Naujausios
Taip gimsta paveikslai
Šiuo metu Šaukėnuose veikia dar viena R. Daugino tapybos darbų paroda. Ji lankytojų lauks iki liepos 31 dienos.
Tuoj bus treji metai, kai R. Dauginas pirmąkart į rankas paėmė teptuką. Pabandyti norėjo seniai, bet Lietuvos kariuomenės pareigūnui visada trūko laiko. Prieš trejus metus sutikęs dailininką ir pedagogą Antaną Visockį išdrįso pasiteirauti, ar jo organizuojame plenere galėtų dalyvauti nemokantis piešti. Profesorius netrukus pakvietė.
Rimantas prisimena: stojęs prie molberto, prieš akis matė pušis. Tačiau tų pušų į savo paveikslą neperkėlė – kažkodėl ėmė tapyti jūrą. Jūra kaip jūra, bet kaip jos mėlynumą atskirti nuo dangaus mėlio, neturėjo nė menkiausio supratimo – juk savamokslis! Padėjo gerbiamas A. Visockis. Taip gimė pirmas Rimanto paveikslas.
Po pirmo gyvenime plenero suprato: be žinių toli nenuvažiuosi ir užsirašė į Suaugusiųjų kūrybinės raiškos studiją „Paletė“. Grupėje – tik mėgėjai ir nė vieno profesionalaus tapytojo. Po pirmų bandymų tapti dailininku kartą R. Dauginas išgirdo šypseną sukėlusią repliką geriau nemeluoti, jog neturi tapymo pagrindų.
„Nusijuokiau: pagrindus esu gavęs. Gavęs darželyje, mokykloje“, – sako 22 metus Lietuvos kariuomenėje tarnavęs mėgėjas tapytojas. Pripažįsta, kad per piešimo pamokas mokykloje pažymius gaudavo tikrai gerus.
Tapyba šiaulietį užbūrė. Truputis žinių, truputis nuojautos, daug fantazijos ir „rankos turėjimas“ – ėmė gimti vis nauji paveikslai. Daugiausiai peizažai. Visi „iš galvos“, nekopijuojant to, ką sukūrė gamta.
„Gamtovaizdžius sukūrė Dievas. Negaliu pranokti to grožio, ką jis sukūrė. Turiu kurti pats“, – šypsosi vyras.
Bet Rimanto paveiksluose – ne tik gamtos vaizdai. Fantazija kartais padiktuoja visai kitokius dalykus, apie kuriuos anksčiau nė pagalvojęs nebūtų. Bet štai sėda prie molberto – daro, daro, daro, bando... Drobėje atsiranda kažkokios ekspromtu gimusios minties pradžia. Lieka savimi patenkintas. Bet pabando dar šiek tiek pataisyti. Pataiso, ir sugadina. Tada viską „palaidoja“ po dažų sluoksniu ir pradeda nuo pradžių... Taip gimė pro skylę duryse žvelgianti vaiko akis (Rimantas sako, kad tai jo anūkės žvilgsnis), taip atsirado ne vienas liturginis, patriotinis paveikslas.
Tapymas, pasak R. Daugino, jam yra meditacija, jokio verslo. Paveikslų, atvirauja, parduodantis tik vieną kitą, išlaidų patiria kur kas daugiau. Jam didesnis malonumas savo kūrinius parodyti žmonėms. Dėl to per beveik trejus metus spėjo surengti arti dviejų dešimčių personalinių dailės darbų parodų įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose.
Dabar paroda – Šaukėnuose. Ji išskirtinė tuo, kad buvo atidaryta Valstybės dieną, liepos 6-ąją, taigi buvęs, o atsargos kariškis R. Dauginas ta proga galėjo vilkėti karinę uniformą.
12 savo piešinių sakraline tematika pristatė Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, kur vyko unikalaus tęstinio leidinio „Lietuvos sakralinė dailė“ antrojo tomo antrosios knygos „Kairiai–Kurtuvėnai“ pristatymas.
