Geri lietuviai – tarp nemeilės ir pavydo

Vi­sa­da lau­kia­ma

Pus­penk­tos sa­vai­tės. Tiek po­nia Da­lia tu­ri lai­ko Lie­tu­vo­je, kad spė­tų ap­lan­ky­ti ar­ti­muo­sius, gi­mi­nai­čius, pul­kus drau­gių ir drau­gų. Vy­ras iš­leis­da­mas į Lie­tu­vą kū­ry­bin­gą sa­vo žmo­ną juo­ka­vo: "Eik, Da­ly­te, gal­vom. Ži­nau, kad tau to rei­kia."

Kel­mės gat­vė­je ją pa­ma­tę pa­žįs­ta­mi nuo­šir­džiai ap­si­džiau­gia: "O, šyp­se­nė­lė!" Džiau­gia­si ir Da­lia: "At­ro­do, jog ne ket­ve­rius me­tus, o tik ke­tu­rias die­nas ne­bu­vau Lie­tu­vo­je. Ma­nęs iš ši­tos ap­lin­kos dar nie­kas neiš­kir­po. Sup­ra­tau, kad Kel­mė­je už­gy­ve­nau krū­vą ge­rų žmo­nių. O tai pa­ti di­džiau­sia ver­ty­bė!"

De­vy­ne­rius me­tus Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti kel­miš­kė pa­tai­kė grįž­ti į gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą. Gi­mi­nės su­si­ti­ki­mai ren­gia­mi kiek­vie­nais me­tais jau 26 me­tus. Su­si­rin­ko 60 žmo­nių.

"Ma­ty­tu­mėt, kaip per ke­le­tą me­tų se­sės vy­ras iš­gra­ži­no tė­ve­lių na­mus. Ir man bal­tą kam­ba­riu­ką įren­gė, kad tu­rė­čiau sa­vo erd­vę, kai su­grįž­tu", – nuo­šir­džiai lyg vai­kas džiau­gia­si Da­lia.

Tie na­mai ir jai, ir se­sei – la­bai bran­gūs. Tai ry­šys, dar sie­jan­tis su Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­siais tė­vais. Tą ry­šį Da­lia jau­čia ir Či­ka­go­je. Tė­ve­liai daž­nai ap­lan­ko sap­nuo­se. Jei ma­to juos su­si­rū­pi­nu­sius, su­pran­ta, jog rei­kia pa­si­ruoš­ti ko­kiam nors iš­šū­kiui.

"Koks žiau­rus pra­ra­di­mas vai­kams, ku­rie au­ga vai­kų na­muo­se, – sa­ko Da­lia. – Aš ga­liu bū­ti ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te, bet esu stip­ri, nes ži­nau, kad Lie­tu­vo­je – ma­no šak­nys. Kad čia yra ma­no tė­vai. Šak­nų yra ir Ame­ri­ko­je. Fi­la­del­fi­jo­je gi­mė ma­no se­ne­lis, ma­mos tė­vas. Ten pa­lai­do­ti ma­no pro­se­ne­liai. Bet aš au­gau Lie­tu­vo­je. Ir vis­kas man čia yra bran­gu. Nie­kas iš ma­nęs nei­šims Kin­ča­lių kai­mo."

Ne­rei­kia ke­liak­lups­čiau­ti dėl duo­nos kąs­nio

Da­lia pri­si­me­na vie­ną po­kal­bį su tė­vu. Tą­syk vė­lų ru­de­nio va­ka­rą jis pa­si­ti­ko duk­rą au­to­bu­sų sto­te­lė­je. Žvar­bus vė­jas. Jis at­my­nė iš kai­me­lio dvi­ra­čiu ap­si­vil­kęs plo­na striu­ke­le. Pas­kui į kai­mą iš mies­te­lio su duk­ra grį­žo pės­ti. "Da­le­li, aš vi­są gy­ve­ni­mą dir­bau tė­vy­nei. Ir tu dirb­si", – pra­na­ša­vo at­si­dū­sė­da­mas.

