Naujausios
Nepaprastas paprastų žmonių gyvenimas
Duona iš Katinų kaimo
Vita MORKŪNIENĖ
Stanislava Jaruševičienė kalba ramiai, tykiai. Taip gražiai srūva jos žiemgališka šneka, kad nesinori niekur eiti iš šių namų.
Viduržiemis, spaudžia šaltukas, blanki saulė niekaip neprasimuša pro ore tvyrančią miglą.
Šeimininkas, Vytautas Jaruševičius, juokauja: „Čia tokia kaimiška saulė. Mieste tokios nebūna – tik Katinuose.“
Už lango, ant obels šakos, viena kitą keičia zylutės, laukdamos trupinių. Jaruševičiai savo zylutes vaišina naminės duonos trupiniais. Tokia pat duona kvepia ant jų pačių stalo.
Duona iš šių namų „neišeina'' jau antrą šimtą metų.
Čia – Katinai
Katinai. Kaimas, išsidriekęs Joniškio rajono pakraštyje. Nežinančiam surasti Katinus nepadės ir artimiausių gyvenviečių pavadinimai: Karklynė, Skakai, Vagariškiai, Darginiai, Valakai.
Čia – jau palatvijys. Vietinių žmonių akys visada buvo nukreiptos į latvių pusę – į Bauskę, į Rygą: ar ką parduoti, ar nusipirkti, ar darbų ieškotis, ar daktarų prisireikus.
Tiek ir tėra to Katinų kaimo. Viena gatvė, vienuolika kiemų. 2011 metų surašymo duomenimis, Katinuose buvo 28 gyventojai.
Tikėtina, kad per kitą surašymą kiemų dar bus tiek pat, o žmonių jau mažiau. Katinuose, kaip ir visoje Lietuvoje, kaimų gyvybę palaiko ne jaunuoliai.
Vis dėlto nesinori manyti, kad ateis laikas, kai Katinai visai ištuštės. Vilties yra. Gimtųjų lygumų ilgesio pargintas į Katinus sugrįžta vienas kitas miestietis. Tvarko senolių sodybas, prisimena vaikystėje regėtus žemės darbus, tvarko tėvų ar senelių sodintus miškus, veisia sodus.
Vilties, kad kaimas išgyvens, teikia ir duona. Juoda, naminė, kasdienė duona, kepama čia nuo seno. Senovėje kepė visi, dabar visame kaime kepa tik viena Stasė Indrašiūnienė.
Kepa nuo jaunumės. Anksčiau kepė Stasės mama, dar anksčiau – geroji, pamaldžioji teta Marija, nuo devynerių metų užauginusi be mamos likusį Stasės tėvą.
Gyvenimas su pluta
Stasei geriausiai tinka juoda duona. Dažniausiai tokią ir kepa. Gal kad jos skonis panašus į nugyventą gyvenimą – nesaldus, nelengvas, su darbų, rūpesčių ir pareigų pluta.
Stasė Jaruševičienė – iš didelės šeimos: augo šešios dukros ir vienas sūnus. Lengva nebuvo, bet nebuvo ir alkani.
Tėvai buvo tikri darbininkai. Tėvas – ir ūkio darbus įvaldęs, ir meistras nagingas, bet koks darbas jo rankose tirpte tirpdavo.
Mama – puiki šeimininkė, iš kurios ir kitos moterys pasimokyti galėjusios. O dar – savamokslė siuvėja, iš senų skarmalėlių, senų drabužėlių sugebėjusi šeimyną ne tik aprengti, bet ir papuošti.
Tėvai visus vaikus stengėsi išleisti į mokslus. Baigusius mokyklą ragino mokytis toliau – agronomijos, zootechnikos, buhalterijos, kad turėtų darbo ir būtų reikalingi žmonėms. Stasei, deja, tos laimės neteko.
Baigė tris su puse klasės ir liko namuose – prižiūrėti apakusio tėvo. Reikėjo ne tik padėti, bet ir saugoti. Tėvas negalėjo susitaikyti su ištikusia nelaime, vis baudėsi galą pasidarysiąs.
„Bet aš nerūgoju, mano toks likimas – tėvams reikia padėti“, – be jokios nuoskaudos taria Stasė.
Prisimena, kaip vėliau jos mama, surinkusi paskutinius pinigus, vežė tėvą į Rygą, pas gerus daktarus. Kaip po operacijų viena akis kiek pašviesėjo ir kaip tėvas pats vienas iš ligoninės sugrįžo namo. Tada visa šeimyna verkė iš džiaugsmo.
O Stasė taip ir užsiliko namuose. Džiaugiasi, kad jų šeima buvusi draugiška, vieni kitiems padėdavo, kaip galėdami.
Taip yra ir dabar. Tik jau vienos sesers nebėra ir brolio likimas po žmonos mirties susiklostė nekaip.
Tokia dalia
Stasė visą gyvenimą nugyveno Katinuose. Su vienintele ketverių metų pertrauka, kai po vestuvių su vyru mėgino įsikurti gretimame Darginių kaime.
Tie metai buvo geri – šviesūs ir ramūs. Paskui tėvai parsikvietė atgal į Katinus. Jiems vieniems jau buvo per sunku.
„Tėvai norėjo tik manęs, buvo prie manęs pripratę, žinojo, koks mano charakteris – žodžio nekėliau, nenusižengiau prieš tėvus niekada.“
Sugrįžimas buvo lemtingas. Netrukus vyrą miške mirtinai sužalojo užgriuvęs medis. Stasė sako, kad šią netektį sunku buvo išverkti. Jos išrinktasis buvęs geras žmogus, su juo gyvendama taip ir nesužinojo, dėl ko žmonės šeimose pykstasi. Turtų užgyventi nespėjo, tik du vaikus.