Prieš tai šiauliečio personalinių darbų paroda sukvietė Naujosios Akmenės gyventojus. Su paveikslais svečiavosi Šiauliuose, Plungėje, Papilėje, Užventyje, Prienuose, kituose miestuose ir miesteliuose.
Sako, nemėgstantis tapybos plenerų, nors juose kartas nuo karto ir dalyvauja. Tikroji tapyba – namuose, mieloje erdvėje.
„Esu vienišius. Tik tapydamas vienas galiu susikaupti, įlįsti į paveikslą ir būti jame tiek laiko, kiek noriu“, – teigia pašnekovas.
Užkrėtė ir mamą
Vasarą padirbėti prie molberto laiko ne tiek daug ir lieka: daržo darbai, gėrybių priežiūros, namų gražinimas, laistymas ir žolės pjovimas – kol viską apeina, jau saulelė vakarop.
Bet išaušta diena, kai rankos pačios tiesiasi paimti teptuką. Išsinešęs molbertą į nuosavo namo kiemą „atsijungia“ ne vienai valandai, pasineria į vidinį pasaulį.
„Kai sugrįžtu po tapymo, pajaučiu, kaip pavargau. Keturias ar penkias valandas sėdėjau nejudėdamas ir net nejusdamas, kaip ėmė gelti pavargusi nugara, sprando raumenys išsitempė. Atsirado baisus nuovargis. Bet jis kažkoks kitoks, visai nepanašus į tą, koks būna dirbus sunkų fizinį arba protinį darbą“, – sako tapytojas.
Rimantas tapyba neseniai užkrėtęs ir savo mamą, ilgametę matematikos mokytoją Ireną Dauginienę. Pamanęs, kad mintis jai turėtų patikti ėmė ir užregistravo į dailės užsiėmimus pas šiaulietę menininkę Izoldą Žagrakalienę. Mama kategoriškai: „Aš nemoku!“ Atrodė, kad reikalas žlugęs. Teko gerokai paplušėti, kol mama sutiko pamėginti.
„Pirmi jos darbai buvo tokie, kaip ir mano, kai nemokėjau net jūros ir dangaus atskirti – vaikiški. O dabar aš žaviuosi savo mama, – sako pašnekovas. – Būna, kad paskambinęs išgirstu: dabar negalis – tapau. Didelis džiaugsmas, kad senyvas žmogus rado, kuo užsiimti, o praleistas laikas tapo turiningai praleistu“.
Vienas eilėraštis
Kai atranda laisvo laiko Rimantas pasuka link miško. Jis prisiekęs medžiotojas. Nors pastarasis žodis gan slidus – nuo 1980 metų šia veikla užsiimantis vyras labiau linkęs praktikuotis ne į šaudymą akimis.
„Man smagiau ne pataikyti į žvėrelį, o jį pamatyti, stebėti, kelias valandas pabendrauti su gamta, pabūti su savimi, pasiklausyti paukščių ir išgirsti tylą“, – sako dailininkas.
Juokiasi, karyba jo gyvenime – tarsi giminės paveldas. Mamos tėvas buvo Smetonos laikų karininkas, Rimanto tėvas – taipogi karininkas, milicijos. O patsdar dirbo sukarintoje Šiaulių gelbėjimo tarnyboje.
O kūryba prasidėjo dar 1984-aisiais, kai jūrų laivyne atliko privalomąją karinę tarnybą. Prisimena, gulėjo Leningrado karinėje ligoninėje ir parašė eilėraštį. Apie meilę tėvynei, motinos ilgesį.
Neseniai namuose ieškojo kažkokio dokumento. Popierių krūvoje rado armijos laikų knygelę, kuri šitiek metų saugojo tą jo Leningrade sueiliuotą eilėraštį.
Prieš kelias dienas Kairiuose (Šiaulių rajonas) vykusiame Šiaulių krašto skaitovų renginyje R. Dauginas, sujaudintas kitų žmonių sukurtų eilių, ryžosi pirmą kartą savo eilėraštį perskaityti viešai.
„Visi žmonės turi talentų. Visi. Tik svarbu juos atrasti“, – šypsosi pašnekovas.