Ma­ma, išei­da­ma iš šio pa­sau­lio, pa­lin­kė­jo: "Vai­kai, tik bū­kit lai­min­gi". Da­bar daž­nai su­tik­ti pa­žįs­ta­mi sa­ko: "Ko­kia tu lai­min­ga, kad gy­ve­ni Ame­ri­ko­je." O ji at­sa­ko: "Aš taip pa­si­rin­kau. Tik ne Ame­ri­ką. O tie­siog bū­ti lai­min­ga. Ame­ri­ka – tik at­si­tik­ti­nu­mas. Ten gy­ve­no ma­no žmo­gus."

Pa­si­rink­ti ne­bu­vo leng­va. Da­lia – ga­bi re­ži­sie­rė ir pui­ki ak­to­rė. Dir­bo ne tik Kel­mė­je. Vyk­dė teat­ro pro­jek­tus Ang­li­jo­je, Af­ri­ko­je, Jung­ti­niuo­se Ara­bų Emy­ra­tuo­se, ki­tuo­se kraš­tuo­se.

Ame­ri­ko­je daž­niau­siai pri­žiū­ri gar­baus am­žiaus žmo­nes. Per tuos de­vy­ne­rius me­tus daug ko iš­mo­ko. Ta­po pu­siau gy­dy­to­ja, be­veik pro­fe­sio­na­lia slau­gy­to­ja, tik be dip­lo­mo. Ta­čiau svei­ka­ta da­bar ge­res­nė ne­gu prieš dvi­de­šimt me­tų. Pa­mir­šo, kas yra gal­vos ar są­na­rių skaus­mas.

Nes­le­pia – bū­na ir sun­kių die­nų. Tuo­met ten­ka at­si­rem­ti į lie­tu­vį sa­vo vy­rą.

Prie tik­ro­sios sa­vo pro­fe­si­jos Da­lia grįž­ta tik ret­kar­čiais, kai kas nors pa­pra­šo ves­ti ren­gi­nį ar pa­ruoš­ti vai­kų spek­tak­liu­ką.

"Aš su­pra­tau, jog gy­ve­ni­mui ne­tu­riu jo­kių am­bi­ci­jų. Kel­mė­je dir­bau vis­ką. Bu­vau ir re­ži­sie­rė, ir ak­to­rė, ir rū­bų di­zai­ne­rė, ir pje­sių kū­rė­ja – vis­kas, kas tik no­ri. Bet nie­kuo­met ne­troš­kau nei gar­bės raš­tų, nei me­da­lių. Tik, kai pa­sa­ky­da­vo: "O jūs iš vis džiau­ki­tės, kad dar at­ly­gi­ni­mą gau­na­te", bū­da­vo skau­du. Tar­si tu­rė­čiau jaus­tis kal­ta, kad man tu­ri mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą... Lie­tu­vo­je mums nuo­lat bu­vo ka­la­ma, jog mū­sų dar­bas – nie­ko ver­tas.

Ant­ra ver­tus, daž­nai pri­si­me­nu re­ži­sie­riaus Ei­mun­to Nek­ro­šiaus žo­džius: "O ko mes no­rim? Žmo­nės gy­ve­na sun­kiai. Tai ko­dėl jie tu­ri atei­ti į mus žiū­rė­ti ir dar pi­ni­gus mo­kė­ti?" Tai­gi, ir dėl ma­no ta­len­to pa­sau­lis ne­daug ką pra­ra­do."

Nu­ver­tin­ti ta­len­tai

– Ar pa­si­kei­tė Lie­tu­va per tuos de­vy­ne­rius me­tus, kai jo­je ne­gy­ve­na­te? Gal po tru­pu­tį kei­čia­si ir po­žiū­ris į dar­buo­to­ją, ta­len­tin­gus žmo­nes?

– Pa­si­kei­tė. Išg­ra­žė­jo. Net ir kai­muo­se prie su­kry­pu­sios tro­be­lės žy­di gė­lės. Žmo­nės at­ro­do ge­res­ni ir lai­min­ges­ni, pa­gal iš­ga­les be­si­šyp­san­tys. Ta­čiau vis tiek pas mus dar la­bai daug ne­mei­lės, žmo­gaus ir jo ta­len­to ne­ver­ti­ni­mo.

