Naujausios
Batsiuvys į darbą eina kaip į šventę
Trisdešimt metų batsiuviu Šiauliuose dirbantis Alvydas Gailius save vadina šiaučiumi. Vyras pripažįsta – jam tinka liaudiškas posakis: šiaučius ylą ir sapne mato. „Man patinka mano darbas ir dar pinigus už tai gaunu“, – sako. Neseniai jis organizavo buvusios Šiaulių avalynės ateljė „Batas“ darbuotojų susitikimą.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Batsiuvių susitikimas – po 26 metų
Prieš daugiau nei dešimtmetį Šiaulių profesinio rengimo centrui A. Gailius perdavė nebenaudojamus batų gamybos rakandus, senų modelių kurpalius. Tačiau ir jų dabar niekam nebereikia. Batsiuvio amato nebemoko jokia profesinio rengimo mokykla Lietuvoje, tačiau A. Gailius neabejoja – batsiuvio profesija niekada neišnyks kaip ir šis pasaulis.
„Kur dings batsiuviai? Nedings! Atsiras savamokslių, pamažu gadindami jie išmoks... Mes, baigę „profkę“, irgi nieko nemokėjom“, – šypteli. Čia pat ant sienos kabo batsiuvio diplomas – 1984 metais baigęs profesinę mokyklą jis įgijo individualaus siuvimo avalininko, mokančio taisyti avalynę, kvalifikaciją.
Vėliau įsidarbino anuomet Gegužės 1-osios gatvėje (dabar Vasario 16-osios) veikusioje trijų aukštų avalynės ateljė „Batas“. Batų siuvimo skyriuje Alvydas gamino batus pagal individualius užsakymus.
Iš tų laikų likę tik prisiminimai ir fotografijos, kabančios ant A. Gailiaus darbo kabineto sienos. Vyro parengtuose stenduose Šiaulių avalynės ateljė „Batas“ kolektyvas: buvę kolegos, meistrai darbuojasi prie kurpalių, siuvimo mašinų, gamina naujus batus. Daugelio jų jau nebėra tarp gyvųjų.
Po 26 metų pertraukos Alvydas su bendraminčiais surengė buvusių „Bato“ kolegų susitikimą. Iš 68 kviestųjų atvyko 20. Kai kurie negalėjo atvykti ir dėl sveikatos problemų – jiems jau per 80 metų.
Susitikime oficialumo nebuvo – seni bičiuliai pasidalijo prisiminimais, pašoko, pasilinksmino.
Dirbtinės odos era
Fotografijų rinkimą A. Gailius vadina savo hobiu. Seniausios batsiuvių gyvenimo nuotraukos siekia net 1926 metus. Vyras jas gavo susipažinęs su vienu kolekcionieriumi, kuris atsargiai, po vieną ar kelias nuotraukas duodavo persifotografuoti.
Nuotraukose įamžintos batų taisymo technologijos nesikeičia – plaktukas, replės, peilis, kabliukas... Kinta tik medžiagos, klijai. Ant batsiuvio stalelio padėta kaitlentė, kuria pakaitinus klijus prilipinamas bato padas. Net meistro tebenaudojama siuvimo mašina „Singer“ siekia kone šimtą metų.
Žinoma, keičiasi batai. Batsiuvys svarsto, jog ryškiau matomos ne mados ar stiliaus tendencijos, bet pinigų kiekis. Apie 2008 metus šiauliečiai atnešdavo daug odinių, kokybiškų batų, dabar dermantino – dirbtinės odos – batų era.
Batsiuvio manymu, geriau įsigyti kokybiškus batus už kelis šimtus litų, kurie tarnautų ilgai, nei kone vienkartinių, kurie tuoj plyšta. Juos taisyti reikia taip pat atsakingai, bet palopius vieną kampą, po savaitės atneša prakiurusį kitą.
Pokalbio metu į batų taisyklą vis suka klientai. Vyras prašo kaip nors suremontuoti skilusį jo mėgstamų batų padą. „Gal klijų įpilkite?“ – siūlo variantą. „Įpilti galima tik grietinės į sriubą“, – pajuokauja batsiuvys. Padą teks keisti nauju.
Nenunešiojami batai
„Kai dar darydavau batus, mano brolio žmona pasakė, daugiau manęs batų neprašys – jų nunešioti negalima, o vyras naujų pirkti nenori“, – smagiai pasakojo A. Gailius. Jis svarsto, jog gaminti batus nuo nulio dabar nebelabai verta: reikia įdėti daug pinigų į medžiagas, darbą, tokių batų kaina išauga.
Natūralios odos batų privalumas – koja kvėpuoja. „Kai kurie atneša dermantininius batus, kuriuos paėmus norisi užsidėti dujokaukę“, – paaiškina.
Batsiuvys pastebi, jog anksčiau žmonės atnešdavo švarius batus. Dabar atneša baisių. Dėl to net atsirado plakatas ant sienos: „Avalynė priimama tik švari“.
„Kartą atėjo trys panelės. Viena jų atnešė batus žemėm apaugusius, kulnai priskretę. Mandagiai sakau: matote, panele, avalynė priimama tik švari. Atneškite, kai nusivalysite. Ji nė nepasimetė. Pasisuko į draugę ir čia pat paprašė popierinės servetėlės. O aš gluminausi, kaip jos prie draugių neįžeisti...“ – stebėjosi batsiuvys.
Karvės oda – su drobele?
Prabangiausius batus meistras yra grąžinęs savininkei jų neremontavęs. Moteris atnešė basutes, paaiškino, kad mokėjo 750 litų, pirko prestižinėje parduotuvėje Kaune. Batsiuvys batus pasiliko kitai dienai, bet vakare niekaip negalėjo nurimti – galvoje kirbėjo įtarimai, kad jie iš dirbtinės odos. Patikrino – tikrai. Nutarė prie jų rankų nekišti, kad savininkė galėtų grąžinti avalynę į parduotuvę.
Atėjusi pasiimti moteris negalėjo patikėti, kad tokie brangūs batai gali būti dirbtinės odos. „Jeigu karvei po skūra pradėjo augti drobelė, tada taip, čia tikra oda“, – atsukęs antrą basučių pusę moteriai įrodė batsiuvys. Po to ji dėkojo, kad batsiuvys buvo sąžiningas.
Būna, jog žmonės atneša ir visiškai sutrešusius batus. „Limpa jie prie kojos ir viskas“, – paaiškina. Nors daugelio net nebeverta taisyti – remonto kaina viršija jų vertę.
Alvydas pats tokių mylimų odinių batų porą turi. Jų, pagal posakį „batsiuvys be batų“, niekaip nesusitaiso. Žmona net grasino suplyšėlius išmesti. Batsiuvys juos nuo išmetimo grėsmės slepia darbe, nesineša namo.
Į darbą – kaip į šventę
„Visi batus taiso paskutinę akimirką, kada reikia autis. Aš taip pat“, – juokiasi A. Gailius. Didysis sezonas prasidės kartu su sniegu ir šlapdriba, po to – pavasarį, pakaitinus saulei. „Vasarą darbo beveik nėra, nes visi vaikšto su kroksais. Sėdim. Rūkom. Nieko neveikiam“, – konstatuoja.
Tokiomis dienomis be darbo kartais kyla pyktis šį amatą mesti, išvažiuoti į užsienį, bet silpnumo akimirka praeina. Batsiuvys patikina – jis iš tų laimingų žmonių, kurie dirba mėgstamą darbą ir dar pinigų už tai gauna. „Į darbą neinu kaip į kančią, einu kaip į šventę pilna to žodžio prasme“, – šypsosi A. Gailius.
Batsiuvys savo nedideliame kambaryje kaupia batų ir su jais susijusių suvenyrų kolekciją. Dabar turi mintį vitrinoje pastatyti batsiuviškų įrankių ekspoziciją. Šalia jų – eksponuoti a.a. bičiulio batsiuvio Vlado Stepušaičio pagamintus vestuvinius batus.
Prieš 45 metus, kai batsiuvys juos gamino, batai buvo balti it pienas. Per laiką oda pagelto. Viskas daryta rankomis, batsiuvys net specialų, tuomet madingos batų formos kurpalių buvo pagaminęs. Padą sutvirtinti panaudotos medinės vinys.
„Su šiais batais gali į balą atsistoti, nė lašas neįbėgs!“ – giria kolegos darbą Alvydas.
Jis pats eidamas gatve atkreiptų dėmesį į originalius ar spalvotus batus. Net svarsto, jei kada vėl pradėtų gaminti batus – juoda ir ruda spalvos būtų tabu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
AMATAS: Šiaučiumi save vadinantis Alvydas Gailius neabejoja, jog batsiuvio amatas neišnyks – visuomet bus tokį darbą dirbančių žmonių.
EKSPONATAS: Batsiuvys Vladas Stepušaitis atidavė bičiuliui prieš 45 metus rankomis pagamintus vestuvinius batus. „Bus eksponatas kada nors įkurtam muziejui“, – sakė batsiuvys.
BATAI: Žmonės batsiuviui atneša sutaisyti ir visiškai nudrengtus, bet mylimus batus.
Arūno GAILIAUS asmeninio archyvo nuotr.
SUSITIKIMAS: Po 26 metų pertraukos Alvydas Gailius (trečias iš dešinės) surengė kolegų, dirbusių Šiaulių avalynės ateljė „Batas“, susitikimą.