Aktorystė ir darbas – baro scenoje

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Ak­to­rys­tė ir dar­bas – ba­ro sce­no­je

Ji dir­ba pa­da­vė­ja vie­no­je Šiau­lių ka­vi­nių, be to, vai­di­na ne­tra­di­ci­nia­me spek­tak­ly­je šiau­lie­tiš­ka tar­me „Čia aš Va­ra­ta­rius“, ke­liau­jan­čia­me po Lie­tu­vos ba­rus.

Mo­ni­kos Geš­tau­tai­tės ak­to­rės kar­je­rą di­džio­jo­je sce­no­je su­stab­dė trū­kę ko­jos raiš­čiai, da­bar li­ki­mas ją vėl at­ve­dė į sce­ną. „Į ba­ro sce­ną“, – pa­tiks­li­na ak­to­rė.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ prie ar­ba­tos puo­de­lio su Mo­ni­ka kal­ba­me apie jos vaid­me­nį ne­tra­di­ci­nia­me spek­tak­ly­je. Bū­tent ka­vi­nės, ba­rai ta­po jos dar­bo ir ak­to­rys­tės vie­ta.

– Kaip pa­kliu­vai į ak­to­rys­tę?

– Kaip ir vi­siems gy­ve­ni­me bu­vo pe­rio­das, kai bai­gęs mo­kyk­lą svars­tai, kur sto­ti. Vi­są lai­ką pa­ti­ko ak­to­rys­tė, nors ne­bu­vau su ja glau­džiai su­si­ju­si. Pa­si­rin­kau stu­di­juo­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­te est­ra­dos me­no spe­cia­ly­bę. Bai­giau su re­ži­sie­riu­mi An­ta­nu Glus­ki­nu – jis bu­vo pa­sku­ti­nis ma­no kur­so va­do­vas.

Apsk­ri­tai Šiau­lių est­ra­dos me­no spe­cia­ly­bė yra ne vie­nin­te­lė ak­to­rių ruo­ši­mo mo­kyk­la. Juos ruo­šia ir aka­de­mi­ja Vil­niu­je, Klai­pė­da, Kau­nas... Ne­ži­nau, kaip ki­ti stu­den­tai, bet aš ne­bu­vau nu­ste­bu­si, kad pa­siū­ly­mo dirb­ti teat­re po stu­di­jų ne­ga­vau: teat­rai už­pil­dy­ti, lais­vų eta­tų be­veik nė­ra.

Po stu­di­jų re­ži­sie­rius A. Glus­ki­nas man pa­siū­lė va­din­ti Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos teat­re, ku­ria­me sta­tė spek­tak­lį „Me­dė­jos vai­kai“. Li­kus gal de­šimt die­nų iki prem­je­ros, nu­si­trau­kiau ko­jos raiš­čius, me­nis­ką... Taip nu­plau­kė ma­no prem­je­ra.

Ak­to­rys­tę pa­li­kau, apie ją ne­be­gal­vo­jau. O ką da­ry­si? Aiš­ku, ga­li kal­bė­ti su teat­rų va­do­vais, pra­šy­ti priim­ti, da­ly­vau­ti fil­mų kas­tin­guo­se. Aš pa­gal­vo­jau: ne, tai ne, su­si­tai­kiau su ta min­ti­mi.

Dar bu­vau įsto­ju­si į teat­ro pe­da­go­gi­ką Vil­niu­je, bet tai su­ta­po su trau­ma, stu­di­jas nu­trau­kiau.

Po po­ros me­tų re­ži­sie­rius A. Glus­ki­nas da­rė at­vi­ras spek­tak­lio „Čia aš Va­ra­ta­rius“ teat­ro dirb­tu­ves, į ku­rias ga­lė­jo atei­ti vi­si no­rin­tys pro­fe­sio­na­lūs ir ne­pro­fe­sio­na­lūs (ne)ak­to­riai iš Šiau­lių. Nuė­jau pa­ban­dy­ti. Jei bū­tų ren­gęs ne An­ta­nas, gal­būt net ne­bū­čiau da­ly­va­vu­si.