Su­si­ti­kau su dau­gy­be dar­bui at­si­da­vu­sių žmo­nių, ku­rie, kaip ma­no tė­ve­lis sa­kė, vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo tė­vy­nei, au­ko­da­mie­si, ne­tau­py­da­mi sa­vęs, ati­duo­da­mi svei­ka­tą. Bet nie­kas jų ne­ver­ti­na. An­tai dai­li­nin­kas re­konst­ruo­ja ki­to ge­ni­jaus pa­veiks­lą, o gau­na tik va­ly­to­jos at­ly­gi­ni­mą. Gy­dy­to­jai da­ro ste­buk­lus, dir­ba tiek, kad neaiš­ku ka­da mie­ga. O ką už­dir­ba?

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos mo­ky­to­jai, ne­jaus­da­mi sty­giaus, per ato­sto­gas ga­lė­jo ke­liau­ti po Švei­ca­ri­ją. O ką ga­li leis­ti šian­die­nos mo­ky­to­jai? Sup­ran­tu, kad vals­ty­bės biu­dže­te gal ir ne­pa­kan­ka pi­ni­gų. Bet bent ge­rą žo­dį ta­len­tams ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, o ne pirš­ti min­tį, kad jų dar­bas – nie­ko ver­tas.

Pa­vyz­džiui, ak­to­riaus klau­sia: "Na ir ką per die­ną pa­da­rė­te?" Jei­gu tu­rė­čiau kas­tu­vą, iš­kas­čiau grio­vį. Tuo­met dar­bas aki­vaiz­džiai ma­ty­tų­si. Dar­bas, ku­ria­me rei­kia mąs­ty­ti, ne­pa­ro­do­mas ir sun­kiai įro­do­mas. To­dėl kar­tais at­ro­do, jog nie­ko ir ne­vei­ki. Nors kol su­ge­ne­ruo­ji min­tį ar dė­me­sio ver­tą idė­ją, ga­li praei­ti ne die­na, o vi­sas mė­nuo.

– Toks po­žiū­ris, ma­tyt, yra vi­suo­me­nės spau­di­mo iš­raiš­ka. Kai vi­suo­ti­nio gė­rio neuž­ten­ka kiek­vie­nam, žmo­nės pri­vers­ti ko­vo­ti?

– Ne tik pri­vers­ti ko­vo­ti, o tie­siog pju­do­mi. Kiek­vie­nas žmo­gus, kai į jį žvel­gi at­ski­rai, at­ro­do gra­žus, bran­di as­me­ny­bė, žmo­giš­kas. Bet ko­kiai gru­pe­lei nu­me­ta kau­lą ir pju­do kaip šu­nis dėl jo kau­tis. Tuo­met iš­ryš­kė­ja pa­tys bjau­riau­si mū­sų bruo­žai. Svar­biau­sia, kad tas ko­vos ob­jek­tas la­bai smul­kus – tik duo­nos kąs­nis. Dėl jo tar­pu­sa­vy­je ko­vo­ja mo­kyk­los, kul­tū­ros ir gy­dy­mo įstai­gos.

Man keis­ti tie įstai­gų va­do­vų kei­ti­mai kas pen­ke­ri me­tai. Ar ga­li va­do­vas su­si­kaup­ti rim­tiems dar­bams ži­no­da­mas, kad jis – lai­ki­nas tik pen­ke­riems me­tams? Jis steng­sis tik pra­stum­ti tuos pen­ke­rius me­tus.

Iš­ti­sai ku­ria­mos są­moks­lo teo­ri­jos ska­ti­na žmo­nes ieš­ko­ti ne gė­rio, o tik trū­ku­mų kon­ku­ren­tų dar­buo­se. Užuot pa­si­džiau­gę mąs­to­me: "Rei­kia paieš­ko­ti, ką tu čia pa­da­rei ne taip." Esa­me la­bai skū­pūs pa­gy­ri­mo, pa­si­džiau­gi­mo, ge­ro žo­džio, mei­lės vie­nas ki­tam.

