DIEDUKO LANGO KRYŽIUS

DIE­DU­KO LAN­GO KRY­ŽIUS

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Die­du­kas, mau­džian­čias ko­jas ap­trau­kęs šva­riom vil­no­nėm ko­ji­nėm, pu­siau­gu­lom dryb­so lo­vo­je, vei­du į lan­gą, kryž­mai pa­da­lin­tą į ke­tu­rias da­lis. Die­du­kui jau sun­ku išeit į lau­ką. Ne­bent vai­kams pa­de­dant, ir tai tik ge­ru oru. Ki­taip tuoj są­na­rius mau­džia. Ar­ba šir­dis sto­ja.

Da­bar gied­ra. Obels ša­ka, ap­li­pu­si pri­tvin­ku­siais pum­pu­rais, kaip pirš­tu krebž­de­na lan­go stik­lą. Die­du­kas šyp­so­si. Su­lau­kė pa­va­sa­rio, gal ir švie­žių bul­vių su­lauks. Kai obe­lis pra­žys, per­skirs tą kry­žių, at­si­da­rys lan­gą ir kvė­puos, kvė­puos...

“Ma­no lan­go kryžius”,- taip die­du­kas va­di­na sa­vo lan­gą.

Vi­si ši­to na­mo lan­gai su “kryžium”. Dvi­pu­siai su dviem or­lai­dėm. Se­no­viš­ki. Se­ni. Kai su­su­ka žie­mos vė­jai, tai ir “dubultai” ne­be­lai­ko – spei­gus šal­tis kiau­rai rė­mus len­da. Ge­rus lan­gus se­nis Ra­gaus­kis ka­dais jud­vie­jų su Sa­liu­te na­mui pa­dir­bo, bet tiek me­tų jo­kia me­die­na ne­lai­ko, kad ir da­žo­ma kas ant­ros Ve­ly­kos.

Die­du­kas len­kia pirš­tus, min­ty­se skai­čiuo­da­mas na­mo pa­sta­ty­mo de­šimt­me­čius. Še­šis su­kum­pu­sius pirš­tus už­lanks­tė. Taip ir yra. Jam de­vy­nias­de­šim su uo­de­gi­ke, na­mui – še­šios de­šim­tys su sto­ge­liu. Jau­nas ve­dė, jau­nas ir sta­tė. Sau. Vi­sam gy­ve­ni­mui.

O, žiū­rėk, už­te­ko ir sau, ir vai­kams, ir vai­kų vai­kams. Tre­čia kar­ta pro tą pa­tį lan­go kry­žių žiū­ri. Kry­žius iš­ly­di išei­nan­čius, pa­si­tin­ka grįž­tan­čius. Lyg lai­min­tų. Va­sa­rą bal­tom užuo­lai­dė­lėm kaip vė­lia­vom mo­suo­ja, žie­mą juo­du kry­že­liu ant bal­to snie­go at­si­mu­ša. Lyg pri­klaup­ti kvies­tų.

Die­duk, kel­kis. Rei­kia lo­vą nuo lan­go ati­traukt,- įle­kia anū­kie­nė, smul­ku­tė tam­si mo­te­ry­tė, iš pa­žiū­ros dar į mer­gai­tes te­be­tin­kan­ti, bet jau du vai­kiu­kus pa­gim­džius. Die­du­kui proa­nū­kiai.

O ko da­bar taip?,– krebž­da iš sa­vo guo­lio Die­du­kas. – Ar kas at­si­ti­ko?

Meist­rai at­va­žia­vo, lan­gus iš­ma­tuos, nau­jus už­sa­ky­sim. Kiek ga­li­ma kiau­ra­pū­ty gy­vent? Vai­kai vi­sa žie­mą snarg­lė­ti po tro­bą kra­pi­nė­ja, skers­vė­jis ant sker­vė­jo, jo­kie kam­ša­lai ne­be­gelbs­ti.

Tei­sin­gai sa­kai, vai­ke­li, tei­sin­gai,– pa­si­rem­da­mas laz­da, ei­na link kė­dės Die­du­kas.

