Ro­man­sas – tarp del­čios ir pil­na­ties

O ša­lia sė­din­ti bend­ra­ke­lei­vė sa­ko, jog dip­lo­mus sve­tur įgi­ju­siems lie­tu­viams jau ge­rai. Ką be­dirb­tų at­ly­gi­ni­mas ne­ga­li bū­ti ma­žes­nis nei trys tūks­tan­čiai eu­rų iki mo­kes­čių. O štai ji eik­vo­ja svei­ka­tą gė­lių šilt­na­miuo­se Da­ni­jo­je. Kas ry­tą ke­lis ki­lo­met­rus į dar­bo­vie­tę nu­mi­na dvi­ra­čiu. Par­min­ti po de­šim­ties va­lan­dų dar­bo die­nos kar­tais nė­ra jė­gų. Iš lė­to kėb­li­na pės­čia, vos vilk­da­ma ko­jas, o dvi­ra­tį lyg drau­gą ves­da­ma­si ša­lia.

Tik dvi­ra­čiui ir te­ga­li pa­si­guos­ti, kaip ją, pen­kias­de­šimt­me­tę, pa­že­mi­no darb­da­vys, ap­rėk­da­mas, kad ne­sus­kai­čia­vo mai­še­lių, iš ku­rių iš­trau­kė ir į šilt­na­mį per­so­di­no dai­gus. Kaip jis įsi­žei­dė, kai lie­tu­vės dar­bi­nin­kės pa­pra­šė lai­ky­tis su­tar­ties ir duo­ti dar­bo šeš­ta­die­niais. Nes tik dėl pi­ni­go jos čia. Ne į ku­ror­tą at­vy­ko. Su­py­kęs dėl to­kio įžū­lu­mo darb­da­vys da­bar praei­na kaip pro ne­ma­to­mas, neat­sa­ko net į pa­si­svei­ki­ni­mus.

"Ne­ži­nau, kaip iš­temp­siu iki Ka­lė­dų ne­nut­rauk­da­ma kont­rak­to, – gūž­čio­ja pe­čiais mo­te­ris. – Išt­rū­kau ke­lioms die­noms su­si­tvar­ky­ti rei­ka­lų, po sa­vait­ga­lio vėl tu­riu bū­ti šilt­na­miuo­se. Vėl kra­ty­siuos pust­re­čio tūks­tan­čio ki­lo­met­rų au­to­bu­su be mie­go ir poil­sio. Ne­tu­riu ki­tos išei­ties. Parg­rįž­tu mė­ne­siui į Lie­tu­vą. No­riu ką nors ska­nes­nio ir gra­žes­nio nu­si­pirk­ti. Na­mus pa­vers­ti jau­kes­niais. Pi­ni­gai kaip mat iš­tirps­ta. Vėl ten­ka va­žiuo­ti. Ma­no mies­te­ly­je dar­bo nė­ra. Did­mies­ty­je to­kio am­žiaus mo­te­rų jau nie­kas ne­prii­ma. Be to, ir per­si­kraus­ty­ti bū­tų neį­ma­no­ma."

Au­to­bu­se sklin­da spe­cia­li emig­ran­tams pri­tai­ky­ta est­ra­da:

"Dra­bu­žius į ko­mi­są nu­nešk
Žie­dą iš­mai­nyt ga­li į svies­tą.
Nė ne­si­ti­kėk – ne­grį­šiu aš,
O jei grįž­čiau, pa­si­trauk iš mies­to."

Dra­ma­tiš­ku bal­su dai­nuo­jan­tis vy­ras su­kū­rė dai­nuš­ką pa­gal S. Nė­ries ei­lė­raš­tį "Grį­šiu" – tik sa­vo­tiš­ką teks­to an­ti­po­dą.

...ne­ga­li­me at­mes­ti ir mi­li­jo­no, po pa­sau­lį pa­skli­du­sių. Ne­ga­li­me nu­ra­šy­ti kas ke­li mė­ne­siai iš­va­žiuo­jan­čių ir par­va­žiuo­jan­čių. Bū­nan­čių čia – dir­ban­čių ar­ba ge­rian­čių ir be­si­mu­šan­čių.

