Naujausios
Artima ir tolima uolų karalystė Čekijoje
Beveik tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos nutolusi Čekija daugeliui asocijuojasi su krištolu, alumi ir šauniuoju kareiviu Šveiku, o viduriniajai kartai – dar ir su vaikams skirtu filmu „Aštuonkojai iš antro aukšto“. Tačiau šios šalies vienas įspūdingiausių turtų – unikalios Ardšpadų smiltainio uolos, tarp kurių atsidūręs pasijunti tarsi nykštukas milžiniškų akmenų miške.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Čekiškos lauktuvės
40 turistų grupė iš įvairių Lietuvos miestų – Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, Mažeikių, Žagarės – po 16 valandų kelionės autobusu naktį praleidžia Libereco mieste – iš vienos pusės netoli Lenkijos, iš kitos – vos ne ranka pasiekiama Vokietija.
Vokiško paveldo pėdsakai įsispaudę amžiams pastatų architektūroje. Šis ant kalno įsikūręs krašto centras nuo 1930 metų priklausė Vokietijai. XIX amžiuje vykstant pramonės revoliucijai, atsiradus didžiuliams tekstilės fabrikams, miestas ypač suklestėjo. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Liberecas buvo svarbiausias Čekijos vokiečių politinis centras. Okupacijos metais jis buvo paverstas Sudetų krašto sostine. Po karo Liberecas vėl tapo svarbiausiu Ūsčio krašto miestu ir turizmo centru.
XIX amžiuje sparčiai pradėjęs augti Liberecas iki šių dienų žavi 1892 metais statyta rotuše, operos rūmais, Šiaurės Bohemijos muziejumi.
Atvažiavusiems iš Lietuvos ir įsikūrusiems miesto vardu pavadintame viešbutyje pačiame Libereco centre, vienas lankomiausių objektų – vos už šimto metrų stūksantis nuo septintos ryto veikiantis prekybos centras, kuriame į krepšelius keliauja gidų Jūratės ir Rolando rekomenduoti čekų gamybos produktai: iš vietinių abrikosų bei įvairių uogų verdamas marmeladas, studentiškas šokoladas su avietėmis, spanguolėmis, vyšniomis ar kriaušių gabaliukais, vietiniai vafliai – „oplatki“ su šokolado, nugos ir kitais įdarais, alus.
Čekai, gidės Jūratės duomenimis, gamina apie 300 rūšių alaus, tad pasakyti, koks jis – būtų sudėtinga. Ji apdairiai juokauja, kad paragavęs dvi rūšis, išties negali turėti nuomonės, nes lieka dar 298.
„Uolų miesto“ figūros
Tačiau ragavimui ir smaližiavimui laiko nėra, nes laukia kelionė po 1933 metais įkurtą didžiausią Čekijoje 1800 hektarų užimantį Adršpadų draustinį, kuriame praleisime dvi dienas.
Pirmoji skirta į akmens uolų didybę pasidairyti iš apačios.
Jau prie pagrindinio įėjimo atsiveria netikėtas vaizdas. Akmens kolonos, per amžius suformuotos vėjo ir vandens, stūksančios nuo ledynmečio laikų, ir jų supamas smaragdo spalvos ežeras. Nedidelis, kelių šimtų kvadratinių metrų, su stačiais ir pavojingais krantais. Gidas pasakoja, kad Čekija turi mažai natūralių vandens telkinių, daug ežerų – tiesiog iškasti, suformuoti žmogaus rankos.
„Uolų miestas“ stebina mistiniu labirintų grožiu. Pradžioje vos už kelių šimtų metrų nuo įėjimo patenkame į uolų supamą aikštelę, kurioje dvelkia vėsa. Sniegas čia kartais slūgso iki balandžio mėnesio ar net ilgiau.
„Dramblių slėnis“, – aiškina gidas Rolandas, ranka mosteldamas link aukštos, plačios keteros, primenančios dramblio galvą ir straublį. Kitam gi pasirodys, kad dramblys atsukęs užpakalį mojuoja uodega. Fantazijai ribų nėra.
Čia pat prie vienos figūros glaudžiasi kita – mažesnė, ir dar viena. Tolėliau akmenyje „plaukia karpis“. O užkopus stačiais laiptukais tarp dviejų akmens sienų atsiveria vaizdas į Mylimuosius – susiglaudusias gamtos suformuotas akmens skulptūras.