Jis sė­da­si kam­ba­rio kam­pe, pa­si­re­mia ant laz­de­lės ir pa­si­ruo­šia ste­bė­ti meist­rus. Žiū­rės, kaip ma­tuo­ja, ko­kie da­bar įran­kiai, o gal ir pa­šne­kėt pa­vyks. Su Die­du­ku se­niai iš sve­ti­mų kas be­kal­bė­jo. Ne to­dėl, kad veng­tų. Tie­siog nie­kas neu­žei­na. Ar­ba jei užei­na, tai pas jau­ni­mą. Ne­gi eis se­nis pai­kų jau­nik­lių klau­sy­tis, su sa­vo se­nom tei­sy­bėm į akis lįs­ti? Ne, Die­du­kas sa­vo jau at­kal­bė­jo. Ne­bent kaip da­bar, su meist­rais. Čia tai rei­ka­las.

Meist­rai, pa­si­ro­do, jau­ni. Die­du­kas tik at­si­du­so, kad ne to ti­kė­jo­si, bet ką dabar... Kiek pa­žiū­rė­jęs, kaip vy­rai il­gu gel­to­nu metru rė­mus ma­tuo­ja, pa­lan­ges krapš­to, tik­ri­na, at­si­krenkš­tęs pra­by­la:

Tai iš ko rė­mus da­ry­sit? Eg­li­nius, ar iš ąžuo­lo?

Plas­ti­ki­nius už­sa­kė,– sa­ko vie­nas.

Ko­kius ko­kius? Plas­ma­si­nius? A tai kaip čia? Kaip žais­lus?

Ne, ne žais­li­nius,– nu­si­juo­kia ki­tas meist­ras – Ge­ri lan­gai, tri­jų pro­fi­lių. Jū­siš­kiai, žiū­riu, jau vi­sai iš­pu­vę.

Nu tai...– su­si­gės­ta Die­du­kas, nu­del­bia akis į laz­dos ga­lą, lyg pa­ts kal­tas bū­tų.- Kad jau ir me­tų tiem lan­gam – dau­giau kaip še­šios dešimtys...Rods, pri­žiū­rė­jau, ale vis tiek...

Oho, ge­rai iš­lai­kė. Ge­rai pri­žiū­rė­jot,– kal­ba meist­ras, ir Die­du­kas, pa­gir­tas už ge­rą lan­gų prie­žiū­rą, iš­drįs­ta pa­kelt akis.

O ko­kius dė­sit – to­kius pat?

Ta pra­sme? Sa­kiau, plas­ti­ki­nius.

O tai kuom me­di­niai blo­gai?

Meist­rai kar­tu nu­si­juo­kia, met­rą su­trau­kia į skri­di­niu­ką, įsi­ki­ša į ki­še­nę.

Me­di­niai šiais lai­kais di­de­lius pi­ni­gus kai­nuo­ja. O plas­ti­ki­niai – pi­gu, šva­ru ir grei­tai. Va taip vat!

Vy­rai išei­na, Die­du­kas vi­sai su­ne­rims­ta.

Vi­le, Vi­ly­te, ateik!

Anū­kie­nė įki­ša pro du­ris gal­vą:

Kas yra? Aš tuoj...

Dėl tų lan­gų tu man paaiš­kink...

Pas­kui, Die­duk, pa­skui. Meist­rus iš­lei­siu, ir paaiš­kin­siu.

Kad pa­skui gal jau vė­lu bus...– į grei­tai už­da­ro­mas du­ris pa­sa­ko Die­du­kas ir lie­ka sė­dė­ti, apim­tas rū­pes­čio.

Neil­gai tru­kus su­grį­žo anū­kie­nė, pri­stū­mė lo­vą at­gal prie lan­go, iš­tie­sė ran­kas į Die­du­ką, kad pa­vė­dė­tų iki lo­vos. Die­du­kas at­si­sto­jo ir pa­si­su­ko į kitą` pu­sę:

Į vir­tu­vę ei­siu. Šne­ka yra.

Anū­kie­nė pa­da­vė Die­du­kui pa­ran­kę, tas įsi­ki­bo ir lė­tai žen­gė vir­tu­vės link. At­si­sė­dęs už sta­lo nu­žvel­gė vir­tu­vės lan­gą ir rim­tai už­klau­sė:

Tai kaip čia da­bar bus? Kaip čia tuos lan­gus da­rys, sa­kyk man? Kaip vai­kų ma­ši­ni­kę – iš plas­ma­sės? Tai Po­vi­liu­kas net ant eg­li­nių len­tų ne­beuž­dir­ba?

Anū­kie­nė at­si­sė­do prie sta­lo su pa­šluo­se ran­koj.

Die­duk, nu ką tu čia dabar...Langus iš ki­to­kios plast­ma­sės da­ro, su me­ta­lu. Da­bar vi­si to­kius lan­gus de­da, la­bai ge­ri, san­da­rūs lan­gai. Bus bal­tais rė­mais, da­žyt ne­be­reiks, vė­jas ne­pra­pūs. Va, tuoj pa­ro­dy­siu,– ir pa­ki­lo rek­la­mi­nio lanks­ti­nu­ko paim­ti. Pa­da­vu­si Die­du­kui lanks­ti­nu­ką, ne­ra­miai pri­sė­do.

Die­du­kas iš marš­ki­nių ki­še­niu­ko iš­si­trau­kė aki­nius, pa­try­nė į krū­ti­nę, už­si­dė­jo ir ėmė sklai­dy­ti, ką ga­vęs. Var­tė vie­naip, var­tė ant­raip, ga­liau­siai pa­klau­sė:

O tai, žiū­riu, tik rė­mai. O “šibos” kur?

Die­duk, šiais lai­kais ne­bėr ši­bų. Vi­sas lan­gas – tuš­čias, švie­sus. Kam tos ši­bos?

Pro du­ris įė­jos anū­kas Po­vi­las. Tai jam po Die­du­ko mir­ties pa­liks ir lan­gai, ir vi­sa ši­ta so­dy­ba.

Die­duk, ži­nok, “šibos” bran­giai kai­nuo­ja,- nu­si­juo­kia, nu­siau­na ba­tus, įsi­spi­ria į šle­pe­tes ir sė­da prie sta­lo.

Tai aš jau ma­tau, kad vi­sai uba­gais bai­giat išeit...Ne tik ant eg­li­nės len­tos, bet ir ant ši­bų ne­beuž­dir­bi.

Anū­kas juo­kia­si, net at­si­lo­šęs.

Die­duk, nie­ko tu ne­sup­ran­ti. Da­bar to­kia ma­da. Ne­bėr “fortkių”, ne­be­rei­kia ir “šibų”.

Kaip tai ne­bėr “fortkių”? Tai kaip iš­vė­dint, kaip gai­vaus oro įleist?

Ran­ke­ną pa­suk­si – vir­šus pra­si­vers. Dar pa­suk­si – vi­sas at­si­da­rys. Tru­pu­tį su­kte­lė­si – mik­ro­ven­ti­lia­ci­ja. Prog­re­sas, Die­duk, pro­gre­sas! Va,– mos­te­li į žmo­ną,– Vi­lė nau­jas užuo­lai­das už­ka­bins, per vi­są lan­gą. Bus kaip mies­te!

Eik tu sau su sa­vo mies­tu, aš ne­no­riu. Man rei­kia pa­pras­to me­di­nio lan­go su “šibom”, ir kad “šibos”– kry­žium. O ne kaip pas vo­kie­čius – į še­šias ly­gias da­lis. Su kry­žium rei­kia, su­pra­tai?!

Anū­kas aiš­kiai su­si­ner­vi­no, ne­ra­miu žvilgs­niu per­lie­jo žmo­ną.

Die­duk, juo­kai juo­kais, bet me­di­niai lan­gai, to­kie, ko­kių tu no­ri, tai la­bai bran­gūs. Ne­ži­nau, kaip tau at­ro­do, bet vi­sai tro­bai to­kius lan­gus sudėt...Nu ne­ži­nau, kiek rei­sų į už­sie­nį tu­riu pa­da­ryt, ne­val­gyt, ne­gert, mo­kes­čių ne­mo­kėt, kad to­kius lan­gus vi­sai tro­bai su­dė­čiau. Ar tu įsi­vaiz­duo­ji, kiek to­kie me­di­niai lan­gai kai­nuo­ja?

Tai kaip neį­si­vaiz­duo­ju! Pats juk ir dė­jau ta­da su Ra­gaus­kiu. Ma­nai, už dy­ką?

Po­vi­las nu­mo­jo ran­ka, pa­ki­lo nuo sta­lo, ėmė žings­niuo­ti po vir­tu­vę.

Die­duk, gal jau tu nebesikišk... Pri­si­mi­nė, ka­da kas bu­vo ca­ro ru­ri­ko laikais... Kai­nos ne tos bu­vo, su­pran­ti?

O kaip ne­sup­rast? Ir man bran­gu bu­vo, ale dė­jau. Ne­mi­tęs, ne­mi­gęs, bet ge­riem lan­gam su­spau­džiau. O ko tu ne­ga­li?

– Ne­tu­riu to­kių pi­ni­gų, su­pran­ti? Ir paimt ne­tu­riu iš ko. Dar vie­ną žie­mą su tais pu­vė­kais? Tau ma­žų vai­kų ne­gai­la? Slo­gos per slo­gas, tro­ba ne­bep­ri­kū­re­na­ma, vis­kas per lan­gus išei­na, skai­tyk, kie­mą šildom...Per va­sa­rą su­dė­siu nau­jus, plas­ti­ki­nius, ir baig­ta.

Vai­kel, bet gi lan­gas be kry­žiaus – ak­las! Ar aš ne­ma­tau? Kai pas dak­ta­rus ve­žei, juk ma­čiau, kiek tro­bų su to­kiais lan­gais...Žiū­ri į ke­lią kaip ne­re­giai akim iš­var­vė­ju­siom. O su kry­žium, tai ir yra su kry­žium. Išei­nan­tį pa­lai­mi­na, pa­rei­nan­tį su­tin­ka. Kaip, vai­kel, be kry­žiaus lan­ge? Į ką ei­si, iš to­li­mo ke­lio grį­žęs? Į juo­dą sky­lę? Juk lan­gas – tik kiau­ry­mė, jei­gu ja­me kry­žiaus ne­bėr...

Anū­kie­nė verk­da­ma iš­bė­go iš vir­tu­vės. Die­du­kas, su­kau­pęs vi­sas jė­gas, pa­si­rė­mė ant laz­dos, at­si­sto­jo, o kai anū­kas ruo­šė­si pa­vė­dė­ti, at­stū­mė jo ran­ką ir links­tan­čiais ke­liais į sa­vo kam­ba­rį lė­tai nuė­jo vie­nas.

Įė­jęs už­da­rė du­ris, at­si­da­rė spin­tą, iš­si­trau­kė dar am­ži­na­til­sį Sa­liu­tės siu­vi­nė­tą pa­gal­vė­lės už­val­ka­lė­lį, iš ten iš­si­trau­kė odi­nį mai­še­lį su vi­som sa­vo san­tau­pom. Paė­męs per­skai­čia­vo, ir, net neat­si­du­sęs, vėl pa­ki­lo į vir­tu­vę.

Im­kit, vai­kai. Dau­giau ne­tu­riu. Jei vi­siems neuž­teks, tai nors ma­no lan­gui. Kad su kryžium...Kaip gi žiū­rėt į sa­vo gy­ve­ni­mo va­ka­rą, kad ne pro kry­žių?

Die­duk, tai­gi laidotuvėm...! Ir tau pa­čiam dar reiks...– skės­čio­jo ran­kom anū­kie­nė.

Vai­kel, kai nu­mir­siu, tai ir pa­lai­dos. Da nė vie­no ne­ma­čiau, kad ne­lai­do­tą pa­lik­tų,– gud­riai šyp­te­lė­jo anū­kams ir, įsprau­dęs anū­kie­nei į ran­ką odi­nę ter­be­lę, nu­lin­ga­vo į sa­vo kam­ba­rį.

Su­dė­jo Po­vi­las tro­bai lan­gus su „kry­žiais“. Ne me­di­nius, bet su se­no­viš­kom or­lai­dėm. To­kius pat, ko­kių ka­dai­se me­di­nių bū­ta.

Die­du­kas su­lau­kė ir švie­žių bul­vių, ir ru­dens, ir pir­mo­jo snie­go, žiū­rė­da­mas pro sa­vo lan­go kry­žių. Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo prieš Ka­lė­das. Kai lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja pa­ju­dė­jo iš kie­mo, ant bal­to snie­go at­si­mu­šė švie­saus lan­go lo­pas, kry­žiu­mi pa­da­lin­tas į ke­tu­rias jo, jo mo­ters ir šia­me na­me iš jų dvie­jų už­gi­mu­sių vai­kų gy­ve­ni­mo da­lis: vai­kys­tę, jau­nys­tę, bran­dą ir se­nat­vę. Die­du­ko lan­go kry­žius.