Naujausios
Aktorius su šokėjo bateliais
Šiaulių Chaimo Frenkelio vilos parkas. Trumpoji laikrodžio rodyklė perkopė aštuonis. Dvi valandos iki šokio spektaklio „Tango salon“ pradžios, o scenos paruošiamieji darbai dar nebaigti. Pokalbis su teatro įkūrėju Gyčiu Ivanausku prasidėjo nuo kiek trikdančios tylos. Ledus pralaužė juokas. Jaunatviškai apsirengęs pašnekovas ir fontanas, menantis secesijos laikus – kontrastingas derinys. Tokia atmosfera žadina smalsumą.
Eglė BUBNELYTĖ
vasara@skrastas.lt
Tango ritmu
– Kas jums yra tango ir kaip atradote kelią į jį?
– Man visuomet įdomu prisiliesti prie įvairių stilių. Studijų metais turėjome galimybę išbandyti begalę istorinių ir charakterinių šokių.
Aš esu labai temperamentingas, todėl tango yra labai artimas. Šokis, persipynęs su aistra ir kova. Meilė, kovojanti su neapykanta.
Tango aistra begalinė, bet man labai patinka, jog ji nėra nuoga, demonstruojama atvirai. Ji nuolat su įtampa, tarsi žiežirbuoja.
– Dabar tango asocijuojasi su vyro ir moters santykiu, nors šokio istorijos pradžioje šoko vien vyrai...
– Šiame spektaklyje neišvengiamai yra vietų, kai šoka tik vyrai. Lietuvoje nežinau tokių atvejų, kad šoktų tik vyrai. Mes per daug konservatyvūs.
– O tokia santūri tauta moka šokti tango?
– Reikia pripažinti, šokyje tautos mentalitetas išlenda ir lieka tik tikrojo argentinietiško tango improvizacija su lietuviškais prieskoniais.
Norint atspindėti tikrąjį šokio charakterį reikia gimti su juo, nuo mažumės semtis patirties. Jei negimsti ten, reikia dėti daug pastangų.
Aktoriaus duona su šokėjo bateliais
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jūs įgijote aktoriaus-šokėjo specialybę. Kas jūs – aktorius ar šokėjas?
– Anksčiau sakydavau, jog neetiška kažką išskirti. Tokią specialybę ir pasirinkau, kad galėčiau būti lankstus – šokti ir vaidinti. Nors daug kas mano, jog aš šokėjas.
Karjerą pradėjau nuo dramos. Subrendau, nebijau pasakyti – vis dėlto esu aktorius. Man patinka būti moliu režisieriaus rankose. Be to, šokio mūsų šalyje nedaug.
– Kodėl šokio mažai?
– Sako, Lietuva – dainų ir šokių šalis. Nežinau. Šiuolaikinis šokis Lietuvoje gyvuoja tik dvidešimt metų, jis bando prigyti, bet kažkodėl „buksuoja“.
– Gal šokį stebėti yra sudėtingiau, negu šokti?
– Su tekstu visada paprasčiau. Šokio spektaklius ateina žiūrėti emocionalesnė publika, kuri daugiau jaučia, negu nori paaiškinimų. Šokis leidžia susikurti savo iliuziją ir savo pasaulį.
Apie savo spektaklius esu girdėjęs tiek interpretacijų, neturinčių nieko bendra su tuo, ką noriu pasakyti. Reiškia, tai yra paveiku. Žmogus atsiduoda emocijai, vaizdui, garsui ir susikuria savo pasaulį.
Mačiau ne vieną spektaklį man nesuprantama kalba. Galiu pasakyti – tie keli spektakliai patenka į mano geriausiųjų sąrašą. Mane taip paveikė, kad galvoju iki šiol. Gink Dieve, nenorėčiau, jog kas paaiškintų ir sugriautų mano iliuziją. Šokių spektakliai palieka daugiau laisvės vaizduotei.
– Ne visiems pavyksta ją išlaisvinti...
– Tereikia atsiduoti jausmų tėkmei. Pažiūrėkit, fantastiškas dvaras, nuostabūs vaizdai. Reikia užsimerkti, paklausyti muzikos, užsidengti ausis ir pažiūrėti tik vaizdą. Labai norėčiau sėdėti vienoje iš tų kėdžių. Pabūti ir „pakaifuoti“.
