Naujausios
Akmeninis paukštis čiulbės savo regiono giesmę
Akmeniniai paukščiai ims čiulbėti šių metų Dainų šventės metu. Šiaulietis tautodailininkas, liaudies instrumentų meistras, kalvis Albertas Martinaitis akmenis iš skirtingų Lietuvos regionų pavers skudučiais paukščiais. „Meskite akmenį į mano daržą, o aš iš jo pagaminsiu akmenį po kaklu“, – patikina meistras.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Akmuo ir paukštis – liaudies dainose
Pernai A. Martinaitis 100 metų mirties metinių proga gamino akmeninį rožinį XIX amžiaus lietuvių liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistrui, skulptoriui Juozui Gedminui. Palaikydami tautodailininko idėją, bičiuliai jam ėmė vežti akmenis iš visų Lietuvos kraštų. Rožinis dabar kabo Šiaulių universiteto Botanikos sode.
„Daug žmonių prisidėjo prie tokio paprasto, žmogiško kūrėjo atminties įamžinimo“, – džiaugėsi kalvis. Sulaukęs teigiamos reakcijos, šiemet jis sumanė idėją pakartoti ir pagilinti. Vienas iš pretekstų – 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais.
A. Martinaitis sumanė daryti paukštelius skudučius iš akmenų, kurie atvežti iš skirtingų Lietuvos regionų. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo daugiau rado prasmių, kad pasirinktas kelias yra teisingas.
Patvirtinimų apie paukščio ir akmens simboliką etnografas atrado daugelyje lietuvių liaudies dainų. Pavyzdžiui, „Oi motin motin, motinėle mano, kodėl nepagimdei manęs akmenėliu?“ Daina baigiasi žodžiais „Ant mylimo kapo ąžuolas žaliavo, ąžuolo viršūnėj gegutė kukavo“. Gimęs žmogus nugyveno sunkų gyvenimą, o miręs tapo paukščiu.
Dar vienoje dainoje minima, kad „marių gilumėlėj yra akmenėlis“, baigiasi žodžiais „Iš tų kvietkelių išlėkė paukštelis, tas ne paukštelis – yr dvasia švenčiausia“. Pasak A. Martinaičio, tai dar vienas paliudijimas, kad žmogaus dvasia pavirsta į paukštį.
Jei jau kalbama – nebėra žmogaus, pavirto į paukštį, tautodailininkas nutarė įamžinti garbingų, nusipelniusių Lietuvai žmonių vardus. Ant vardinių skudučių bus užrašyta, kam jie skirti.
Paukščio amuletas saugo
A. Martinaitis pažymi, jog lietuviai nuo seno puošdavosi amuletais, tikėjo jų galia. Jakštaičių-Mekių krašte yra rastas archeologinis radinys – akmeninė XII a. antytė, tarsi suvyniota į juostą.
Jis pasakoja, jog amuletas paukščiukas turi apsauginę funkciją. Autentiškus juos nešiojo žiemgalės moterys, pasikabinusios ant krūtinės. Tai pamatęs bet kuris vyras žinodavo, kad moteris jau užimta – į ją nebegalima kėsintis, pretenduoti.
Kita paukščio amuleto funkcija – atminties saugojimas.
„Kai žmogui viską iš galvos išpusto popvėjai, juo lengvai gali bet kas manipuliuoti. Mūsų probočiai senolių atminimui prisisegdavo paukščiuką prie juostos, kartu su juo keliaudavo saugodami protėvių atminimą, mokymus, gyvenimo išmintį. Daugelyje situacijų jis mažiau rizikuodavo, pasielgdavo taip, kaip pridera“, – dėstė A. Martinaitis.
Pasak jo, gaminant akmeninius pakabučius amuletus, darbo eigoje atpažįstami ir įprasminami keli žinomi liaudies posakiai: „Kažkas įmeta akmenį į mano daržą. Aš jį paimu ir padarau kūrinį, kuris tampa akmeniu po kaklu. Žmogus nešiojantis pakabutį, yra su akmeniu užanty“, – paaiškina.
