
Naujausios
Pokalbiai prie arbatos puodelio
Aktorius Vladas Baranauskas: „Reikia rasti savo gerumo nišą“
Japonų patarlė sako, kad vienas mielas žodis gali sušildyti trims žiemos mėnesiams. Arbatos puodeliui, prasmingiems žodžiams ir šiltam pokalbiui „Šiaulių kraštas“ pasikvietė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių, trupės vadovą Vladą Baranauską. Jis inicijavo gerumo popietę ligoniams. „Netyčia teatre prasitariau“, – kukliai apie ją kalba aktorius.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
– Ar jus veikia metų laikai – emocinę būseną, nuotaiką?
– Turbūt natūraliai veikia kaip diena, naktis, rytas, mylima moteris, nemylima moteris, vaikai, atlyginimas, geras žvilgsnis, blogas žvilgsnis... Galėtų viskas džiuginti – atsikeli ryte ir krykštauji „Ach, kaip gera“! O išties vienintelis džiugesys yra toks: aš dar matau, aš dar girdžiu, aš dar gyvenu. Tai – vienas didžiausių džiaugsmų.
– Neseniai inicijavote gerumo popietę – kartu su kolegomis lankėtės Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre, kur skaitėte poeziją, muzikavote. Kodėl tai darėte?
– Aš ilgai gulėjęs, vartęsis ligoninėse, žinau, ką tai reiškia – ypač ilgos valandos, kada lieki su savo sena koše, su mintimi, su neperskaitytomis knygom, amžinu kažko laukimu, nakties klausymusi, lauki savo diagnozės, savo karmos... Ten lauki visko. Nežinai, kas bus. Tokiose ligoninėse guli ar gulėjo daug mano draugų.
Tada supranti, reikia žmogui padėti. Ten atsitiktinai susipažinau su dviem nuostabiomis moterimis – jauna, talentinga, gražia direktore ir tokia pat slaugytoja, pasiūliau padaryti pacientams koncertuką.
Man smagu, kad kolegos atėjo kaip į šventę – pasipuošę, vyrų kelnių kantas taip išlygintas, nors barzdas skusk. Už mėnesio vėl susitiksime, tik dabar ateis jauni žmonės. Jau kalbinau talentus iš muzikos mokyklos. Galvoju kas mėnesį padaryti kažką panašaus.
– Visi geranoriškai pritarė jūsų idėjai?
– Net neatsisakė, klausė „Vladai, kada reikia? Einam“ Visi supranta, kad žmogus savo prigimtimi yra davėjas, ne ėmėjas. Kai aplink pradeda visi imti, pačiam pasidaro nepatogu neimti... Visi ima, o aš kažkodėl duodu. Nei šis, nei tas.
– Keičiate tą tradiciją?
– Taip. Aš kartą sugalvojau mintį, kuri man labai patiko: jei lietuvio sąžinė per visą dieną būna švari, tai jis vakare nors rankas į žemę įkiša, kad išsipurvintų. Aš už tai, kad panagės ir sąžinė būtų švari.
Ėjime pas ligonius neieškau prasmių. Tiesiog reikia duoti, jei gali – padėti. Be šūkių, be plakatų, tykiai, ramiai. Čia netyčia teatre prasitariau ir viskas... Nereikia to perdėtai sureikšminti.
Vienas mano draugas, estų aktorius, sakė: jei susiradai sau nišą, kur gali daryti gerus darbus, ji yra tavo.
– Kas jus patį palaikė, kai sirgote?
– Plaukai. Tempi save kaip baronas Miunhauzenas į viršų už plaukų. Atrodo, viskas palaiko gulint ligoninėje. Net sanitarės pirmi žingsniai, pirmi aušros spindulėliai. Jei nori matyti šviesą ir šilumą, ją matysi, jei ne – save dar daugiau skandinsi.
– Kartais sergantieji šviesių dalykų nebemato, atrodo, viskas liūdina.
– Gal taip ir turi būti? Juk iš pradžių Žemėje, pagal Dievą ir Šventą raštą, buvo tamsa. Paskui Dievas nusprendė padalinti tamsą ir šviesą. Niekada nesuprasime, kas yra šviesa, jei nebus tamsos. Nesuprasime meilės, jei nebus neapykantos. Nesuprasime, kad yra karšta, jei nebus šalta.
– Kas pakrauna jūsų vidines baterijas?
– Knygos. Mano audringa biografija.
– Savo biografiją tebekuriate...
– Aš tiesiog gyvenu. Stengiuosi daug žiūrėti, daug matyti. Kiekvieną rytą ir vakarą sau sakau – neatimkite iš manęs to smalsumo, noro sužinoti.
– Audros gyvenime nevargina, nesinori štilyje pabūti?
– Aš dabar gyvenu štilyje, palyginus su tuo, kaip gyvenau anksčiau. Dabar esu ramus kaip aniuolas. Už mane ramesnio negali būti!
– Kartais pagalvojate, į kurį savo biografijos etapą norėtumėte sugrįžti?
– Dažnai apie tai susimąstau, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju – yra kaip yra. Tai nuostabu, kad gyvenau taip, o ne kitaip. Visais laikais buvau laisvas.
– Esate drąsus?
– Gal per daug baimės manyje? Kai yra daug baimės, atsiranda ir drąsa.
Dabar labiau nerimauju, kad mano vaikams gerai sektųsi mokykloje. Noriu, kad jie skaitytų knygas, būtų godūs mokslui, žinioms. Jokių patarimų jiems neduodu – vis vien pasielgs priešingai. Jie mato geriausius koncertus, operas Lietuvoje, Latvijoje. Noriu, kad žinotų, kas dedasi pasaulyje ir ko žmonės klausosi.
Kadangi prieš daug metų vaikai nebuvo matę dramblio, pagalvojau, kur galėtų būti artimiausias. Į Kaliningrado sritį keliauti negali, Latvijoje mirė... Taline yra! Ryte sėdom į mašiną ir nuvažiavom dramblių pasižiūrėti į zoologijos sodą. Vaikai pamatė, pridarėm dramblio ir didelio dramblio „kako“ nuotraukų.
Aš visada elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausia. Net į Kauną važinėju per Panemunę, nes man ten kelias gražesnis.
– Kas jus labiausiai gyvenime džiugina?
– Man reikia klasikinės muzikos, operos, baleto. Nuvažiuoju pažiūrėti, kaip moterys rengiasi, kokiais parfumais kvepia...
Aš esu bajoras – turiu savo darbo kambarį. Ten apie 70 knygų pradėtų ir nebaigtų skaityti. Mano sąžinės gėda. Mašinoje – trys knygos. Kuo toliau, tuo lėčiau skaitau.
Sakyčiau esu knygų žiurkė, bet labiau knygų pelytė. Galiu knygos neskaityti, bet ją pavartyti, pauostyti. Knygą turi jausti. Knyga, žodis duoda šilumą.
– Ko jums trūksta iki visiškos laimės?
– Man atrodo, kad aš absoliučiai laimingas – viską turiu šiame gyvenime. Kas yra laimė? Žmogus savo laimingume visada yra nelaimingas arba atvirkščiai – savo nelaime yra visada laimingas, tik to nesupranta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GERUMAS: „Gerumo yra pilna. Gal jį reikia pamatyti?“, – svarsto aktorius Vladas Baranauskas.
ŠILUMA: Šiaulių dramos teatro aktorius, trupės vedėjas Vladas Baranauskas vienu didžiausių gyvenimo malonumų vadina knygas – jų žodžiai sušildo.