Ba­ro­no automobilį \"prikėlė\" septyniolikmetis

Barono automobilį "prikėlė" septyniolikmetis

Žinomas antikvarinių automobilių restauratorius ir kolekcionierius šiaulietis Gintautas Rimkus garaže dirba ne vienas. Jo 17-metis sūnus Danielius naujam gyvenimui prikėlė 105 metų Pakruojo dvaro valdytojo barono Fon Ropo automobilį.

Gintarė VALUCKYTĖ

gintare@skrastas.lt

Kad būtų amžina

Danieliaus Rimkaus automobilis „International Harvester“ garaže stovi tarp tėvo restauruotų 1953-ųjų „Mercedes Benz“ ir 1923-ųjų „Buick“. Atrodo lyg prabangi balta karieta. D. Rimkus, pakėlęs muziejinę virvutę, ragino prieiti arčiau ir nekreipti dėmesio į batų pėdsakus automobilyje.

Po dvejų metų triūso automobilį prieš dvi savaites jis pristatė Pakruojo dvaro pokylių salėje. Jaunasis meistras tada pirmą kartą kalbėjo šimto žmonių auditorijai. Tądien jo klausėsi vienas garsiausių Lietuvos lenktynininkų Stasys Brundza.

„Tai pirmasis mano projektas, kurį padariau nuo pradžių iki galo. Man norisi kažką padaryti, kad būtų amžina. Šis automobilis patiko iškart, todėl ėmiausi jį restauruoti – kurti savom rankom,“ – pasakojo jaunuolis.

Atgal į Lietuvą

„International Harvester“, nors iš pradžių buvo tik rėmai, D. Rimkų patraukė jo istorija. Jį tėvas pirko iš kolekcionieriaus Vokietijoje, kuris pasakojo, kad šis automobilis atkeliavo iš Lietuvos. Pagamintas 1907 metais pagal užsakymą Pakruojo dvaro valdytojui baronui Fon Ropui. Kainavo tuomet didžiulius pinigus – apie 1000 dolerių. Jaunuolis neabejoja – Lietuvoje toks automobilis vienintelis, Europoje kitas toks tik Olandijoje.

Šių automobilių jų gamybos metais (1905-1911) iš viso išleista vos šeši tūkstančiai. Kaip ir kiti „International Harverster“, jis buvo ankstyvoji sunkvežimio versija.

„Pirmieji harvesteriai buvo be dviejų galinių eilių sėdynių – čia vežiodavosi, ko reikėdavo, o paskui prisidėdavo dvi eiles sėdynių ir automobilis tapdavo kelioniniu“, – rodydamas į elegantiškas balta oda apmuštas sėdynes pasakojo D. Rimkus.

Išardęs pabūgo

Meistrui tebuvo 15 metų, kai ėmėsi nagrinėti internete rastus senojo automobilio paveikslus. Mąstė, koks jis buvo ir kaip galėtų atrodyti šiandien, braižė pieštuku, kūrė apdailą. Pavyzdžiui, harvesterius anuomet dažydavo žaliai, tačiau jaunuolis parinko jam puošnesnę spalvą – baltą.

Vaikinas, žiūrėdamas į tviskantį antikvarą, pats negalėjo patikėti: „Buvo tik medinis rėmas su ratais, daugiau nieko“. Jis sakė viską išardęs ir pabūgęs, kad nesugebės surinkti. Tai buvo didelio darbo pradžia: „Lenta po lentos, varžtas prie varžto ir viskas pradėjo judėti.“

Sudėtingiausiai atkuriama dalis – dviejų cilindrų, 20 arklio galių horizontalus variklis, įtaisytas po automobilio apačia. Jį Rimkai gabeno pas meistrą, kuris pagal senus brėžinius variklį vėl prikėlė.

Automobilis gali pasiekti 30-ies kilometrų per valandą greitį. Nors užvesti, naudojant kibirkšties ir greičio svirteles prie vairo, sudėtinga, automobilį vaikinas puikiai valdo ir supranta. Tiesa, į keliones nesileido, sakė: „Kam gadinti?“

Taps muziejiniu eksponatu

Į garažą užsukęs tėvas pasakojo, kad sūnui daug padėti nereikėjo – šiek tiek patarimų, detalių. Sūnus garaže dirbo beveik kasdien. Automobilis kartu su kitais keliaus į nuolatinę ekspoziciją Pakruojo dvare.

Nors automobilį galima dar labiau atnaujinti, tėvas patarė pagrindą išlaikyti kuo originalesnį. Paliko senas padangas. Pakeitė tik supuvusias rėmo lentas. Kitos išsilaikiusios, nes buvo gamintos iš amerikietiško tiko medžio ir mirkytos karvės šlapime.

Priekyje, kur šiuolaikiniuose automobiliuose yra greičio matuoklis, kabo prašmatnūs šepečiai batams bei švarkui valyti, baroniška lazda ir gertuvė. Pristatydamas automobilį Pakruojyje jaunuolis prie savo „Harvesterio“ derinosi pasipuošęs fraku, katiliuku ir ūsais. Tėvui savo išvaizda jis priminė Čarlį Čapliną.

Sūnūs perima vertybes

Garažo kampe stovi ir kito sūnaus – Gabrieliaus – pradėto konstruoti Betmano automobilio detalė – naikintuvas.

G. Rimkui, turinčiam per 30 antikvarinių automobilių kolekciją, svarbiausia, kad sūnūs suprastų šio darbo vertę, kad turėtų polinkį – kitaip tokios kolekcijos sukaupti neišeitų.

„Jeigu pinigų turi, tai gali mašinų pripirkti. Koks įdomumas, kai nuperki, parveži ir pastatai net neprisilietęs? O kai dirbi prie jos metus, dvejus, supranti ją, susidraugauji, gali viską apie ją pasakyti, žinai, kad kažkas tavo įdėta“, – sakė tėvas.

Sūnus Danielius jau nekantrauja imtis kito antikvarinio automobilio – 1939-ųjų „Pierce“ modelio.

Jono TAMULIO nuotr.

MEISTRAS: Danielius Rimkus prie 1907-ųjų „International Harvester“ barono Fon Ropo automobilio, kuris taps svarbiausiu muziejaus eksponatu, triūsė dvejus metus.

PIRKINYS: Iš automobilio buvo likęs tik rėmas, kai Gintautas Rimkus jį įsigijo Vokietijoje.

TĖVAS: G. Rimkus džiaugėsi, kad sūnūs perėmė polinkį kurti automobilius.

ATRIBUTAI: Barono automobilyje po ranka kabėdavo lazda ir šepečiai švarkui bei batams valyti.