Prakalbins akmenį
Pirmieji A. Martinaičio pagaminti akmeniniai skudučiai buvo žuvies formos, išgirsti ir padovanoti įvairiose etnografinėse šventėse jie sulaukdavo didelio dėmesio. Skudučius įvertino viena iš Dainų šventės organizatorių, kaunietė muzikos mokytoja, folkloro ansamblio „Ratilėlis“ vadovė Alvyda Česienė. Ji pasiūlė akmenkaliui juos pagaminti šių metų šventei.
„Turėjau eiti arčiau tiesos, nes keistoka, kad žuvis groja ar čiulba. Metafora "prakalbinti akmenį" nuolat pasirodo spaudoje, taip ir dabar jis groja ir kalba, paverstas į paukštį“, – rodo pagamintus skudučius A. Martinaitis. Čia pat pagroja.
Akmenį iš Kauno apylinkių, savo tėvo kiemo, atvežusi A. Česienė paprašė iš jo pagamintą skudutį dedikuoti sutartinių tyrinėtojui, mokslininkui Stasiui Paliuliui ir jos tėvui atminti.
Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis atvežė akmenį iš savo tėviškės, papasakojo, kad Šakių rajone, Kiduliuose gyveno dirigentas Povilas Baltrušaitis, dirigavęs Dainų šventėse. Jis buvo nepaprastas žmogus – subūrė aplink kaimą apie penkis chorus. Pasakojama, esą jei koks gerą balsą turintis traktorininkas nesutikdavo eiti į chorą, jį įkišdavo galva žemyn į šulinio vandenį, kad persigalvotų.
Tame regione taip pat gyveno ir dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, kurią A. Martinaitis vadina auksiniu talentu. Šiems su muzika susijusiems žmonėms atminti taip pat sukurti akmeniniai skudučiai.
Paukščio metaforas savo kūryboje naudojo poetas Marcelijus Martinaitis, neseniai miręs poetas Alfonsas Nyka-Nyliūnas, tautos dainius Justinas Marcinkevičius. Pritarę idėjai, akmenis iš poetų gimtinių atvežė kalvio bičiuliai ir jis pats. Iš gimtųjų Mažeikių atvežti akmenys taps paukščiais rašytojui Romualdui Granauskui.
Šiaulietiški skudučiai
Pirmieji akmeniniai skudučiai paukščiai jau čiulbės sutartinę gegužę vyksiančioje Moksleivių dainų šventėje Kaune. A. Martinaitis įsitikinęs – idėja neapsiribos vien tik dainų šventėmis, tokie vardiniai skudučiai privalo būti ir Šiauliuose.
„Juose, be jokios abejonės, bus rašytojas Marius Katiliškis, smuikininkas Antanas Navickis, neseniai kaip paukštis išskridusi Šiaulių universiteto bendruomenės narė Irena Sabienė... Paprašiau žmonių, kad jie ieškotų, ką norėtų įamžinti tokiu būdu“, – pasakojo kalvis.
Žolinių proga akmeniniais skudučiais bus grojama Šiaulių universiteto Botanikos sode, dar prieš tai – folkloro konkurse-festivalyje „Saulės žiedas“, Baltų vienybės dieną.
A. Martinaitis šypteli: „Žmonės nuvažiuoja iki Gruzijos, Rumunijos ar Norvegijos, o nuvažiuoti iki rašytojo ar kito žinomo žmogaus tėviškės ir parvežti akmenį kartais būna daug sudėtingiau. Visi vis turi daug reikalų.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŽUVYS: Albertas Martinaitis groja skudučiais žuvimis – skudučių paukščių pirmtakais.
SKUDUČIAI: Skudučiai paukščiai gaminami iš akmenų, atvežtų iš skirtingų Lietuvos regionų, jie skirti nusipelniusioms to krašto asmenybėms.
AKMUO: „Turėjau eiti arčiau tiesos, nes keistoka, kad žuvis groja ar čiulba. Metafora "prakalbinti akmenį" nuolat pasirodo spaudoje, taip ir dabar jis groja ir kalba, paverstas į paukštį“, – aiškina Albertas Martinaitis.