Spek­tak­lis su­kur­tas pa­gal švei­ca­rų ra­šy­to­jo Ped­ro Len­zo ro­ma­ną, iš­vers­tą į šne­ka­mą­ją šiau­lie­tiš­ką kal­bą. Ruo­šė­mės gal sa­vai­tę, vė­liau Šiau­lių „Var­po“ ka­vi­nė­je da­rė­me vie­šą skai­ty­mą. Po to vis­kas už­si­bai­gė, pa­siū­ly­mo vai­din­ti su­lau­kiau vė­liau.

– Ma­čiau „Facebook'e“ ko­men­ta­rą: „Ak­to­riai nuo­sta­būs, ypač mer­gi­na. Ko­kia­me spek­tak­ly­je ji dar vai­di­na?“. Dir­bi ne ak­to­re, bet pa­da­vė­ja, bar­me­ne Šiau­lių ka­vi­nė­je. Kiek pa­da­vė­jos dar­bas pa­de­da ak­to­rys­tei?

– At­virkš­čiai – ak­to­rys­tė pa­de­da pa­da­vė­jos dar­bui. Mo­ky­da­ma­si ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo iš­mo­kau imp­ro­vi­zuo­ti, įgy­tos ži­nios pa­de­da bend­rau­jant, su­kan­tis iš pa­dė­ties. Dir­bant pa­da­vė­ja ten­ka su­si­dur­ti su įvai­riau­siais klien­tais – vie­ni ma­lo­nūs, šyp­so­si, ki­ti – prie­šin­gai. Vi­si žmo­nės tu­ri kau­kes, o pa­da­vė­jos kau­kė – šil­ta, ma­lo­ni, ku­riai vis­kas ge­rai. „Va­ra­ta­riu­je“ vai­di­nu bar­me­nę, bet spek­tak­lis nė­ra apie bar­me­no dar­bą. Tai tik de­ta­lė.

Ne­ži­nau, ar ak­to­rys­tė, ar ma­no pa­čios bū­do sa­vy­bė, bet man įdo­mu pri­si­tai­ky­ti prie kom­pa­ni­jos nuo­tai­kos. Jei ji links­ma, bend­rau­ju su jais links­mai, pa­juo­kau­ju, jei žmo­nės rim­tes­ni – ap­tar­nau­ju so­li­džiau. Kiek­vie­nas sta­liu­kas tu­ri sa­vo at­mos­fe­rą: at­si­pa­lai­da­vę, ro­man­tiš­ki, rim­ti... Įdo­mu, nes ten­ka grei­tai per­sio­rien­tuo­ti. Sma­giau­sia, kai žmo­gus į ka­vi­nę atei­na vi­du­ti­nės nuo­tai­kos ar nu­liū­dęs, su­si­krim­tęs, o išei­na šyp­sodamasis.

– Ką tau da­vė vai­di­ni­mas šia­me spek­tak­ly­je?

– Bu­vo la­bai įdo­mu dirb­ti, nes stu­di­juo­jant est­ra­dos me­ną dirb­da­vo­me tar­pu­sa­vy­je, o čia re­ži­sie­rius su­rin­ko ko­man­dą, ku­rių da­lis ne­tu­rė­ju­si nie­ko bend­rą su teat­ru.

Kai su­ži­no­jau, kad vai­dins Šiau­lių „San­do­ros“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius ar gim­na­zis­tas, pa­gal­vo­jau – bus sun­ku. Ne­ri­ma­vau, kaip vis­kas klos­ty­sis, kaip rea­guos. Bu­vo ne­jau­ku, kol vi­si su­si­pa­ži­no­me, pri­pra­to­me  vie­nas prie ki­to. Da­bar san­ty­kis vi­sai ki­toks – su­si­tin­ka­me kaip bi­čiu­liai.

