Da­lia Tei­šers­ky­tė apie poe­zi­ją, gy­ve­ni­mą, kny­gas

Da­lia Tei­šers­ky­tė apie poe­zi­ją, gy­ve­ni­mą, kny­gas

Rad­vi­liš­ky­je lan­kė­si poe­tė, vi­suo­me­nės vei­kė­ja, Sei­mo na­rė Da­lia Tei­šers­ky­tė. Pir­mą kar­tą mies­te pa­mi­nė­to­je poe­zi­jos die­no­je ne­trū­ko ei­lių apie mei­lę, pri­si­mi­ni­mų apie jau­nys­tę, trem­ty­je pra­leis­tus me­tus.

Sau­lius JUŠ­KE­VI­ČIUS

saulius@skrastas.lt

Ger­bė­jų šil­tai su­tik­ta poe­tė sa­kė, kad vis­kas, kas gra­žu, yra poe­zi­ja, ku­ri gal ir ne ­vi­sa­da bū­na gra­ži vi­du­je. Su­si­ti­ki­mo pra­džio­je ji pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie da­bar taip puo­la­mą poe­tą Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių.

„Pu­ti­nai­tės kny­gos pri­sta­ty­me Kny­gų mu­gė­je bu­vo pri­kal­bė­ta vi­so­kių ne­są­mo­nių, ku­rias gė­da net mi­nė­ti. La­bai ne­ko­rek­tiš­kai ir ne­ lai­ku ban­do­ma ant Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus gal­vos iš­lie­ti ki­bi­rą pur­vo. Kai ku­rie tai prii­ma su to­kiu džiu­ge­siu ir to­kia sal­dy­be. Nu­siš­ne­kė­ta net iki to­kių da­ly­kų, kad jis dra­mą „Min­dau­gas“ ne­va pa­ra­šęs KGB už­sa­ky­mu. Ma­ne juo­kas ima nuo to­kių kal­bų. Juk nuo J. Mar­cin­ke­vi­čiaus tri­lo­gi­jų, ki­tų poe­tų ei­lių apie Lie­tu­vą ir pra­si­dė­jo mū­sų at­gi­mi­mas“, – sa­kė D. Tei­šers­ky­tė.

Sa­vo pa­sku­ti­nių kny­gų pri­sta­ty­mą ji pra­dė­jo nuo kny­gos „Atsk­risk Ka­lė­doms, An­ge­le bal­ta­sai“. Kny­ge­lė­je apie 20 ei­lė­raš­čių ir kiek­vie­nas jų iliust­ruo­tas pie­ši­niu.

„Per vi­sus me­tus, ku­riuos dir­bu Sei­me, ko­le­goms Ka­lė­dų pro­ga do­va­no­da­vau po ei­lė­raš­tį. Taip per 15 me­tų su­si­da­rė ne­ma­žas jų pluoš­tas. Ir kai kar­tą lei­dyk­los „Al­ma Li­tte­ra“ at­sto­vai ma­nęs pa­si­tei­ra­vo, ar ne­tu­riu ko nors tin­kan­čio Ka­lė­doms, aš pa­pa­sa­ko­jau apie šiuos ei­lė­raš­čius-svei­ki­ni­mus. Tuo­met jie man ir pa­siū­lė iš­leis­ti šiuos svei­ki­ni­mus at­ski­ra kny­gu­te“, – sa­kė poe­tė.

Kal­bė­da­ma apie sa­vo ki­tą poe­zi­jos kny­gą „Mei­lės laiš­kai“ poe­tė at­vi­ra­vo, jog pa­ra­šy­ti pir­mą­jį ei­lė­raš­tį ją pa­ska­ti­no vie­nas įvy­kis.

„Kar­tą į ma­ne krei­pė­si mo­te­ris, ku­rios duk­ra bu­vo su­spar­dy­ta Sau­sio 13-ąją. Ji su­si­rgo vė­žiu. Mer­gi­nos gy­dy­mui rei­kė­jo tri­jų tūks­tan­čių li­tų. Aš krei­piau­si į prem­je­rą Adol­fą Šle­že­vi­čių. Pi­ni­gų bu­vo duo­ta. Po ku­rio lai­ko pa­skam­bi­nau prem­je­rui pa­dė­ko­ti ir pa­klau­siau, kaip ga­lė­čiau at­si­dė­ko­ti už pa­gal­bą. Šis man ir sa­ko: „Pa­ra­šy­kit man mei­lės laiš­ką, o tai vi­si tik ra­šo skun­dus ar keiks­mus.“ Pa­ra­šiau jam su­li­te­ra­tū­rin­tą laiš­ką ir nu­siun­čiau“, – pa­sa­ko­jo poe­tė.

D. Tei­šers­ky­tė laiš­ką nu­siun­tė ir dien­raš­čiui „Res­pub­li­ka“.

„Ir koks man bu­vo siau­bas, kai šeš­ta­die­nį, at­si­ver­tu­si prie­dą „Bri­gi­ta“, iš­vy­dau šį laiš­ką. Pas­kam­bi­nau į re­dak­ci­ją, o ten pa­si­džiau­gė ma­no laiš­ku ir pa­siū­lė to­kius laiš­kus ra­šy­ti kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį. Taip gi­mė 38 laiš­kai. Skai­ty­to­jai tik spė­lio­da­vo, kam jie skir­ti. Kai po 38 sa­vai­čių pa­sa­kiau, kad jau iš­si­sė­miau, man bu­vo pa­sa­ky­ta: „Mes at­lei­džiam ta­ve nuo šios prie­vo­lės su są­ly­ga, kad šie laiš­kai bus iš­leis­ti at­ski­ra kny­ga“, – apie „Mei­lės laiš­kų“ gi­mi­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo D. Tei­šers­ky­tė.

Pa­sak jos, iš­leis­to­je kny­go­je pub­li­kuo­ja­mi 32 laiš­kai iš 38 pa­ra­šy­tų.

Su­si­ti­ki­me bu­vo kal­ba­ma ir apie trem­tį Si­bi­ran, ten su­tik­tus žmo­nes, ku­rie įam­žin­ti pri­si­mi­ni­mų ir ei­lių kny­go­je „Ir aš ten bu­vau“.

„Min­tis pa­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mų kny­gą apie trem­tį kir­bė­jo jau se­niai. Skai­čiau ki­tų pa­ra­šy­tas kny­gas, ža­vė­jau­si jų ta­len­tais ir to­bu­la at­min­ti­mi, ge­bė­ji­mu biog­ra­fiš­kai ir geog­ra­fiš­kai tiks­liai ap­ra­šy­ti as­me­ni­nius, bend­ruo­me­nės ir tau­tos li­ki­mus. Bet vis iš­leis­da­vau ki­to­kio tu­ri­nio kny­gas, ku­rios bu­vo svar­bios gal tik man pa­čiai“, – pa­sa­ko­jo poe­tė.

Pa­sak jos, mi­rus tre­čiam (pa­sku­ti­niam) bro­liui, su ta ne­tek­ti­mi atė­jo su­vo­ki­mas, kad ir mud­vi su se­se­ri­mi ne­sa­me am­ži­nos, kad rei­kia sku­bė­ti ati­duo­ti at­mi­ni­mo duok­lę se­ne­liams, tė­vams, bro­liams ir vi­siems ki­tiems, ku­rie bu­vo ma­la­mi to­mis pa­čio­mis skaus­mo ir ne­tek­čių gir­no­mis.

„Su­da­ry­da­ma kny­gą sten­giau­si bū­ti at­vi­ra ir nuo­šir­di. Nie­ko ne­gra­ži­nau, bet ir per­dė­tai ne­verkš­le­nau. Tai ma­no gy­ve­ni­mo aki­mir­kos, va­lan­dos, me­tai, iš­sa­ky­ti ei­lė­mis ir pro­za. Be da­tų ei­liš­ku­mo. Emo­ci­jų dik­ta­tui pa­si­da­vus. Tai nuo­šir­di pa­dė­ka di­de­liems ir gra­žiems žmo­nėms, ku­rių dė­ka aš gy­ve­nau la­bai įdo­mų ir pra­smin­gą, te­gu ir sun­kų, per­mai­nin­gą gy­ve­ni­mą“, – sa­kė vieš­nia.

Pa­čios ra­šy­to­jos vai­kys­tė ir to­les­nis gy­ve­ni­mas tie­sio­giai su­si­jęs su šiais įvy­kiais.

D. Tei­šers­ky­tė sa­kė, kad nors ir sun­ku apie tai kal­bė­ti, ta­čiau jau­tė pa­rei­gą kny­go­je įam­žin­ti ar­ti­mus žmo­nes, tė­viš­kės dva­re­lį Leo­na­vos kai­me, ku­rio vie­to­je jau li­kę tik ak­me­nys ir ąžuo­lai, pa­žin­tus žmo­nes, iš­gy­ven­tus jaus­mus.

Poe­tė, iš­lei­du­si ke­tu­rio­li­ka kny­gų bei ke­tu­ris kom­pak­ti­nius dis­kus, da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais iš gy­ve­ni­mo trem­ty­je, įvai­rių gy­ve­ni­mo eta­pų.

Poe­zi­jos šven­tė­je poe­tė su­si­ti­ko su stu­di­jų drau­gu Ber­nar­du Ka­ri­niaus­ku, ku­rį ji su­si­ti­ki­me švel­niai va­di­no Be­niu­mi. Vai­ki­nu (da­bar jau ži­la­gal­viu vy­ru), ku­ris stu­di­jų tech­ni­ku­me lai­kais bu­vo ją įsi­my­lė­jęs, ta­čiau taip ir ne­su­lau­kė vė­ja­vai­kės, kaip sa­kė pa­ti poe­tė, at­sa­ko.

Au­to­riaus nuo­tr.

MEI­LĖ: Poe­zi­jos po­pie­tė­je Da­lia Tei­šers­ky­tė su­si­ti­ko su Ber­nar­du (Be­niu) Ka­ri­niaus­ku, ku­ris stu­di­jų lai­kais bu­vo iki au­sų įsi­my­lė­jęs poe­tę.

SU­SI­TI­KI­MAS: Su rad­vi­liš­kie­čiais ger­bė­jais su­si­ti­ku­si poe­tė Da­lia Tei­šers­ky­tė pri­sta­tė sa­vo pa­sku­ti­nes poe­zi­jos kny­gas.