
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Aktorystė ir darbas – baro scenoje
Ji dirba padavėja vienoje Šiaulių kavinių, be to, vaidina netradiciniame spektaklyje šiaulietiška tarme „Čia aš Varatarius“, keliaujančiame po Lietuvos barus.
Monikos Geštautaitės aktorės karjerą didžiojoje scenoje sustabdė trūkę kojos raiščiai, dabar likimas ją vėl atvedė į sceną. „Į baro sceną“, – patikslina aktorė.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Šiaulių „Centro šokoladinėje“ prie arbatos puodelio su Monika kalbame apie jos vaidmenį netradiciniame spektaklyje. Būtent kavinės, barai tapo jos darbo ir aktorystės vieta.
– Kaip pakliuvai į aktorystę?
– Kaip ir visiems gyvenime buvo periodas, kai baigęs mokyklą svarstai, kur stoti. Visą laiką patiko aktorystė, nors nebuvau su ja glaudžiai susijusi. Pasirinkau studijuoti Šiaulių universitete estrados meno specialybę. Baigiau su režisieriumi Antanu Gluskinu – jis buvo paskutinis mano kurso vadovas.
Apskritai Šiaulių estrados meno specialybė yra ne vienintelė aktorių ruošimo mokykla. Juos ruošia ir akademija Vilniuje, Klaipėda, Kaunas... Nežinau, kaip kiti studentai, bet aš nebuvau nustebusi, kad pasiūlymo dirbti teatre po studijų negavau: teatrai užpildyti, laisvų etatų beveik nėra.
Po studijų režisierius A. Gluskinas man pasiūlė vadinti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, kuriame statė spektaklį „Medėjos vaikai“. Likus gal dešimt dienų iki premjeros, nusitraukiau kojos raiščius, meniską... Taip nuplaukė mano premjera.
Aktorystę palikau, apie ją nebegalvojau. O ką darysi? Aišku, gali kalbėti su teatrų vadovais, prašyti priimti, dalyvauti filmų kastinguose. Aš pagalvojau: ne, tai ne, susitaikiau su ta mintimi.
Dar buvau įstojusi į teatro pedagogiką Vilniuje, bet tai sutapo su trauma, studijas nutraukiau.
Po poros metų režisierius A. Gluskinas darė atviras spektaklio „Čia aš Varatarius“ teatro dirbtuves, į kurias galėjo ateiti visi norintys profesionalūs ir neprofesionalūs (ne)aktoriai iš Šiaulių. Nuėjau pabandyti. Jei būtų rengęs ne Antanas, galbūt net nebūčiau dalyvavusi.
Spektaklis sukurtas pagal šveicarų rašytojo Pedro Lenzo romaną, išverstą į šnekamąją šiaulietišką kalbą. Ruošėmės gal savaitę, vėliau Šiaulių „Varpo“ kavinėje darėme viešą skaitymą. Po to viskas užsibaigė, pasiūlymo vaidinti sulaukiau vėliau.
– Mačiau „Facebook'e“ komentarą: „Aktoriai nuostabūs, ypač mergina. Kokiame spektaklyje ji dar vaidina?“. Dirbi ne aktore, bet padavėja, barmene Šiaulių kavinėje. Kiek padavėjos darbas padeda aktorystei?
– Atvirkščiai – aktorystė padeda padavėjos darbui. Mokydamasi aktorinio meistriškumo išmokau improvizuoti, įgytos žinios padeda bendraujant, sukantis iš padėties. Dirbant padavėja tenka susidurti su įvairiausiais klientais – vieni malonūs, šypsosi, kiti – priešingai. Visi žmonės turi kaukes, o padavėjos kaukė – šilta, maloni, kuriai viskas gerai. „Varatariuje“ vaidinu barmenę, bet spektaklis nėra apie barmeno darbą. Tai tik detalė.
Nežinau, ar aktorystė, ar mano pačios būdo savybė, bet man įdomu prisitaikyti prie kompanijos nuotaikos. Jei ji linksma, bendrauju su jais linksmai, pajuokauju, jei žmonės rimtesni – aptarnauju solidžiau. Kiekvienas staliukas turi savo atmosferą: atsipalaidavę, romantiški, rimti... Įdomu, nes tenka greitai persiorientuoti. Smagiausia, kai žmogus į kavinę ateina vidutinės nuotaikos ar nuliūdęs, susikrimtęs, o išeina šypsodamasis.
– Ką tau davė vaidinimas šiame spektaklyje?
– Buvo labai įdomu dirbti, nes studijuojant estrados meną dirbdavome tarpusavyje, o čia režisierius surinko komandą, kurių dalis neturėjusi nieko bendrą su teatru.
Kai sužinojau, kad vaidins Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos direktorius ar gimnazistas, pagalvojau – bus sunku. Nerimavau, kaip viskas klostysis, kaip reaguos. Buvo nejauku, kol visi susipažinome, pripratome vienas prie kito. Dabar santykis visai kitoks – susitinkame kaip bičiuliai.