Liko jauna su senais tėvais ir mažais vaikais. „Toks kryželis, tokia dalia, – dar viena susitaikymo pamokėlė. – Šeimoje visi sutikom, seserys man kaip galėdamos padėjo, atvažiuodavo vis patalkinti.“
Ir jau šypsodamasi priduria, kad seserims, matyt, pabodę važinėti, tad atvežė jai žmogų, kuriam vienam taip pat buvo nelengva gyventi. Taip ir pasiliko. Su tuo žmogumi, Vytautu Jaruševičiumi jau tris dešimtis metų duoną iš vieno kepalo valgo. Susilaukė dukros.
Bėgo dienos ir metai, lydimi kasdienių rūpesčių ir darbų. „Dvylika metų melžiau kolūkio karves. Juk sunku. Melžėme rankomis, keldavomės ketvirtą valandą ryto. Pėsčiomis iki fermų, pėsčiomis atgal. Namuose vėl nepabaigiami darbai. Paskui dar 24 metus dirbau sandėliuose.“
Buvo namai, augo vaikai – jie teikė ir prasmės, ir džiaugsmo.
Vytautas negaili gerų žodžių savo žmonikei, giria jos darbštumą, šeimininkės gabumus, gerą būdą.
Giria ir duoną, be kurios jis tiesiog negalįs. Pirktinės kepaliuko Vytautui dviem kartams vos užtenka, mat kanda jos ir prie virtinių, ir prie bulvių, ir prie košės.
„Aš nemoku be duonos. Man daug duonos reikia. Naminės kad prasipjaunam, tai ir savaitei užtenka.“
Gražu klausytis ir Vytauto kalbos. Trys dešimtmečiai žiemgalių krašte nepakeitė jo dainingos aukštaitiškos tarmės.
„Duonos stengiamės turėti savos...“
Apie duonos kepimą Stasė kalba paprastai, be įmantrių žodžių ir pagražinimų – per daugelį metų viskas tapo įprasta ir aišku.
„Kaip mamytės buvo kepama, taip ir aš kepu“, – sako ji.
Pradėjo dar prie mamos, iš Darginių sugrįžusi į Katinus. Rodos, daugybę kartų matė, o pačiai iš pradžių neišėjo ir gana. Kol nepradėjo jausti, kol nebereikėjo klausinėti.
Prisimena, kaip smagu būdavo namuose, kai mama susiruošdavo kepti duoną. Kaip kvepėdavo namai, kaip laukdavo, kada iš krosnies trauks didžiulius kepalus ir jiems, vaikams, iškeptus pagrandukus – kartais net su viduje įkeptais kiaušiniais.
Prisimena, kad sunkesniais metais į tešlą dėdavo ir pabirų, kartais įtarkuodavo buroko, kad būtų daugiau.
Prisimena, kad dažniausiai kepdavo paprastą juodą duoną, ir tik labai retai – plikytą, nes ši būdavusi skanesnė ir šeimyna jos suvalgydavusi daugiau.
Kai jau daug vėliau su Vytautu ėmėsi tvarkyti senąją grytelytę, nebuvo nė minties palikti be duonkepės. Pasistatė erdvią lauko virtuvę, o joje sumūrijo krosnį.
Perstatė ją kokius penkis kartus, kol įtiko. Tarnauja iki šios dienos.
Kai ateina laikas kepti duoną, vieną rytą duonkubilyje įmaišo tešlą, raugina, kildina, kitą dieną kelias valandas alksninėmis malkomis kūrena krosnį, išminko tešlą ir nuo ližės krosnies vidun šauna dailius kepalus. Keturis arba penkis – priklausomai nuo dydžio.
„Aš nieko nebeskaičiuoju, nesveriu, sudedu viską iš akies. Aš daug kur eidavau šeimininkauti, tai vis pasižiūrėdavau, dėdavausi viską į galvą. Nekepu ant skardos. Va, matot, mano duona anglėta. Man taip geriau, mažiau susprogsta. Ir mamytė taip kepdavo“, – pasakoja moteris.
Juoda duona kepa apie dvi valandas. Tada Stasė traukia kepalus iš krosnies, sutepa aliejumi, užkloja šiltai, kad pluta būtų minkštesnė.
Paskui nuplauna nuo pado anglis ir sudeda į drobinius maišus. Tada jau duona laukia valgytojų – namiškių ir svečių.
Klausiu Stasės, kiek laiko nepasensta naminė duona?
„Nespėja pasenti. Kad mums vieniems, užtektų mėnesiui ir daugiau, bet kad mes išdalinam tą duonelę. Kartais pritrūksta, tada nusiperkam. Bet visuomet stengiamės turėti savos...“– sako S. Jaruševičienė.
Autorės nuotr.
PALIKIMAS: Stanislava Jaruševičienė duoną kepanti taip, kaip ir jos mama.
DUONA: Kai ateina laikas kepti duoną, vieną rytą duonkubilyje įmaišo tešlą, raugina, kildina, kitą dieną kelias valandas alksninėmis malkomis kūrena krosnį, išminko tešlą ir nuo ližės krosnies vidun šauna dailius kepalus.
PATIRTIS: „Aš nieko nebeskaičiuoju, nesveriu, sudedu viską iš akies“, – sako Stanislava Jaruševičienė.