Krkonošas ir krioklys
Perspėjimas, kad teks eiti per Pelės urvą – siaurą taką tarp dviejų plačių, aukštų uolų sienų, kurios, regis, tik akimirkai prasiskyrė ir čia pat gali vėl susijungti, išgąsdina besiskundžiančius klaustrofobija. Tačiau laiptelis po laiptelio vora žmonių juda aukštyn. Dar vienas posūkis, pasilenkimas, ir urvas atsiremia į dailią apžvalgos aikštelę. Tokių kelyje bus ne viena.
Skliautuotoje erdvėje padvelkia drėgme. Iš maždaug dešimties – penkiolikos metrų aukščio krenta krioklys. Gidas Rolandas, prisiglaudęs tamsiausiame kampe, siūlo kreiptis į mistinę čekų dvasią Krkonošą, kuris ant suvenyrų vaizduojamas kaip geras senelis su barzda, lazda ir skrybėle.
„Krkonošai, duok vandens! Krkonošai, duok vandens!“ – vis garsiau aidi į žaidimą įsijungusių turistų balsai.
Staiga iš krioklio viršaus vanduo pliūpteli dviguba ar net triguba jėga. Srautas tykšta purslais ant aikštelėje susibūrusių nustebusių žmonių. Kur ir kokį mygtuką gidas paspaudė, kad krioklys išties imtų kliokti visa jėga, taip ir nebus paaiškinta...
Linksmasis pasiplaukiojimas
Žygiui įpusėjus priartėjame prie nedidelio vos 30 metrų pločio ir panašaus ilgio kalnų ežeriuko, kurio pakrantėje jau laukia valtis ir vietos irklininkas. Šis pasiplaukiojimas labiausiai patiks vaikams, nes valtį valdantis vyras pasakoja įvairias linksmas istorijas, kurias papildo netikėtai iš uolų, krūmokšnių išlendantys veikėjai – lėlės.
Kad apsnūdusiems keliautojams šiek tiek plūsteltų adrenalinas, irklininkas pats įsiūbuoja valtį į šonus ir praneša, kad plaukiame antruoju „Titaniku“. Tačiau lazda, kuria jis atstumia valtį, remdamasis į dugną, net nepanyra po vandeniu, tad visi tik draugiškai nusikvatoja.
Nuo uolų viršaus
Antrą dieną Ardšpaduose į uolas dairomės iš viršaus. Grupės vadovas parenka penkių kilometrų trasą. Jų yra įvairių. Galima žingsniuoti ir 2,5, ir 12 kilometrų. Kiekvienam pagal jėgas ir norą.
Takas aukštyn–žemyn akmens laiptais ir plūktais takais, išraizgytais šimtamečių medžių šaknimis, veda į penkias apžvalgos aikšteles. Kiekviena jų – vis aukščiau. Kol pakylame į mažne 400 metrų aukštį. Pačios uolos, „išaugusios“ ant kalvotų apylinkių šlaitų, siekia iki 80 metrų aukščio.
Esant palankiam orui, čia treniruotis atvyksta alpinistai. Įkopti į stačius akmeninius bokštus nėra paprasta. Gido pasakojimu, kai kurie, nepakankamai įvertinę savo jėgas, užsiropštę iki uolos viršaus, lieka sėdėti ir laukti pagalbos, kol sraigtasparnis nukels. Kartais laukti tenka ilgai, tad pailsėjęs alpinistas nusprendžia, kad jau pakankamai atgavo jėgas, ir tęsia kelionę žemyn pats.
Maršruto pabaigoje aptinkame trobelę–būdelę. Gidas Rolandas pasiūlo žvilgtelti vidun.
„Neštuvai!“ – šūkteli kažkas iš pirmųjų smalsuolių.
„Tai jau gerai, anksčiau būdavo tik kastuvas“, – juokiasi gidas.
Aukščiausia Čekijos viršukalnė
Neštuvų neprireikia maždaug už valandos kelio nuo „uolų miesto“ esančiame Krkonošo kalnyne, siekiant Čekijos kalno Sniežkos viršukalnės. Aukščiausias čekų kalnas tesiekia 1,6 kilometro aukščio. Lietuvių grupę kelia prieš porą metų atnaujinti keltuvai, kuriuose, priklausomai nuo apimčių, telpa nuo keturių iki šešių žmonių. Kylant aukštyn pro stiklines sienas plaukia pušų viršūnės, samanos, šniokščiantis upeliukas, pėsčiomis kopiantys keliautojai.