Dai­nos apie neiš­ti­ki­my­bę, iš­si­sky­ri­mus ir nau­jas mei­les, už­gi­mu­sias už­sie­nio fab­ri­kuo­se, šilt­na­miuo­se, sa­lo­tų lau­kuo­se jau ta­po nau­ja lie­tu­vių tau­to­sa­kos rū­ši­mi. Jos, tik­riau­siai, po­pu­lia­rios emig­ran­tų ba­liuo­se, kai už sun­kiai už­dirb­tus pi­ni­gus jie su­kvie­čia vi­są gi­mi­nę, kad pa­si­ro­dy­tų tur­tin­ges­ni ir pra­na­šes­ni.

Vis kar­to­ja­ma, kad Lie­tu­vo­je da­bar yra dvi Lie­tu­vos. Tur­tin­ges­nie­ji did­mies­čių gy­ven­to­jai su krū­vo­mis mi­li­jo­nie­rių vers­li­nin­kų ir po­li­ti­kos eli­to, ir so­cia­li­nės at­skir­ties ka­muo­ja­mas kai­mas, kur spar­čiai už­da­ri­nė­ja­mos mo­kyk­los, pa­štai, bib­lio­te­kos, kul­tū­ros na­mai ir vis dau­giau funk­ci­jų su­ver­čia­ma vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais dir­ban­čioms bend­ruo­me­nėms.

Bet Lie­tu­vų yra dau­giau. To­ji iš Da­ni­jos šilt­na­mių grįž­tan­ti mo­te­ris – taip pat Lie­tu­va. Se­nu­kus Vo­kie­ti­jo­je pri­žiū­rin­ti jos kai­my­nė iš pa­kau­nės mies­te­lio – ir­gi. Is­pa­ni­jo­je ar Ka­li­for­ni­jo­je vi­las nu­si­pir­kę pra­si­sie­ku­sie­ji – mū­siš­kiai. Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Šve­di­jo­je jau il­gam įsi­kū­ru­sios šei­mos, sve­ti­moms ša­lims au­gi­nan­čios vai­kus – ne kas ki­ta, o Lie­tu­va.

Ke­lios skir­tin­gos Lie­tu­vos ten – emig­ra­ci­jo­je ir pu­siau emig­ra­ci­jo­je. O kiek Lie­tu­vų čia, vie­to­je!

An­tai mies­te­lio auk­sa­ran­kis. Net įka­lęs alaus pui­kiau­siai at­lie­ka san­tech­ni­ko, da­žy­to­jo, sta­liaus dar­bus. Jo nė su pa­ga­liu neiš­va­ry­tum į už­sie­nį. Bet ne to­dėl, kad auk­si­nės ran­kos jam ne­ša tur­tus. O to­dėl, kad auk­si­nė gerk­lė ne­leis­tų nė die­nos ten pa­dirb­ti. Lie­tu­vo­je jo ran­kos ili­si­si. Dir­ba gerk­lė. Kas­dien iš­ry­da­ma po de­šimt lit­rų alaus ir stip­res­nio­sios. Ne­dir­ban­čios auk­si­nės ran­kos gau­na pa­šal­pą. Jos kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du už­ten­ka bran­gioms ci­ga­re­tėms ir svai­ga­lams. Tad nuo ry­to laip­ti­nė­je jau barš­ka į bu­tą tem­pia­mi bu­te­liai. Per die­ną pri­si­tvo­ja. O va­ka­re, kai iš gal­vos pra­de­da ei­ti pa­ša­las, po aki­mis kaip tik pa­si­tai­ko iš dar­bo grį­žu­si žmo­na. Lu­pa kas va­ka­rą ne­pa­si­gai­lė­da­mas. O žmo­na nu­ver­kia ir to­liau gy­ve­na. Kar­tais ry­tą at­ro­do vi­sai dar­ni po­ra. Sė­da į au­to­mo­bi­lį ir iš­va­žiuo­ja... Jie taip gy­ve­na. Jiems taip ge­rai.

Ne­se­niai paaiš­kė­jo, kad vy­ras ser­ga vė­žiu. Bet ir to­liau ge­ria. Karts nuo kar­to pa­si­gy­do li­go­ni­nė­je. Gy­do jį taip pat kaip vi­są gy­ve­ni­mą sve­ti­miems vai­kams ati­da­vu­sią mo­ky­to­ją ar ko­kį sun­kų at­sa­kin­gą dar­bą dir­bu­sį vy­riš­kį, ku­rie kas mė­ne­sį są­ži­nin­gai mo­kė­jo mo­kes­čius vals­ty­bei. Nes jis taip pat Lie­tu­va, mū­sų tau­tie­tis lie­tu­vis.

