausias jų laikas būna naktį, ir kad joms šios teorijos paprasčiausai ne-tin-ka.
Mano draugės vyturiai tuo tarpu solidarizavosi su Ema ir laikėsi tos nuomonės, kad, jei pelėdos pradėtų keltis ir gulti su saule, gautų energijos ir jų gyvenimas pasikeistų.
Tada įsiterpė mūsų draugė jogė, kuri visada viską žino.
Ji paaiškino, kad pagal vedas vadinamosios pelėdos praeitame gyvenime nesilaikė dienos rėžimo, todėl šiame gyvenime gimė valandomis tarp vidurdienio ir vidurnakčio, todėl joms iš tiesų labai sunkiai sekasi anksti keltis. O vadinamieji vyturiai praeitame gyvenime gyveno taisyklingai, saulės ritmu, tai tie gimė po vidurnakčio iki vidurdienio, ir jiems nesunku keltis ryte.
Mačiau, kaip mano draugės pelėdos nuliūdo ir iš to streso puolė į mano eklerus, o draugės vyturiai pasipūtė ir spietėsi prie žaliavalgiškų vaišių, ir jau kūrė planus, kaip visos ryt ryte kelsis ir siurbs energiją iš saulės.
Aš pati gimiau kelios minutės prieš vidurnaktį, tai jutausi tarpinis variantas, bet man pagailo ant sofos sutūpusių pelėdų.
Ir tada prabilo mūsų draugė istorikė, beje, pelėda.
„Palaukit, palaukit, žiūrint istoriškai, tai visi vyturiai praeituose gyvenimuose buvo valstiečiai, būrai, baudžiauninkai ir darbininkai. Nesilaikyti dienos režimo ir voliotis iki pietų anais visais laikais galėjo sau leisti tik aukštuomenė, na gal dar meninė bohema“, – dėstė mūsų docentė.
Išgirdusios šią istorinę prielaidą, pelėdos labai nudžiugo. Na, žinoma, juk jos anuose gyvenimuose buvo įmantrios rūmų damos, gal net kurtizanės, nepabijokime šito žodio, o gal dvariškiai, mokslininkai, dailininkai ar rašytojai... Neatsitiktinai jos dabar sėdi ant sofos ir valgo mano eklerus, kai vyturiai tupi ant žemės, apspitę Emą.
Dabar jau draugės pelėdos ėmė iš aukšto žiūrėti į drauges vyturius, o šios pasijuto pažemintos.
Padėtis, mačiau, dar labiau susikomplikavo.
Gerai, kad tuo metu grįžo Adomas, ir mano draugės vyturiai ta proga pakilo skristi namo, nes rytoj reikės anksti keltis. Iš paskos išėjo ir pelėdos.
Prieš užmiegant aš paklausiau Adomo, kelintą valandą jis gimęs. „Šeštą ryto, o kas“, – pro miegus sumurmėjo.
„Taip ir maniau – cholopas“, – pagalvojau, ir atsukau jam savo aristokratišką iš praeito gyvenimo nugarą.
Ieva, tarp pelėdų ir vyturių
