Naujausios
Detektyvui šypsena – galingiausias ginklas
Šiaulietis kriminalistas Vaidas Kazlauskas – žmogus "trys viename": atsidavęs detektyvas, šmaikštus pašnekovas, rūpestingas šeimos tėvas. Nuo streso kriminalistikos tyrėją gelbsti šypsena ir visus maloniai kabinete pasitinkanti borderkolių veislės kalytė Redi.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Padauža tapo policininku
V. Kazlauskas – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro Dokumentų, ginklų ir trasologinių tyrimų poskyrio viršininkas. Lietuvoje jis žinomas, kaip ne vieną sudėtingą žmogžudystę išnarpliojęs detektyvas.
V. Kazlausko kabinetas komisariate veikiau primena ginklų muziejų, nei įprastą pareigūno kabinetą. O į darbą jį jau šešerius metus kasdien lydi augintinė Redi. Liepos mėnesį sueis dvidešimt metų, kai Vaidas užsivilko policininko uniformą.
Už nuopelnus teisėtvarkai V. Kazlauskas apdovanotas triskart. 2005-aisiais Lietuvos policija įvertino III laipsnio pasižymėjimo ženklu “Už nuopelnus”. 2008-aisiais generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas įteikė II laipsnio pasižymėjimo ženklą “Angelas sargas”. Pernai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Egidijus Lapinskas įvertino už nepriekaištingą tarnybą.
– Kaip rinkotės policininko kelią?
– Vaikystėje su vyresniu broliu prisigalvodavome visokių išdaigų. Dar nesimokiau mokykloje, o jau gaminau petardas iš sieros. Nenustygau vietoje nė minutės. Norėjau, pats pamatyti, kaip atrodo ginklai, iš ko jie padaryti. Taip mažo berniuko pomėgis tapo suaugusio vyro darbu.
Baigęs vidurinę jau žinojau, kad stosiu į Policijos akademiją. Viena dėstytoja nemėgo manęs, per egzaminą prirašė nulių. Tada užsispyriau įrodyti, jog sugebu mokytis ir išmokau visą kriminalistikos knygą. Tada ir nusprendžiau darbuotis šioje srityje.
Žinau, kad save radau policijoje.
Iš tikrųjų, policininku tapau, kad nereikėtų eiti į armiją, turėjau du pasirinkimus – tapti policininku arba kunigu.
Prie mirties galima priprasti
– Kriminalistikos tyrėjo darbas įtemptas, emociškai sunkus. Kas padeda įveikti stresą?
– Kriminalistai mėgsta humorą ir patys daug šypsosi, juokauja. Tai – mūsų gynybinė reakcija. Būtent humoras ir gera nuotaika atbaido stresą. Kai nuvažiuoji į nusikaltimo vietą, randi ne patį maloniausią vaizdelį, o turi susitvardyti. Baisiausia, kai randame kūdikius konteineriuose. Visa kita dar galime pakelti.
– Ar prie tokio darbo įmanoma priprasti?
– Yra tokia Mary Roach mokslinė žurnalistinė knyga “Negyvėliai”, kuri man labai padėjo. Joje rašoma, kaip jaučiasi žmogus, dirbdamas su negyvais kūnais. Patariama viską nuasmeninti. Perskaičiau tą knygą vienu prisėdimu, nors ne tokia ji ir plona. Vienas iš knygos veikėjų, taip pat tyrėjas, sako, kad prie kriminalistio darbo priprantama, tik prie sudaužytų gyvenimų negalima priprasti.
Be lagaminėlio – nė iš vietos!
– Kokia jūsų darbo "virtuvė"? Be ko nusikaltimo vietoje neišsiverčiate?
– Į įvykio vietą vykstu rinkti paliktų pėdsakų, įbrėžimų, nusikaltimo įrankų. Visa tai tampa įkalčiais, daiktiniais įrodymais. Turiu lagaminą, kuriame visa mano darbo "virtuvė". Įrankiai iš pirmo žvilgsnio paprasti, per daug nesikeičiantys jau daugelį metų. Replės, gipsas, vanduo, pincetai, mėginėliai, pavyzdžiui, prakaitui, seilėms surinkti. Bet su tais paprastais prietaisais galima daug nuveikti.
– O kokių atsirado naujovių?
– Pavyzdžiui, akims nematomo išvalyto kraujo pėdsakus atsekame užpylę specialaus skysčio. Jį pirmieji išbandėme Lietuvoje. Užpylėme to skysčio ant švarių baldų – visas namas šviečia nuo kraujo.
Didžiausia naujovė yra suomio Karstono sukurta pasta. Sumaišome dviejų spalvų masę ir tepame ant negyvo žmogaus pirštų, tada košelė sustingsta ir nuimame antspaudą.
Dažniausiai tai būna vienintelis būdas išsiaiškinti žmogaus tapatybę. Pirmą kartą Lietuvoje naudodami šią pastą išsiaiškinome, kas toks buvo seniai miręs žmogus.
– Ar pats žiūrite kriminalinius serialus?
– Nelabai laiko tam turiu, bet kai kartais pasižiūriu, matau, kad ten visokių nesąmonių prirodo. Juokingiausia, kai žmonės mums pradeda šaukti, va, mačiau per kriminalistus, tą ir tą padarė. Aiškink tada, kad tikrovėje viskas kitaip. Kita vertus, jei viską rodytų, kaip yra, gal niekam nebūtų įdomu žiūrėti.
Darbo į namus nesineša
– Kaip namiškiai reaguoja į jūsų darbą?
– Darbo į namus nesinešu. Vaikai žino, ką dirbu, ir per daug apie tai nekalbame. Viską priėma kaip normalų dalyką, nors žino, kad bet kada dėl įvykių galiu būti iškviestas iš namų.
Šeimos palaikymas labai svarbus. Žmona supranta, kad darbas – mano aistra. Jis man iš tiesų sutampa su pomėgiu. Jei į darbą eičiau vien dėl algos, būtų kitaip.
Komisarė Redi
V. Kazlauskas komisariato duris praveria pusę septynių ryto. Su juo kartu ir kalytė Redi. Ji turi savo istoriją ir savo... pomėgį –– ji šunų sporto dalyvė ir varžybų prizininkė. Puikiai pasirodžiusi Estijoje, Lietuvoje, rengiasi dar kartą pasirodyti Latvijoje vyksiančiose varžybose.
– Kodėl kartu su Redi žygiuojate į darbą?
– Aš ją darbe laikau tam, kad nuimtų stresą, sugertų neigiamas emocijas. Ji – geriausia streso nuėmėja. Ir tikrai, – į mano kabinetą užėjusiems smagiau, pamatę gyvūną nustemba, nusišypso.
– Ką reiškia jūsų augintinės vardas?
– Vardas nelietuviškas. Tai – trumpinys. Savo šunį turėčiau šaukti angliškai – Ready for trouble never never land. Redi parsivežiau iš veislyno Lenkijoje, pavadinimu „Never Never Land“ – „Niekados šalis“, o ją taip ir vadino – visada pasiruošusią padėti bėdoje. Bet trumpinu neversdamas iš anglų kalbos: Redi – pasiruošusi.
– Išmokyti šunį reikia daug kantrybės. Ką moka Redi?
– Redi jau moka trisdešimt komandų. Pačios įdomiausios ir, turbūt, mažai kam girdėtos: melskis, maistas ant nosies, karatė, tač, kelt kojas.
Išvardijęs savo augintinės sugebėjimus, V. Kazlauskas pirštais suvaidina šūvį ir Redi krinta ant šono, apsimesdama negyva.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NENUORAMA: Vietoje nenustygstantis tyrėjas Vaidas Kazlauskas darbe jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
LINKSMUOLIS: Bendraudamas su V. Kazlausku nejučia pats nusišypsai ir pasijauti laimingas.
EKSPONATAS: Nelegalus brakonierių ginklas tapo dar vienu tyrėjo muziejaus eksponatu.
KOMISARĖ: Visada pasiruošusi padėti komisarė Redi.
LAGAMINĖLIS: Su šiuo lagaminėliu pareigūnas vyksta rinkti įkalčių.
PĖDSAKAS: Ant medicininio gipso įspaustas pėdsakas tampa įkalčiu.