O štai kai­mo vieš­ke­liu­ku kas va­ka­rą švin­kiuo­ja "ap­ši­lęs" ke­tu­rias­de­šimt­me­tis. Per die­ną dir­ba pas ūki­nin­ką. Va­ka­re sa­ve ap­do­va­no­ja ke­lio­ne į vie­tos ba­rą. Ten pa­lie­ka da­lį die­nos už­dar­bio. Li­ku­sius par­ne­ša pen­si­nin­kei mo­ti­nai, ku­ri jį mai­ti­na. Jis taip pat – Lie­tu­va. Kiek ge­res­nis va­rian­tas už pir­mą­jį. Nes dir­ba ir ne­pra­šo pa­šal­pos. Nie­ko ne­mu­ša. Pa­ma­tęs au­to­mo­bi­lį, trau­kia­si į ke­lio kraš­tą.

Gal­būt jie – ma­žu­mos, pa­ly­gin­ti su tra­di­ci­niais lie­tu­viais, ku­rių dar ačiū Die­vui, dau­gu­ma. Tie tra­di­ci­niai ir yra Lie­tu­vos stu­bu­ras, už­dir­ban­tys vals­ty­bei, be­si­šlais­tan­čiam pa­šal­pi­nin­kui, darb­da­viui ir sau. Au­gi­nan­tys, auk­lė­jan­tys, į moks­lus lei­džian­tys vai­kus, ku­rie gal­būt taip pat dirbs Lie­tu­vai.

Bet ne­ga­li­me at­mes­ti ir mi­li­jo­no, po pa­sau­lį pa­skli­du­sių. Ne­ga­li­me nu­ra­šy­ti kas ke­li mė­ne­siai iš­va­žiuo­jan­čių ir par­va­žiuo­jan­čių. Bū­nan­čių čia – dir­ban­čių ar­ba ge­rian­čių ir be­si­mu­šan­čių.

Kar­tais din­go­ja­si, jog Lie­tu­va – tar­si ke­lios mė­nu­lio at­mai­nos. Pil­na­tis – tai tur­tuo­liai vers­li­nin­kai, am­ži­nie­ji są­ra­ši­niai po­li­ti­kai, stam­bių vals­ty­bės įmo­nių di­rek­to­riai, ku­riems aukš­tuo­se po­stuo­se esan­tys bi­čiu­liai iš­pra­šo ke­lių tūks­tan­čių prie­dus prie at­ly­gi­ni­mų.

Prieš­pil­nis – ver­gau­jan­tys už­sie­niuo­se, dėl pi­ni­gų au­ko­jan­tys šeš­ta­die­nius ir sek­ma­die­nius, kad par­si­vež­tų kuo pil­nes­nę pi­ni­gi­nę. De­ja, jų gy­ve­ni­mas vis tiek ne­pa­sie­kia pil­na­ties, ku­rio­je nuo­la­tos gy­ve­na ap­suk­res­nie­ji tau­tie­čiai.

Jau­na­tis – to­ji dau­gu­ma, be­si­ten­ki­nan­ti tuo, ką tu­ri, kū­ry­bin­gai pa­nau­do­jan­ti kuk­lias Lie­tu­vo­je už­dirb­tas lė­šas ir ne­pra­puo­lan­ti, ne­nu­si­gy­ve­nan­ti.

De­ja, yra gy­ve­nan­čių ir nuo­la­ti­nė­je del­čio­je. Tai li­gų ir ne­lai­mių pri­spaus­to­ji Lie­tu­vos da­lis.

Ar­ba to­ji vieš­ke­lių pa­kraš­čiais švin­kiuo­jan­ti nie­ko ne­sie­kian­ti ir pra­smės siek­ti ne­ma­tan­ti gir­to­ji Lie­tu­va, be­si­nau­do­jan­ti bend­ruo­ju gė­riu, o sa­vo gy­ve­ni­mą lei­džian­ti vė­jais.

"Kas, kad ak­me­nys pa­plen­tėm kauks. Aš ir pa­ts kau­kiau ne vie­ną sy­kį..." "Na ir kas, kad su­ža­liuos laz­da, ta, ku­ria tran­kei man pro­tą. Aš ne­grį­šiu nie­kad nie­ka­da. Ne­beg­rį­šiu – vis­kas nu­si­bo­do!", – su­ka­si ir su­ka­si "dra­ma­tiš­kas" įra­šas.

Ka­žin ar tuos dvi­de­šimt pir­mo­jo am­žiaus ro­man­sus su­voks mū­sų vai­kai­čiai? Ir kaip juos su­voks?