Vi­si jau­čia­mės to­kie svar­būs, ne­pa­ju­di­na­mi. Net au­to­mo­bi­lių spūstyje su­ge­ba­me pa­že­min­ti vie­nas ki­tą ap­rėk­da­mi: "Kur čia va­žiuo­ji, žiop­ly!"

Vis­ko yra ir Ame­ri­ko­je. Bet žmo­nės ten pa­kan­tes­ni vie­nas ki­tam. Tu­ri dau­giau kant­ry­bės. Jei­gu su­si­tin­ka akys, kiek­vie­nas pa­si­svei­kins – pa­žįs­ta­mas ar ne­pa­žįs­ta­mas. Tuo tar­pu pa­svei­kin­tas lie­tu­vis su­klap­sės aki­mis – ko tu čia iš ma­nęs no­ri, aš ta­vęs ne­pa­žįs­tu.

Ame­ri­ko­je žmo­nės sa­ko dau­giau komp­li­men­tų vie­nas ki­tam. "Koks gra­žus ta­vo pa­ka­bu­tis", "Ko­kie gra­žūs ba­tai", "Kaip tau tin­ka ši­ta su­kne­lė", – to­kių komp­li­men­tų iš vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių ga­li iš­girs­ti kas­dien gat­vė­je, pre­ky­bos cent­re. Ir tai pra­links­mi­na vi­sai die­nai. Ži­nai, kad kaž­kam rū­pi.

Žmo­gus ap­link sa­ve ku­ria tam tik­rą ener­ge­ti­nį lau­ką. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad kol gy­ve­nau Lie­tu­vo­je, ma­ne kas nors la­bai nu­skriau­dė, ap­ga­vo. Da­viau sau žo­dį, tos vie­tos, ku­rio­je esu, tų san­ty­kių, jei­gu ne­ga­liu pa­ge­rin­ti, tai bent pa­lik­ti to­kius, ko­kius ra­dau, nie­kuo­met ne­pab­lo­gin­ti si­tua­ci­jos.

Emig­ran­tai – prie­šai ar drau­gai?

– Jus po il­ges­nio iš­si­sky­ri­mo Lie­tu­va ir ar­ti­mie­ji su­ti­ko drau­giš­kai. Ta­čiau tarp Lie­tu­vo­je li­ku­sių­jų ir emig­ran­tų ir­gi yra su­si­prie­ši­ni­mas.

– Ži­nau, kad emig­ran­tus dau­ge­lis kei­kia. Jiems skie­pi­ja­ma vi­suo­ti­nė ne­mei­lė. Bet iš kur ky­la tie na­me­liai Lie­tu­vo­je? Iš ko tvar­ko­mos kai­muo­se gy­ve­nan­čių tė­vų so­dy­bos? Ar ne iš Nor­ve­gi­jo­je, Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je už­dirb­tų pi­ni­gų?

Ko­dėl mes sa­vi­na­mės As­mik Gri­go­rian? Ko­dėl di­džiuo­ja­mės Do­man­tu Sa­bo­niu? Jie juk ir­gi dir­ba sve­tur. Bet sa­ko­me: "Jie – lie­tu­viai. Jie – mū­sų". O tie, ku­rie dir­ba sta­ty­bo­se ar dar­žo­vių san­dė­liuo­se – jau ne mū­sų. Mes jų ne­pa­žįs­ta­me. Jie – mū­sų prie­šai.

O juk jie sve­tur už­dirb­tus pi­ni­gus iš­lei­džia Lie­tu­vo­je, čia in­ves­tuo­ja. Ką da­ry­ti, kai Lie­tu­vo­je trūks­ta ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų? Smul­kius vers­liu­kus tuoj pat už­du­si­na.

Pa­me­na­te Os­ta­pą Ben­de­rį, ku­ris sa­kė: "Ki­sa, kam tau pi­ni­gai? Tu ne­tu­ri fan­ta­zi­jos." Tik fan­ta­zi­jos ir di­de­lį kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą tu­rin­tis žmo­gus pa­jėgs ką nors su­kur­ti ir Lie­tu­vo­je.