Be sienos
– Kuo skiriasi lietuvių auditorija nuo užsienio?
– Skiriasi ne vien tautos. Lietuvių publika įvairi. Kauno publika – atviriausia, nuoširdžiausia. Keista, apie patį miestą yra sukurti priešingi stereotipai. Prancūzai neleidžia vienas kitam juoktis garsiai, nors žiūri komediją. Lietuviai turi bruožą, jog ateina vertinti ir dar su išankstine nuomone: „Na, ką čia parodysi?“
Mane džiugina, kai žmonės prieš mėnesį nusiperka bilietus. Pasipuošia, ateina į teatrą kaip į šventę. Šiaip aktorius, būdamas ant scenos, prisiima daug atsakomybės. Smagu, kai tai įvertina.
Gražu, kai visa šeima gali sau leisti įsigyti bilietus ir dar po pasirodymo įteikti gėlių puokštę ir pasakyti: „Mes jus mylim, vertinam jūsų talentą ir darbus.“
To kartais trūksta iš artimųjų, draugų. Pats įsiūlai kvietimus, o neateina. O jei ateina, pamiršta gražų žodį perduoti ar parašyti žinutę.
– Ar atsitveriate siena nuo auditorijos?
– Esu kūrėjas, kuris tą sieną naikina. Aš matau absoliučiai viską – kaip paskutinėje eilėje krapšto nosį ar rašo žinutę.
Vaidinau spektaklyje su Kauno dramos teatro veterane, kuri manęs klausė: „Kaip tu gali matyti žiūrovą, kaip tu tada vaidini?“ O aš jai atsakiau: „Kaip tu gali nematyti žiūrovo, kam tu vaidini?“
Savo kelią pradėjau O. Koršunovo „Ugnies veide“, kur viskas nuoga, nukreipta į publiką. Taip aš užaugau.
– Koks spektaklis būna, kai vaidinate jį ne pirmą ir ne penktą kartą?
– Fenomenalu – atrodo, tas pats spektaklis, žmonės kiti. Bet kodėl vieną kartą auditorija tyli, o kitą – įsiaudrinę. Nerandu atsakymo į šitą klausimą.
Išsilaisvinimas
– Ar trūksta žmonėms jausmų?
– Kartais trūksta. Aš irgi anksčiau to bijojau. Ypač kalbėti apie jausmus.
Pastaraisiais metais įvyko lūžis tiek kūrybos prasme, tiek asmeninių santykių prasme. Pagalvojau, kodėl negaliu pasakyti, kad aš žmogų myliu? Ar tiesiog pagirti praeivę, kaip ji gražiai atrodo... Labai trūksta mums laisvės.
– Koks Gytis Ivanauskas buvo prieš dešimt metų ir dabar?
– Man labai patiko, kai aš negalvojau ir nemąsčiau, kai buvau jaunas, atviras, nepatyręs. Ypač scenoje – užmerktomis akimis ir atvira širdimi.
Kai atsiranda sceninė ir asmeninė patirtis, apgalvoji kiekvieną žingsnį. Tas racionalumas kartais erzina. Jis trukdo jausmams, trukdo išsilaisvinti. Apmąstai visus veiksmus ir atoveiksmius.
Repeticijų metu pamiršti viską, daužaisi, draskaisi.
Koks žmogus yra tikras? Pavargęs.
Atsimenu, kai studijų metais mus kankindavo milžinišku fiziniu krūviu. O paskaitos pabaigoje pasakydavo: „Dabar jūs esate tikri.“
Jono TAMULIO nuotr.
ŽINUTĖ: Gytis Ivanauskas prieš spektaklį „Tango salon“ Ch. Frenkelio vilos parke. Šokio spektakliu jis sakė norintis pasakyti žmonėms, kiek jėgų reikia santykiams, kad būtų gera ir ramu.
„Aš matau absoliučiai viską – kaip paskutinėje eilėje krapšto nosį ar rašo žinutę.
„Aš esu labai temperamentingas, todėl tango yra labai artimas.
„Koks žmogus yra tikras? Pavargęs.