Naujausios
Barono meilės kvapai
Visais laikais brandaus amžiaus vyro ir daug jaunesnės moters meilei grėsė drama. Tai patvirtina ir priešpaskutinio Pakruojo dvaro savininko barono Leo von der Ropp (Leono Ropo) (1860–1940) istorija. Didiko, laikyto viengungiu be palikuonių, bohemiško gyvenimo užkulisiai aiškėja praėjus daugiau kaip šimtui metų.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Nesantuokiniam sūnui mokėjo rentą
Praėjusią vasarą į Pakruojo dvarą buvo atvykę šešiolika barono Leono Ropo palikuonių.
Jie čia prisiminė savo senelį – barono Leono Ropo nesantuokinį sūnų Jurgį.
Atvykusieji dvaro valdytojams pasakojo iki tol negirdėtą istoriją, galutinai paneigusią nuomonę, jog baronas visą gyvenimą buvo nuobodus viengungis, neturėjo vaikų.
Dvare dabar saugomi Leono Ropo palikuonių pateikti prisiminimai, nuotraukos.
Baronas, būdamas per keturiasdešimt, įsimylėjo dvigubai jaunesnę savo kambarinę Marijoną. Didiko meilė su samdine buvo slapta, nes tokie meilės ryšiai nederėjo didikų luomo vyrui.
1905 metais gražuolė kambarinė baronui pagimdė sūnų. Leonas Ropas, baimindamasis, kad šis faktas iškils viešumon, surado savo kambarinei vyrą – Latvijoje gyvenantį kalvį.
Supiršo juodu ir sėkmingai ištekino kambarinę su pavainikiu. Ir pažadėjo visą savo gyvenimą porai mokėti rentą už sūnaus Jurgio išlaikymą ir išmokslinimą.
Žodžio baronas garbingai laikėsi, nes tuo metu buvo priimta, kad save gerbiantys didikų luomo vyrai, sulaukę palikuonių nesantuokoje, privalo jais pasirūpinti.
Apie palikuonį sužinojo iš gidės
Apie Pakruojo dvaro savininkus ir jų palikuonis kol kas mažai yra žinoma. Skurdžiomis žiniomis apie priešpaskutinį dvaro savininką vieną vasarą gidė dalijosi ir su turizmo agentūrų atstovais.
Tuomet vienos agentūros atstovė papasakojo, kad jos giminei Pakruojo dvaras yra ypatinga vieta, kelianti daug sentimentų jau mirusiam seneliui Jurgiui.
Atskleidusi istoriją apie senelio gimimą dvare, moteris apgailestavo, kad gyvenimas jo nebuvo toks, kokiu manė pasirūpinęs baronas.
Pavainikis nebuvęs šeimoje mylimas, o jam išlaikyti barono siunčiami pinigai buvo skirti dar dviejų, jo motinos ir patėvio, vaikų mokslinimui. Todėl moters senelis tegalėjęs išmokti staliaus amato, suaugęs apsigyveno Lietuvoje, sukūrė šeimą, išaugino keturis vaikus.
Laiškas prancūzų parfumeriui
Praėjusiais metais netikėtai buvo atskleistas dar vienas barono Leono Ropo gyvenimo puslapis. Ši istorija taip pat sužinota iš dvarą aplankyti atvykusių Ropų giminės palikuonių.
Jie į dvarą atvežė Leono Ropo laišką, 1896-aisiais rašytą į Grasą (Prancūzija) parfumeriui Žakui de Burie.
Sunkiai išskaitomas, senąja prancūzų kalba parašytas barono laiškas buvo išverstas į lietuvių kalbą.
Jame baronas savo bičiuliui parfumeriui atviravo, jog atėjus liepai žydinčios gamtos kvapai priminė jį – draugą ir bičiulį – ir sukėlė jausmus, „ko nejutau ant balto svieto“.
Laiške baronas rašo: „Įsimylėjau kaip vaikėzas, strasnai, į trapią pievų gėlelę, atidariau vartus į rojų. Aš jai pasipiršau! Gal išprotėjau... Gležna gėlelė pakerėjo, nugalėjo seną razumą ir dovanojo jauną sielą!
Mielas mano drauge, uoslės žinove, atvyk į dvarą ir sukurk tai, apie ką kalbu! Meldžiu... Tu jį pajusi iš mudviejų širdžių, pamatysi iš laimingų akių, užuosi ore, mes juo kviepuojame! Tai mūsų meilės kvapai...“
Kvepalai – širdies damai
Leono Ropo giminės palikuonys pasakojo, jog Leonas Ropas jaunystėje daug keliavo po Europą, mokydamasis ir pažindamas kultūrą.
Buvodamas Prancūzijoje, jis ir susidraugavo su parfumeriu Žaku de Burie iš Graso. Grasas tuomet garsėjo kaip Europos parfumerijos sostinė.
Yra žinoma, jog barono draugas parfumeris atvyko į dvarą ir jame septynerius metus gyveno bei kūrė kvapus kilmingoms ponioms ir buduarams.
Ypatingų kvepalų baronas prašė savo širdies damai grafaitei Sofijai iš Rygos. Baronas grafaitei pasipiršo ir pakvietė ją atvykti į Pakruojo dvarą.
Tuo metu aplinkiniuose dvaruose garsėjęs puotomis Leonas von Ropas, laukdamas mylimosios, įrengė pokylių salę, kad tik didmiesčio gražuolei provincijoje nebūtų nuobodu.
Pasakojama, kad jos garbei Leonas von Ropas pastatė naujus dvaro vartus, kuriuos laiške parfumeriui pavadino rojaus vartais. Taip siekdamas savo mylimajai sukelti kuo didesnį įspūdį.
Tačiau parsivežus mylimąją, barono meilė liepsnojo neilgai.
Po išdavystės – kiaulidė
Dvare baronas su Sofija jautėsi laimingas. Naujojoje salėje buvo rengiami prašmatnūs austriško stiliaus pokyliai. Svečiai, žaidimai, šokiai, vaišės iki paryčių...
Vieną vakarą dvaro savininkas padaugino vyno. Rytą jis savo mylimąją aptiko kito glėbyje.
Baronas jos išdavystės negalėjo atleisti. „Tai kiaulystė!“ – nepakeldamas pažeminimo kartojo įskaudintas baronas.
Nelaukta šios meilės pabaiga pasklido ir aplinkiniuose dvaruose. Jausdamas didelį pažeminimą, baronas grafaitės garbei įrengtoje pokylių salėje nurodė įrengti kiaulidę.
Nežinia kiek metų toje salėje karaliavo kiaulės.
Autorės nuotr.
SŪNUS: Barono sūnus Jurgis, tapęs staliumi, apsigyveno Lietuvoje. Mirė sulaukęs 91-erių metų.
KAMBARINĖ: Gražuolė barono kambarinė, susilaukusi jųdviejų sūnaus, buvo ištekinta už kalvio Latvijoje. Prie jo stovi – barono sūnus Jurgis.
SALĖ: Baronas Leonas Ropas šiame dvaro pastate buvo įrengęs pokylių salę, bet po mylimosios Sofijos išdavystės joje įsakė užveisti kiaules.
KVEPALAI: Dvare bandoma atkurti Graso laikotarpio įsimylėjėlių kvepalus.