Nė­ra taip, kad su­kū­riau baig­ti­nį sa­vo per­so­na­žą. Jis kiek­vie­ną kar­tą bū­na skir­tin­gas. Kar­tais pa­vyks­ta ge­riau, kar­tais blo­giau, bet teat­ro pro­ce­sas ža­vus tuo, kad yra gy­vas.

Kai vai­di­nu, at­ro­do, išei­nu į ki­tą pa­sau­lį, ki­tą erd­vę, iš gal­vos iš­me­tu vi­sus na­mo, dar­bo rū­pes­čius. La­bai ge­ra, nors ne­leng­va.

– Ta­vo per­so­na­žas vil­ki ap­temp­tą trum­pą su­kne­lę, iš­ryš­ki­nan­čią vi­sus fi­gū­ros ap­va­lu­mus, vaid­muo šiek tiek ko­miš­kas. Kiek rei­kė­jo drą­sos vai­di­nant?

– Jei yra toks už­da­vi­nys, apie tai ne­gal­vo­ji. Jei re­ži­sie­rius taip sa­ko, aš juo pa­si­ti­kiu. Aiš­ku, ne­pa­to­gu vai­din­ti vil­kint trum­pą su­kne­lę, nes ne­ga­li at­si­tūp­ti.

– Ką tau reiš­kia bu­vi­mas sce­no­je, dė­me­sio cent­re?

– Kai stu­di­ja­vo­me dės­ty­to­jas sa­kė: „Pri­pa­žin­ki­te, vi­si, kas li­pa­te į sce­ną, esa­te gar­bėt­roš­kos.“ Ėmėm sa­ky­ti „Neeee“. Bet jis: „Ką ne? Tai ko čia li­pa­te į sce­ną!“ Ta­da su­si­mąs­čiau, gal iš tie­sų taip?

Aš ne­gal­vo­ju: „O, la­bai fai­na, į ma­ne žiū­ri.“ Ge­riau­sias jaus­mas, kai spek­tak­lis pa­si­bai­gia, at­slūgs­ta ne­ri­mas, jau­du­lys. Ta­da ga­li at­si­kvėp­ti, o jei­gu iš to išei­na kaž­kas ge­ro, bū­na la­bai sma­gu. Dė­me­sys man ne­la­bai pa­tin­ka, bet pa­tin­ka pa­ts vai­di­ni­mo pro­ce­sas ir jaus­mas po to.

– Kas  įdo­miau­sia vai­di­nant ne­tra­di­ci­nia­me spek­tak­ly­je?

– Spek­tak­lis ne teat­re, o ba­re. Ga­li ma­ty­ti žiū­ro­vų reak­ci­jas. Spek­tak­lis kiek­vie­ną kar­tą vis ki­toks, nes ba­rai kei­čia­si. Rei­kia pri­si­jau­kin­ti erd­vę, nes nie­ka­da ne­ži­nai, kur sė­dės žmo­nės, ko­kia bus at­mos­fe­ra.

Žiū­ro­vai la­bai ra­mūs, ma­niau, bus su­dė­tin­giau. Nors prieš kiek­vie­ną spek­tak­lį pa­sa­ko­me, kad no­rin­tys alaus spek­tak­lio me­tu pa­kel­tų ran­kas, įpil­si­me, no­rin­čių­jų ne­bū­na. Ne­su­si­dū­rė­me su pik­tais ko­men­ta­rais ar iš­si­šo­ki­mais. Žmo­nės juo­kia­si, grau­di­na­si – kaip kas su­pran­ta spek­tak­lį.