Nėra taip, kad sukūriau baigtinį savo personažą. Jis kiekvieną kartą būna skirtingas. Kartais pavyksta geriau, kartais blogiau, bet teatro procesas žavus tuo, kad yra gyvas.
Kai vaidinu, atrodo, išeinu į kitą pasaulį, kitą erdvę, iš galvos išmetu visus namo, darbo rūpesčius. Labai gera, nors nelengva.
– Tavo personažas vilki aptemptą trumpą suknelę, išryškinančią visus figūros apvalumus, vaidmuo šiek tiek komiškas. Kiek reikėjo drąsos vaidinant?
– Jei yra toks uždavinys, apie tai negalvoji. Jei režisierius taip sako, aš juo pasitikiu. Aišku, nepatogu vaidinti vilkint trumpą suknelę, nes negali atsitūpti.
– Ką tau reiškia buvimas scenoje, dėmesio centre?
– Kai studijavome dėstytojas sakė: „Pripažinkite, visi, kas lipate į sceną, esate garbėtroškos.“ Ėmėm sakyti „Neeee“. Bet jis: „Ką ne? Tai ko čia lipate į sceną!“ Tada susimąsčiau, gal iš tiesų taip?
Aš negalvoju: „O, labai faina, į mane žiūri.“ Geriausias jausmas, kai spektaklis pasibaigia, atslūgsta nerimas, jaudulys. Tada gali atsikvėpti, o jeigu iš to išeina kažkas gero, būna labai smagu. Dėmesys man nelabai patinka, bet patinka pats vaidinimo procesas ir jausmas po to.
– Kas įdomiausia vaidinant netradiciniame spektaklyje?
– Spektaklis ne teatre, o bare. Gali matyti žiūrovų reakcijas. Spektaklis kiekvieną kartą vis kitoks, nes barai keičiasi. Reikia prisijaukinti erdvę, nes niekada nežinai, kur sėdės žmonės, kokia bus atmosfera.
Žiūrovai labai ramūs, maniau, bus sudėtingiau. Nors prieš kiekvieną spektaklį pasakome, kad norintys alaus spektaklio metu pakeltų rankas, įpilsime, norinčiųjų nebūna. Nesusidūrėme su piktais komentarais ar išsišokimais. Žmonės juokiasi, graudinasi – kaip kas supranta spektaklį.
Vienas pagrindinių reikalavimų aktoriams buvo mokėti šiaulietišką tarmę iš prigimties. Mano tėvai kelmiškiai, bet esu gimusi Marijampolėje. Jos neprisimenu, nes tėvai išsikraustė į Šiaulius, kai man buvo gal metukai, perėmiau šiaulietišką kalbą.
Susirinkus repetuoti buvo įdomu, kokia šiauliečių kalba gali būti skirtinga. Nėra niekur užrašyta, kaip šiaulietiškai sakyti tam tikrą žodį, todėl teko galvoti patiems.
Kartą turėjome vaidinti bare Vilniuje. Prieš pat spektaklį vienas iš vaidinančių vyrų Kęstutis labai susirgo, aukšta temperatūra, balsas dingo. Spektaklio nebegalėjome atšaukti, todėl vietoje Kęstučio vaidino pats režisierius. Buvo sudėtinga, nes jis grynakraujis vilnietis, tik kurį laiką dirbdavo Šiauliuose. Pradžioje bandė šiaulietiškai spektaklyje pakalbėti, bet pamatęs, kad nepavyksta, liovėsi.
Buvo tokia frazė: „Atsėdėjau nuo skambučia iki skambučia.“ O jis sakė pabrėžtinai: „Atsėdėjau nuo skambučio iki skambučio.“ Aš taip pradėjau juoktis...
Planuojame spektaklį rodyti ir šiais metais, artimiausias pasirodymas numatytas vasario 9 dieną Vilniuje ir vasario 15 dieną Šiauliuose.
– Ar svajoji tapti didžia aktore?
– Man patinka padavėjos darbas! Man patinka bendrauti su žmonėmis, sveikintis su nuolatiniais klientais. Darbe sutinku įdomių žmonių, kurie prie baro papasakoja savo gyvenimo istorijas, klausia patarimo.
Nors visi naujaisiais metais duoda įvairius pažadus sau ir kitiems, aš nesu linkusi planuoti. Nenoriu prisižadėti ir neįvykdyti. Neužsibrėžiu grandiozinių planų, kuriuos vėliau turi papunkčiui vykdyti. Viskas ateina tada, kada turi ateiti, savu laiku ir ne be priežasties. Svarbiausia – esu čia ir dabar.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Spektaklyje „Čia aš Varatarius“ vaidinanti Monika Geštautaitė svarsto, jog aktorystės įgūdžiai jai padeda ir padavėjos darbe – pavyksta greičiau pajausti kompanijos nuotaiką, prie jos prisitaikyti, šypsena ir maloniu bendravimu pradžiuginti žmogų.
RUBRIKĄ PRISTATO: