Būti laimingam – tai būti čia ir dabar

Būti laimingam – tai būti čia ir dabar

Bū­ti lai­min­gam – tai bū­ti čia ir da­bar

Šiau­lie­tė Re­da Gurs­ki dau­giau kaip prieš de­šimt me­tų kar­di­na­liai pa­kei­tė gy­ve­ni­mo bū­dą ir pro­fe­si­ją ir da­bar šiau­lie­čius mo­ko jo­gos, kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų, pro­to nu­ra­mi­ni­mo bei ve­da stre­so val­dy­mo kur­sus „Me­nas bū­ti lai­min­gam“. Re­da sa­ko, kad ne­rei­kia lai­mės ieš­ko­ti išo­rė­je, ji – mu­my­se.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Džiaug­tis aki­mir­ka

– Ko­kie žmo­nės atei­na į lai­mės paieš­kas?

– Atei­na la­bai įvai­raus am­žiaus žmo­nės, ku­rie ne­si­jau­čia iki ga­lo lai­min­gi, yra pa­var­gę nuo įtam­pos, stre­so.

Kas ta lai­mė? Kar­tais žmo­nės nu­stem­ba, kad ga­li­ma bū­ti lai­min­gam ir li­go­je, ir ka­re. Lai­mė ne išo­rė­je, lai­mė – mu­my­se. Lai­mės aki­mir­kos – kaip ma­ži per­liu­kai, ku­riuos su­ve­ria­me. Pa­ma­tei gra­žų de­be­sė­lį – tai aki­mir­ka, ku­rio­je esi lai­min­gas. Ta­čiau tai ga­li pa­ste­bė­ti tik nu­ri­męs pro­tas. Įtam­pą, stre­są jau­čian­tis žmo­gus to de­be­sė­lio net ne­pas­te­bės.

Kur­so me­tu per kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus mes ei­na­me prie to, kad žmo­gus vis daž­niau ir daž­niau pa­tir­tų, kas yra čia ir da­bar.

Jei­gu vai­ky­si­mės lai­mės išo­rė­je, tai ir vi­sas gy­ve­ni­mas ga­li taip pra­bėg­ti. Mes la­bai daž­nai lai­mės ieš­ko­me atei­ty­je: „Baig­siu moks­lus, ta­da bū­siu lai­min­gas“, „su­si­ra­siu dar­bą, ta­da jau tik­rai bū­siu lai­min­gas“. Bet ne tai, kas bus atei­ty­je, ne tai, ką pla­nuo­jam ir pro­gno­zuo­jam, pa­da­ro mus lai­min­gus, o bu­vi­mas da­bar­ties mo­men­te.

– Kas la­biau­siai mums truk­do bū­ti čia ir da­bar?

– Mū­sų taip aukš­ti­na­mas pro­tas. Vi­sas mū­sų or­ga­niz­mas gy­ve­na čia ir da­bar, o pro­tas – ne, jis blaš­ko­si ir pri­da­ro mums pro­ble­mų, stre­so.

Pro­tas tu­ri ten­den­ci­ją blaš­ky­tis tarp praei­ties ir atei­ties pra­šo­kant da­bar­ties mo­men­tą.

Pa­kont­ro­liuo­ki­te kar­tais sa­vo min­tis, kur jos da­bar? Pa­ma­ty­si­te, kad daug kaps­to­mės praei­ty­je ar­ba ne­ri­mau­ja­me dėl to, kas lau­kia atei­ty­je, ir kaip ma­žai sa­vo min­ti­mis bū­na­me tie­siog čia.

Tai, kas bu­vo, jau praė­jo. Ga­li­me tik „at­suk­ti juos­te­lę“, per­žiū­rė­ti ir iš­mok­ti pa­mo­ką. Jei­gu pa­si­mo­kei, ta­vo už­duo­tis įvyk­dy­ta.

Ar ver­ta ne­ri­mau­ti dėl to, kas bus atei­ty­je? Jei pa­žiū­rė­tu­me sta­tis­tiš­kai, tur­būt dau­giau nei pu­sė mū­sų bai­mių neiš­si­pil­do.

Sa­vo pro­tą mes ga­li­me kont­ro­liuo­ti per kvė­pa­vi­mą. Pa­vyz­džiui, kai ne­ga­li­te už­mig­ti, o ry­toj teks anks­ti kel­tis, ga­li­te sau įsa­ky­ti „mie­gok!“, bet ka­žin ar tai pa­dės. Pro­tu pro­to ne­nu­ga­lė­si­te. Pro­tą ga­li nu­ra­min­ti mū­sų kvė­pa­vi­mas. Gi­liai pa­kvė­pa­vus ga­li­my­bė už­mig­ti pa­di­dė­ja.

Mes net ne­su­vo­kia­me, koks ga­lin­gas da­ly­kas yra mū­sų kvė­pa­vi­mas. Ar pa­ste­bi­te, kaip kei­čia­si mū­sų kvė­pa­vi­mas nuo emo­ci­jų? Kvė­pa­vi­mas ir emo­ci­jos yra tie­sio­giai su­si­ju­sios. Kaip mes iš džiaugs­mo aik­te­lim gi­liai įkvėp­da­mi ir ne­ju­čia iš­kve­piam, kaip at­si­dūs­tam tar­si ak­me­nį nu­stum­da­mi, kai bū­na sun­ku, kaip pa­daž­nė­ja kvė­pa­vi­mas, kai esa­me su­si­jau­di­nę.

Pa­ge­rė­jo gy­ve­ni­mo ko­ky­bė

– Ka­da pa­ti tuo su­si­do­mė­jo­te?

– To­kį kur­są pa­bai­giau 2002 me­tais ve­da­ma smal­su­mo. Nuo to ma­no gy­ve­ni­mas la­bai stip­riai kei­tė­si. Per kvė­pa­vi­mą atė­jo daug gy­ve­ni­mo ko­ky­bės, su­si­tvar­kė mie­gas, pa­dau­gė­jo ra­my­bės. Esu toks pat žmo­gus kaip ir vi­si, taip pat pa­ti­riu stre­są, įtam­pą, bet kai ži­nau bū­dus, grei­čiau ga­liu tai įveik­ti. Įtam­pą, stre­są ga­li­ma iš­kvė­puo­ti. Aš da­bar jau­čiuo­si net ge­riau, ne­gu bū­da­ma ko­kių 23 me­tų. Į tas pa­čias si­tua­ci­jas pra­de­di žiū­rė­ti pa­pras­čiau.

– Pa­de­da­te žmo­nėms at­ras­ti lai­mę, nu­rim­ti, o ar pa­čiai ne­bū­na si­tua­ci­jų, kai rei­kia ki­tų pa­gal­bos?

– Jei­gu jau­čiu ky­lan­tį ne­ri­mą, ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, stre­są, ei­nu pa­da­ry­ti kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų ir pa­me­di­tuo­ti. Man tai – di­džiau­sia pa­gal­ba!

Kaž­ka­da per­skai­čiau to­kį po­sa­kį, jis su hu­mo­ru, bet la­bai tei­sin­gas. Me­di­tuo­ti rei­kia du kar­tus per die­ną po 20 mi­nu­čių, o tie, ku­rie ne­tu­ri tam lai­ko, tu­rė­tų me­di­tuo­ti du kar­tus po va­lan­dą.

Mums nuo vai­kys­tės įpras­ta lai­ky­tis kū­no hi­gie­nos, bet rei­ka­lin­ga ir pro­to hi­gie­na. Ar ga­li kas iš ša­lies pa­da­ry­ti, kad mū­sų bū­se­na bū­tų džiu­gi, pa­ki­li? Pro­to bū­se­na tik mū­sų ran­ko­se. Pro­to hi­gie­na stre­so pil­na­me gy­ve­ni­me tam­pa bū­ti­ny­be.

Mes la­biau lin­kę ste­bė­ti ki­tus, o ne sa­ve. Bet sa­ve ste­bė­ti ver­ta, su­vok­ti po­jū­čius, įvar­dy­ti juos, pa­vyz­džiui, „man ky­la pyk­tis“. Ste­bė­da­mas sa­ve ga­li „nu­tver­ti“ jį be­ky­lan­tį, o su­gau­tas pyk­tis – su­val­dy­tas pyk­tis.

Jo­ga nau­din­ga ir vai­kams

– Jū­sų už­siė­mi­muo­se de­ri­na­ma jo­ga ir kvė­pa­vi­mo pra­ti­mai?

– Sansk­ri­to kal­bos žo­dis „jo­ga“ reiš­kia „vie­ny­bę, są­jun­gą“ tarp kū­no, kvė­pa­vi­mo ir pro­to. Žmo­nės daug ge­riau at­si­pa­lai­duo­ja po jo­gos. Kvė­pa­vi­mo pra­ti­mai po mankš­tos duo­da mak­si­ma­lią nau­dą.

– Ve­da­te už­siė­mi­mus ir vai­kams. Kuo jiems nau­din­ga jo­ga?

– Vai­kų jo­ga ki­to­kia. Jie ne­ga­lė­tų il­gai iš­sė­dė­ti ra­mūs. Vi­sus pra­ti­mus da­ro­me žais­min­gai. Il­gai­niui jie pra­de­da „pa­gau­ti“ ir ra­my­bės bū­se­ną. Tai džiu­gi­na.

Kam vai­kams rei­kia jo­gos? Da­bar lau­ke daug snie­go, o vai­kų? Vai­kas šian­dien nuo pat ma­žens pa­so­din­tas prie te­le­fo­no, plan­še­tės, kom­piu­te­rio. Mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai la­bai daug sė­di, jų pro­tas pa­ti­ria pri­pūs­to ir pa­leis­to ba­lio­no efek­tą. Pro­tas blaš­ko­si, tam­pa ne­ra­mus. Vai­kai tam­pa ar­ba hi­pe­rak­ty­vūs, ar­ba prie­šin­gai – van­gūs.

Ma­žai ju­dant, plau­čiai pra­de­da trauk­tis. Pa­vyz­džiui, mums, suau­gu­siems, jie kar­tais vei­kia tik 30 pro­cen­tų. O kai ma­žė­ja plau­čių dar­bas, ma­žė­ja ir ener­gi­jos. Kai žmo­nės atei­na į kur­sus, iš­moks­ta kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų, plau­čiai pra­de­da vėl veik­ti di­des­niu pa­jė­gu­mu, pa­dau­gė­ja ener­gi­jos.

Jo­ga vai­kams pa­de­da su­fo­ku­suo­ti dė­me­sį, pa­de­da grei­čiau su­si­kaup­ti, kai rei­kia ir nu­rim­ti. Nau­da yra ir kū­nui. Bū­na, kad vai­kas lanks­tus, bet rau­me­nų to­nu­sas že­mas, ar­ba at­virkš­čiai – kū­nas la­bai įsi­tem­pęs ir ne­lanks­tus. Jo­ga pa­de­da tai su­ba­lan­suo­ti.

– Emo­ci­nio kli­ma­to ty­ri­mas ro­do, kad per­nai lai­min­gais sa­ve lai­kė 70 pro­cen­tų lie­tu­vių. Ar pa­ste­bi­te, kad lie­tu­viai tam­pa lai­min­ges­ni?

– Ma­nau, kad kei­čian­tis pa­čiam, kei­čia­si ir ap­lin­ka. Ap­link ma­ne jau se­niai daug lai­min­gų žmo­nių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­da Gurs­ki: „Mes net ne­su­vo­kia­me, koks ga­lin­gas da­ly­kas yra mū­sų kvė­pa­vi­mas.“