Vie­nas pa­grin­di­nių rei­ka­la­vi­mų ak­to­riams bu­vo mo­kė­ti šiau­lie­tiš­ką tar­mę iš pri­gim­ties. Ma­no tė­vai kel­miš­kiai, bet esu gi­mu­si Ma­ri­jam­po­lė­je. Jos ne­pri­si­me­nu, nes tė­vai iš­si­kraus­tė į Šiau­lius, kai man bu­vo gal me­tu­kai, pe­rė­miau šiau­lie­tiš­ką kal­bą.

Su­si­rin­kus re­pe­tuo­ti bu­vo įdo­mu, ko­kia šiau­lie­čių kal­ba ga­li bū­ti skir­tin­ga. Nė­ra nie­kur už­ra­šy­ta, kaip šiau­lie­tiš­kai sa­ky­ti tam tik­rą žo­dį, to­dėl te­ko gal­vo­ti pa­tiems.

Kar­tą tu­rė­jo­me vai­din­ti ba­re Vil­niu­je. Prieš pat spek­tak­lį vie­nas iš vai­di­nan­čių vy­rų Kęs­tu­tis la­bai su­si­rgo, aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra, bal­sas din­go. Spek­tak­lio ne­be­ga­lė­jo­me at­šauk­ti, to­dėl vie­to­je Kęs­tu­čio vai­di­no pa­ts re­ži­sie­rius. Bu­vo su­dė­tin­ga, nes jis gry­nak­rau­jis vil­nie­tis, tik ku­rį lai­ką dirb­da­vo Šiau­liuo­se. Pra­džio­je ban­dė šiau­lie­tiš­kai spek­tak­ly­je pa­kal­bė­ti, bet pa­ma­tęs, kad ne­pa­vyks­ta, lio­vė­si.

Bu­vo to­kia fra­zė: „At­sė­dė­jau nuo skam­bu­čia iki skam­bu­čia.“ O jis sa­kė pa­brėž­ti­nai: „At­sė­dė­jau nuo skam­bu­čio iki skam­bu­čio.“ Aš taip pra­dė­jau juok­tis...

Pla­nuo­ja­me spek­tak­lį ro­dy­ti ir šiais me­tais, ar­ti­miau­sias pa­si­ro­dy­mas nu­ma­ty­tas va­sa­rio 9 die­ną Vil­niu­je ir va­sa­rio 15 die­ną Šiau­liuo­se.

– Ar sva­jo­ji tap­ti di­džia ak­to­re?

– Man pa­tin­ka pa­da­vė­jos dar­bas! Man pa­tin­ka bend­rau­ti su žmo­nė­mis, svei­kin­tis su nuo­la­ti­niais klien­tais. Dar­be su­tin­ku įdo­mių žmo­nių, ku­rie prie ba­ro pa­pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, klau­sia pa­ta­ri­mo.

Nors vi­si nau­jai­siais me­tais duo­da įvai­rius pa­ža­dus sau ir ki­tiems, aš ne­su lin­ku­si pla­nuo­ti. Ne­no­riu pri­si­ža­dė­ti ir neį­vyk­dy­ti. Neuž­sib­rė­žiu gran­dio­zi­nių pla­nų, ku­riuos vė­liau tu­ri pa­punk­čiui vyk­dy­ti. Vis­kas atei­na ta­da, ka­da tu­ri atei­ti, sa­vu lai­ku ir ne be prie­žas­ties. Svar­biau­sia – esu čia ir da­bar.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Spek­tak­ly­je „Čia aš Va­ra­ta­rius“ vai­di­nan­ti Mo­ni­ka Geš­tau­tai­tė svars­to, jog ak­to­rys­tės įgū­džiai jai pa­de­da ir pa­da­vė­jos dar­be – pa­vyks­ta grei­čiau pa­jaus­ti kom­pa­ni­jos nuo­tai­ką, prie jos pri­si­tai­ky­ti, šyp­se­na ir ma­lo­niu bend­ra­vi­mu pra­džiu­gin­ti žmo­gų.

RUBRIKĄ PRISTATO: