Donatas Morkūnas: kalbos praturtina ir pakylėja

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Do­na­tas Mor­kū­nas: kal­bos pra­tur­ti­na ir pa­ky­lė­ja

„Kon­ni­či­va“ – ja­po­niš­kai pa­si­svei­ki­na Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, po­li­to­lo­gas Do­na­tas Mor­kū­nas ir prie ma­no var­do pri­de­da ja­po­niš­ką pa­gar­bos da­le­ly­tę „San“. Sa­vo ma­lo­nu­mui jis mo­kė­si ja­po­nų kal­bos. Šiuo me­tu lo­ty­nų kal­bos žo­dy­ną skai­to kaip įdo­miau­sią ro­ma­ną. Kal­bos jam at­ve­ria pa­ži­ni­mo gel­mes.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

– Ko­dėl pra­dė­jo­te mo­ky­tis ja­po­nų kal­bos?

– Tai ma­no lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas. Nie­ko iš­skir­ti­niau nei ja­po­nų kal­ba nė­ra! Ne­bent dar ko­kia Af­ri­kos sua­chi­li kal­ba. Kur­sai bu­vo skir­ti pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do vi­sai sve­ti­ma kal­ba, skir­tin­ga sa­vo san­da­ra, kal­bė­ji­mo ma­nie­ra.

Mū­sų mo­ky­to­jas, sa­va­no­ris Su­su­mu, į ku­rį kreip­da­vo­mės Su­su­mu San ar­ba Su­su­mu Sen­sei (Mo­ky­to­jau), ko­men­tuo­da­mas kal­bą, žo­džių pra­smes, tuo pa­čiu at­sklei­dė ry­tie­tiš­ką kul­tū­rą, ja­po­nų dė­me­sin­gu­mą, man­da­gu­mą, pa­gar­bą.

Ja­po­nų kal­bos kur­sai tru­ko tris mė­ne­sius, bet lan­kiau tik du mė­ne­sius su tru­pu­čiu. Pas­kui pe­rė­jo prie rai­dy­no, hie­rog­li­fų, man ne­be­bu­vo taip ak­tua­lu. Ja­po­nai tu­ri dvi ja­po­niš­kas abė­cė­les „Hi­ra­ga­na“ ir „Ka­ta­ka­na“ po 46 hie­rog­li­fus, jų ne­pa­kan­ka, dar nau­do­ja tris tūks­tan­čius „Kan ji“ – hie­rog­li­fus, ku­rie bu­vo pa­si­sko­lin­ti iš ki­nų. Ar įma­no­ma vi­sa tai iš­mok­ti per pu­sę mė­ne­sio?

– Kal­bos jums įdo­mus da­ly­kas, esa­te joms ga­bus?

– Vi­siš­kai ne­ga­bus! Jei bū­čiau ga­bus, bū­čiau po­lig­lo­tas... Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je da­ly­va­vau po­li­ti­ko­je, te­ko va­žiuo­ti į už­sie­nio ša­lis. Kai ga­li su iš Ry­tų at­va­žia­vu­siais žmo­nė­mis ir ang­la­kal­biais su­si­šne­kė­ti, iš­vers­ti iš len­kų kal­bos į ang­lų, iš ang­lų – į len­kų, tei­kia di­de­lį pa­si­ten­ki­ni­mą. Ne tik pa­čiam, bet ir už Lie­tu­vą sma­gu – esa­me eu­ro­pie­čiai.

Dar svar­bes­nis niuan­sas – tau­tos is­to­ri­ja, kul­tū­ra ge­riau­siai at­si­sklei­džia stu­di­juo­jant kal­bą, ban­dant ją su­pras­ti, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis kal­bo­mis. Tai – tau­tos pa­ra­šy­ta sa­vos is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mo­nog­ra­fi­ja. Dėl to ma­ne la­bai su­do­mi­no lo­ty­nų kal­ba.

– Lo­ty­nų kal­ba – nau­jau­sias jū­sų iš­šū­kis?

– Lo­ty­nų kal­bos žo­dy­nas gu­li prie lo­vos vie­to­je Bib­li­jos. „Fons ver­bo­rum“ – žo­džių šal­ti­nis ar­ba vers­mė. Lo­ty­nų kal­ba yra mū­sų pa­grin­das. Lo­ty­niš­kai „fun­da­mentum“ yra pa­grin­das, o ang­lai kaž­ko­dėl „fun­da­ment“ ver­čia į „sėd­me­nys“. Pa­si­ro­do, sė­di­me ant fun­da­men­to. Vi­so­kių špo­sų kal­bo­se bū­na.

Ana­li­zuo­da­mas žo­dy­ną ma­tai, ko­kios pra­smės bu­vo įdė­tos anuo­met, kaip jos ki­to per is­to­ri­ją, ką mes va­di­na­me tais žo­džiais da­bar. Pui­ki mū­sų eu­ro­pi­nės is­to­ri­jos ir kul­tū­ros ana­li­zė!

Da­bar kai kas po­li­ti­ko­je sa­ko, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga no­ri su­kur­ti, su­for­muo­ti, iš­gal­vo­ti nau­ją eu­ro­pi­nę bend­ruo­me­nę, nors to­kios nė­ra. Rei­kia pa­si­skai­ty­ti lo­ty­nų kal­bą, ci­vi­li­za­ci­jos tur­tą, pa­ma­ty­si, kiek vis­ko yra bend­ra. An­ti­ka, Ro­mos tei­sė, krikš­čio­niš­ko­sios ver­ty­bės – stul­pai, ant ku­rių lai­ko­si vi­sa Eu­ro­pa. No­rė­tų­si, kad ant jų sto­vė­tų ir Lie­tu­va.

– Ar lo­ty­nų kal­bą ėmė­te stu­di­juo­ti iš smal­su­mo, kad su­ži­no­tu­mė­te ko­kie tie stul­pai?

– Tai su­si­ję ir su ma­no dar­bu – esu po­li­to­lo­gas. Eu­ro­pi­nės ci­vi­li­za­ci­jos ana­li­zė man įdo­mi. Pa­vyz­džiui, žo­dis „pu­dor“ reiš­kia gar­bės jaus­mą. Tai ant­ro­ji reikš­mė. Pir­mo­ji – gė­dos jaus­mas, gė­da. Ma­to­te, ko­kia są­sa­ja? Ro­mė­nams ne­bu­vo jo­kių abe­jo­nių, kad tas, kas tu­ri gar­bės jaus­mą, neiš­ven­gia­mai tu­ri ir gė­dos jaus­mą. Ar da­bar mes sie­ja­me gar­bę, sa­vi­gar­bą su gė­da? La­biau prie­šin­gai.

„Li­ber­ta“ – lais­vė, „li­be­ra­lis“ – lais­vas, ver­tas lais­vo žmo­gaus. Ki­ta reikš­mė – kil­nus, dos­nus. Iš­kart są­sa­ja. Lo­ty­nams ver­tas lais­vo žmo­gaus var­do yra ir kil­nus, ir dos­nus.

Gal­vo­da­mi apie šian­die­ni­nį li­be­ra­lu­mą, žmo­gaus lais­vu­mą – ar jis la­bai rū­pi­na­si ki­tais? Ar yra kil­nus, dos­nus, ar la­biau egois­tiš­kas? Ar Lie­tu­vo­je yra ga­ji lab­da­ros, me­ce­na­vi­mo kul­tū­ra? De­ja, jos pra­ktiš­kai ne­tu­ri­me.

Užuo­jau­ta kai­ria­jai po­li­ti­nei pu­sei, ku­ri lo­ty­niš­kai yra „lae­vus“. Pir­mo­ji pra­smė yra „kai­rė“, ant­ro­ji pra­smė – „pra­stas“, „men­kas“, „silp­nas“. Gal dėl to mes ne­tu­ri­me nor­ma­lios kai­rės po­li­ti­nės jė­gos Lie­tu­vo­je (juo­kia­si – S. S.). Šak­nys čia la­bai gi­lios. Krikš­čio­ny­bė­je ku­rio­je pu­sė­je Vi­sa­ga­lio Die­vo rei­kia sė­dė­ti, jei no­ri bū­ti jo pa­gal­bi­nin­kas? De­ši­nė­je. Tai atė­ję iš an­ti­kos lai­kų, krikš­čio­ny­bės pra­džios.

Žo­dy­no skai­ty­mas pa­ra­dok­sa­lus – at­ro­do, kaip ga­li­ma skai­ty­ti žo­dy­ną lyg ko­kį ro­ma­ną. Ma­žai at­ran­du to­kių įdo­mių, ver­tin­gų kny­gų, ku­rios ma­ny­je su­kel­tų tiek ka­tar­sio! Čia su­si­lie­ju su vi­sa ci­vi­li­za­ci­ja, mū­sų taps­mu.

Lo­ty­nų sen­ten­ci­jo­se – gi­liau­sia iš­min­tis. Anks­čiau sa­ky­da­vo „Sic tran­sit glo­ria mun­di“ – taip praei­na že­miš­ka gar­bė. Pui­ky­bei nu­slo­pin­ti. Vi­si ži­no­me „Me­men­to mo­ri“ – pri­si­mink mir­tį. Kai ro­mė­nų kar­žy­giai po sėk­min­gai pa­si­bai­gu­sių žy­gių trium­fuo­da­mi grįž­da­vo ir juos svei­kin­da­vo – ša­lia sto­vė­da­vo ver­gas, ku­ris vi­są tą lai­ką, kol kar­žy­gį liaup­sin­da­vo, kar­to­da­vo „Me­men­to mo­ri“. Ki­taip sa­kant – ne­su­si­die­vink, esi tik žmo­gus.

Kaip rei­kė­tų mū­sų dau­ge­liui ly­de­rių, tau­tos ved­lių, po­li­ti­kų, pre­ten­duo­jan­čių bū­ti au­to­ri­te­tais, šią for­mu­lę ži­no­ti! Kai jie gal­vo­ja esan­tys vi­sa­ga­liai, ge­nia­lūs, ga­lin­tys mo­ky­ti tau­tą, kad jiems kaž­kas, pa­vyz­džiui, žmo­na, vai­kai, tė­vai, nuo­lat kar­to­tų „Me­men­to mo­ri“.

– Ju­my­se su­si­du­ria Va­ka­rai ir Ry­tai?

– Tai – bend­raž­mo­giš­kos ver­ty­bės. Ge­riau paa­na­li­za­vus šias kul­tū­ras pa­si­ro­dys, kad ver­ty­bės, ku­rias aukš­ti­na krikš­čio­ny­bė, tos pa­čios kaip bu­diz­me. Sup­ra­ti­mas, kas yra ge­rai, ko­kio­mis są­ly­go­mis no­ri­si gim­dy­ti ir au­gin­ti vai­kus, ko­kio­mis ne­si­no­ri. Tas pa­ts Ry­tuo­se ar Va­ka­ruo­se.

Da­bar man pa­tin­ka lo­ty­niš­ka fra­zė „Pau­per est cui sua non su­ffi­ciunt“ – varg­šas yra tas, ku­riam ne­pa­kan­ka, ką tu­ri. Nep­ro­pa­guo­ju skur­do, kal­bu apie dva­si­nį tur­tą. Tur­tin­gas ga­li bū­ti žmo­gus su kap­šu pi­ni­gų, bet vi­siš­kas uba­gas dva­sio­je. Tur­tin­gas ga­li bū­ti žmo­gus sa­vo dva­sia. Ta­da pi­ni­gų rei­kia tik tiek, kad ga­lė­tum pa­ten­kin­ti pa­grin­di­nius gy­ve­ni­miš­kus po­rei­kius.

Ar ne ta pa­ti pra­smė už­ko­duo­ta ir ry­tie­tiš­ko­je sen­ten­ci­jo­je „Išo­rė­je nė­ra nie­ko, kas ga­lė­tų ta­ve pa­da­ry­ti lai­min­gu ar ne­lai­min­gu“?

Stu­di­juo­da­mas lo­ty­nų kal­bą, ja­po­nų kul­tū­rą tuos da­ly­kus at­ran­du. Ta­da pa­si­da­rau pa­ts tur­tin­giau­sias žmo­gus Lie­tu­vo­je!

– Ar stu­di­juo­da­mas ja­po­nų kul­tū­rą ne­pe­rė­mė­te jų įpro­čių, ri­tua­lų?

– Ri­tua­lą esu la­bai stip­riai pa­jau­tęs Ry­tuo­se, kai lan­kiau­si Uz­be­ki­jo­je. Atit­rū­kęs nuo gru­pės nuė­jau į Tian Ša­nio prie­kal­nė­se esan­čią ar­ba­ti­nę. At­si­sė­dau ant ki­li­mo prie se­nų uz­be­kų ir kar­tu gė­rė­me ar­ba­tą iš pia­lų. Tai toks stip­rus ri­tua­las! Su­si­lie­ji su lai­ku, aki­mir­ka, at­si­ran­da žmo­giš­kas bend­ru­mas. Grį­žęs iš tos ke­lio­nės, įspū­džių ku­pi­nas, pu­sę me­tų tas „gy­va­tiš­kas“ pus­to­ni­nes jų me­lo­di­jas niū­nia­vau.

Ką reiš­kia čal­ma ant kai ku­rių ry­tie­čių gal­vos? Jie vaikš­to su sa­vo kars­tu. Tuo dra­bu­žiu jiems mi­rus juos su­vy­nios. Vi­są lai­ką vaikš­tai su „Me­men­to mo­ri“ ant gal­vos. Tai kei­čia san­ty­kį su da­bar­tim, atei­tim. Eu­ro­pi­nė­je kul­tū­ro­je vi­si rū­pi­na­si atei­ti­mi, sku­ba – da­bar­tis nie­ko ne­reiš­kia. Žmo­gau, jausk bū­ties pra­smę, da­bar­ties džiu­ge­sį! To­dėl ry­tuo­se toks svar­bus pro­ce­sas, de­rė­ji­ma­sis tur­gu­je, ri­tua­lai – jie gy­ve­na to­je aki­mir­ko­je.

– Ar jums svar­bu nu­va­žiuo­ti ten, kur pra­si­dė­jo kal­ba – Ja­po­ni­ją, Ita­li­ją?

– Bū­tų įdo­mu, bet esu to­po­fi­las – pri­si­ri­šęs prie vie­tos, ku­rio­je gy­ve­nu. Ma­ne val­do pa­kan­ka­mu­mo prin­ci­pas. Lie­tu­vo­je ran­du tiek gro­žio, tu­ri­nio, ver­čių, įvai­ro­vės, džiu­ge­sio, kad ne­la­bai su­pran­tu, ko­dėl tu­rė­čiau ki­tur va­žiuo­ti. Man gė­ly­tė, ku­rią ran­du sa­vo so­de, ne ma­žiau gra­ži ne­gu edel­vei­sas, ku­rį ma­čiau Al­pė­se! Nu­va­žia­vęs ki­tur. tik aki­mis už­fik­suo­ji vaiz­do at­vi­ru­tę, bet ne­ži­nai, kaip kei­čia­si, gims­ta tai, ką ma­tai.

Nu­va­žiuo­ki­te į Mū­šos Ty­re­lio pel­kę – kas dvi sa­vai­tes ją ga­li at­ras­ti vis ki­to­kią. Ji pa­si­da­ro ar­ti­ma, pa­žįs­ta­ma kaip ta­vo bu­tas, na­mai, Lie­tu­va. Čia yra gi­lus pa­ži­ni­mas, nes ži­nai kai­tą.

– Ja­po­nų pa­tar­lė sa­ko, kad vie­nas ge­ras žo­dis su­šil­do tris žie­mos mė­ne­sius. Koks tai žo­dis jums?

– Pa­sa­ky­siu fra­zę, ku­ri yra kaip ma­no cre­do: „Džiau­giuo­si tuo, ką tu­rė­jau, džiau­giuo­si tuo, ką tu­riu, jei­gu gy­ve­ni­me kuo pra­tur­tė­jau, tai tik ry­to gies­me vy­tu­rių“. Šis ke­tu­rei­lis va­di­na­si „Pa­va­sa­ri­nis vy­tu­rio ka­tar­sis“. Jei su­pran­ti, dėl ko vy­tu­rys taip džiau­gia­si, ta­da vis­kas yra gra­žu.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, po­li­to­lo­gas Do­na­tas Mor­kū­nas di­džiau­sią ma­lo­nu­mą jau­čia skai­ty­da­mas lo­ty­nų kal­bos žo­dy­ną – įdo­mu ko­kios žo­džių pra­smės bu­vo anuo­met, ką tais žo­džiais va­di­na­me da­bar.

Sa­vo ma­lo­nu­mui stu­di­ja­vęs ja­po­nų kal­bą Do­na­tas Mor­kū­nas kar­tu pa­ži­no ir ja­po­nų kul­tū­rą.