Sniežkos viršūnėje – vos penki laipsniai šilumos, nors papėdėje buvo apie dvidešimt. Tačiau oras gaivus, lengvas. Dangų užkloję ploni debesys pamažėle sklaidosi, atverdami vis platesnes šalies tolumas.
Ant šio kalno – riba tarp Lenkijos ir Čekijos. Tad vienoje kavinėje galima atsiskaityti zlotais, o informaciniame centre už suvenyrus susimokėti kronomis.
Keliaujant į viešbutį pakeliui akį traukia balti balti laukai, baltažiedės aguonos, kuriomis gardinami kepiniai. Čia pat prekeivis ant prekystalio dėlioja šviežias braškes, trešnes, iš Ispanijos atvežtus abrikosus. Vietiniai dar neprinoko.
Geriausia susikalbėti vokiečių kalba
Norint viską ištyrinėti, Ardšpaduose ir Krkonošo kalnyne reiktų kur kas daugiau laiko. Tą puikiai galima padaryti apsistojus pas vietos gyventojus, kurie vasarą priima turistus. Kainos labai nesikandžioja, jos panašios į lietuviškas.
Susikalbėti su čekais geriausiai seksis mokantiems vokiečių arba lenkų kalbas. Anglų kalbos vyresnieji nemoka, rusų – neįkandama jaunimui. Tačiau visose pasaulio šalyse suprantama kūno kalba, tad galima išsiaiškinti ir gestais.
Gidė Jūratė prasitaria, kad nereikia labai nustebti dėl vietinių reakcijos, kuri gali pasirodyti šaltoka. Turistinėse zonose gyvenantys čekai išvarginti keliautojų, tačiau tai nereiškia priešiškumo.
Čekijoje yra kur pasidairyti. Šioje šalyje skaičiuojama apie 1000 pilių, tvirtovių, dvarų ar jų griuvėsių. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, yra apipintas legendomis. Mūsų grupei teko aplankyti vieną gražiausių Sychrovo pilį, pastatytą XVI amžiuje, garsėjančią prabanga: įspūdingais sienų apmušalais, pagamintais iš odos, medžio ornamentika, senoviniais baldais, paveikslais, indų kolekcijomis. Šiuose aristokratų Rohanų iš Prancūzijos giminės XIX amžiuje nupirktuose rūmuose kelis kartus lankėsi ir jų grožio įkvėptas ne vieną kūrinį parašė žymus čekų kompozitorius Antoninas Dvoržakas.
Nepamirštama ir šalies sostinė Praha su tūkstantį metų statyta Šv. Vito katedra, karalių rūmais, karališkais sodais, Karolio tiltu per Vltavą, Rotušės ir Vaclovo – prekybinio miesto centro – aikštėmis.
Autorės nuotr.
UOLOS: Ardšpadų smiltainio uolas suformavo vanduo ir vėjas.
KRIOKLYS: Paprašius mitinės dvasios Krkonošo, iš krioklio pliūpteli gausi vandens srovė.
IŠBANDYMAS: Kartais laipteliai veda tarp itin siaurų praėjimų.
PILIS: Prabangi XVI amžiaus Sychrovo pilis.
KALNAS: Sniežkos viršukalnė siekia 1600 metrų.
VIRŠUJE: Į uolas galima pažvelgti ir iš viršaus, įsilipus į dar aukščiau esančias apžvalgos aikšteles.
AUKŠTIS: Kai kurios uolos siekia 80 metrų aukštį.
SMARAGDAS: Smaragdinis ežero vanduo.
KELTUVAI: Į Sniežką galima pakilti keltuvais.
ARKA: Įspūdinga Karolio tilto arka.
LAIKRODIS: Senoji Prahos rotušė su astronominiu laikrodžiu ir judančiomis figūrėlėmis.
NORAI: Kankinio Jono Nepomuko skulptūra ant Karolio tilto ypač populiari, tikima, kad ją palietus išsipildo norai.
PANORAMA: Prahos panorama, atsiverianti iš beveik šimto metrų aukščio Šv. Vito katedros bokšto apžvalgos aikštelės.
ŠEDEVRAS: Šv. Vito katedra Prahoje – tikras įvairių architektūrinių stilių šedevras, statytas tūkstantį metų.
Asmeninio albumo nuotr.
VIRŠUKALNĖJE: Akimirka 1603 metrų aukščio Sniežkos viršukalnėje.