Džiau­giuo­si, kad to­kių ran­da­si vis dau­giau. Jie ką nors su­ku­ria tie­siog iš nie­ko. Tik ir jiems rei­kia dau­giau pa­lai­ky­mo, mei­lės.

Džiau­giuo­si, kad Lie­tu­vo­je at­si­ran­da dau­giau pi­lie­tiš­kų žmo­nių, pa­si­prie­ši­nan­čių me­džių kir­ti­mui, ko­vo­jan­čių už gi­rių iš­sau­go­ji­mą.

Kad jau­ni­mas už ke­lis gra­šius ne­par­duo­da sa­vo ži­nių ir ge­bė­ji­mų. Jie jau ne­ži­no, ką reiš­kia bi­jo­ti. Gir­dė­jau pu­siau anek­do­ti­nę si­tua­ci­ją. Darb­da­vys ta­ria­si su jau­nuo­liu dėl dar­bo už­mo­kes­čio: "Iš pra­džių mo­kė­siu 800 eu­rų, vė­liau – 1 200. Jau­nuo­lis at­ker­ta: "Tai aš atei­siu vė­liau."

Šian­die­ni­nis jau­ni­mas sa­ko: man gy­ven­ti rei­kia jau šian­dien, ne­ga­liu ati­dė­lio­ti ry­to­jui.

Ko­dėl pa­si­tei­si­na už­sie­nie­čių in­ves­ti­ci­jos? Jie taip pat ne­tu­ri bai­mių, ko­kias tu­rė­jo­me mes. Jie ne­tu­ri tų ste­reo­ti­pų, ko­kius mes, lie­tu­viai, su­si­kū­rė­me.

Gir­dė­jau, jog yra re­dak­to­rių, ku­rie lei­džia im­ti in­ter­viu tik iš jau­nes­nių ne­gu 45 me­tų žmo­nių. Iš vy­res­nių ne­ga­li­ma. Tai­gi, ir aš ne kiek­vie­nam lei­di­niui jau tik­čiau. O Ame­ri­ko­je vi­so­se sri­ty­se dir­ba tiek daug se­no­lių. Aš ten jau­čiuo­si dar vi­sai pie­me­nė.

– Ar pla­nuo­ja­te ka­da nors vi­sam lai­kui grįž­ti į Lie­tu­vą?

– No­rė­čiau grįž­ti, kai už­si­dirb­siu ame­ri­kie­tiš­ką pen­si­ją. Čia – ma­no na­mai, ma­no tė­vy­nė. Čia vis­kas sa­va. No­rė­čiau teik­ti lab­da­rą, da­lin­tis su sa­vo tau­tie­čiais. Tik yra vie­nas "bet". Kad gau­čiau pen­si­ją, tu­rė­siu ten gy­ven­ti ar­ba priim­ti Ame­ri­kos pi­lie­ty­bę. Jei­gu priim­siu, grįž­ti į Lie­tu­vą rei­kės vi­zos. Ir gy­ven­ti ga­lė­siu tik ri­bo­tą lai­ką.

Tai dar vie­nas ab­sur­das. Į re­fe­ren­du­mą dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės Či­ka­gos lie­tu­viai ėjo ma­siš­kai. Bet kaž­ko­dėl, kad jis įvyk­tų neuž­te­ko bal­sų. Ko­dėl mes ne­tu­ri­me tei­sės se­nat­vė­je gy­ven­ti ten, kur gi­mė­me, au­go­me, da­lį gy­ve­ni­mo dir­bo­me?

Ko­dėl mes sa­vi­na­mės As­mik Gri­go­rian? Ko­dėl di­džiuo­ja­mės Do­man­tu Sa­bo­niu? Jie juk ir­gi dir­ba sve­tur. Bet sa­ko­me: "Jie – lie­tu­viai. Jie – mū­sų". O tie, ku­rie dir­ba sta­ty­bo­se ar dar­žo­vių san­dė­liuo­se – jau ne mū­sų.