
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Editos Sūdžiūtės botai rudenio pelkėse
„Lyg pabarstai ant konditerinio paviršiaus, guli ištrepenti šermukšniai ir lyg atviruke man tai gražu“, – šiaulietė menininkė Edita Sūdžiūtė apibūdinda savo fotografiją, papuošusią feisbuko profilį. Poeziją kasdienybėje pastebinčiai kūrėjai net sumurkęs ruduo tampa įkvėpimo šaltiniu. Kitoks žvilgsnis į plėvele dengto šiltnamio stogą su lietaus ir gandrų porelės išmatų sankaupa padiktavo ir darbą akvarelės bienalei.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
„Jeigu aplink pačiaudėsiai ir snarglinės, paturbinti kirminų, vabalų lapai krenta tiesiai ant nosies, į akis dvogzgia nekrešanti dargana, nebekiketoja lakštingalos, tu krūpauji, nes šiurpulingi varnų snapai šiulina kažką tau į sapną, o visi vaikšto apsiūkę ir dangus vis murkanas ir apsiraugęs, nesigąsdink – šypsokis – tai tik ruduo“ – rašo E. Sūdžiūtė.
Gurkšnodamos kvapnią arbatą „Presto“ kavinėje su Edita kalbamės, kaip galima pamatyti rudenį kitaip.
– Į bet ką gyvenime galime žiūrėti labai įvairiai. Sakoma, kiekviena stebima tikrovė nukenčia nuo stebėtojo subjektyvumo. Tą patį kiekvienas žmogus gali matyti skirtingai – priklauso ne nuo to, į ką žiūrime, o nuo mūsų pačių.
Manyje estetikos pojūtis taip įaugo, kad tapo pasaulėžiūros dalimi. Nebegaliu žiūrėti kitaip. Grožį matau bet kurioje purvinoje baloje ar juodame arime, kuriame skraido varnos ir ieško sliekų.
Japonai turi terminą „kokoro“, nusakantį žmogaus ar bet kurio daikto, aplinkos esmę, širdį, kuo ir ką galime jausti. Pajusti galime viską. Labai paprasta matyti grožį pavasarį, kai viskas žydi, klega, spalvota. Tai jau paruošta lengvam vartojimui. Ruduo su savo bespalviškumu, kvapu, dargana nėra paruoštas, bet taip pat turi savo sielą.
Šis laikas nekelia man nei liūdesio, nei depresijos, atvirkščiai, jis džiugina! Net murkanas, apsiraugęs ruduo turi savito žavesio – kitokia išraiškos skale papildo metų laikus.
Dažnai bėgu į gamtą. Gyvenant Šiauliuose, tai daryti labai patogu. Esu ne iš tų žmonių, kurie ten garsiai klausosi muzikos. Gamtos nesinori niekaip koreguoti, nieko įnešti, tik pajusti, susitikti su tyla ir ramybe.
Savo mašinos bagažinėje ištisus metus vežiojuosi botus tam, kad jie tarnautų nesuplanuotoms akimirkoms. Leidžiu gyvenimui tekėti laisva tėkme, be griežtų nusistatymų, lūkesčių ar dienotvarkių. Dažnai pasiduodu impulsui. Niekada nežinai, kada norėsis pereiti per dirvą, drėgnas samanas ar pelkes.
Gamtoje pasisemiu energijos. Kadangi rašau, fotografuoju, tapau, mąstau, iš tų sustojimų, įsiklausymo natūraliai gimsta refleksija.
Kartais pasisemiu geros energijos ir tam, kad grįžusi galėčiau ja dalintis su kitais. Į mano dailės studiją ateina vaikai, suaugusieji, kurie ieško ramybės, būdo išeiti iš stresinės aplinkos, kasdienio bėgimo. Kai pati turiu švarios jėgos, galiu kažkuo pozityviu pasidalinti ir su jais.
– Į savo Dailės namus pasinešate dalelę rudens – gėles, uogas, kankorėžius... Viena jų – prie studijos durų atrastas negyvas paukštelis, tapęs natiurmorto dalimi vaikams. Kodėl to reikia?
– Tai rudens scenografijos dalis, kurią parnešu į studiją pažintiniais, pastabumo ugdymo ir kūrybos tikslais. Kiekvieną daiktą skatinu pirmiausia pajusti. Įdomu stebėti, kaip savitai kiekvienas, net nebūdamas profesionalu, tai perteikia. Juk matome ne tik akimis, bet ir vidiniu žvilgsniu.
Kai gyvoji gamta staiga virsta negyvąja arba natiurmortu (prancūziškai „nature morte“ – negyvoji gamta), nejaugi mirties faktas savaime tampa gąsdinančiu?
Tąkart susirinko nedideli vaikai, buvo gera proga parodyti, kad negyvas – nebūtinai baisus. Vaikų reakcija priklauso dar ir nuo to, kaip reaguoja suaugusieji. Aš nukreipiau žiūrėjimo kampą ir baisumo neliko. Įmanoma neleisti aplinkai veikti tavęs neigiamai. Ilgai mokiausi būti tarsi tuštuma, per kurią viskas praeina, bet nepažeidžia, neužgauna.
Vaikams paukštis buvo įdomus, nes jie galėjo praplėsti savo žinias – visi pažįsta zylę ar žvirblį, o lipučio – ne.
Viena mergaitė pamatė, kad paukščio plunksna atitinka eglės šakelės formą. Pradėjo piešti plunksnas, o paskui visame paukščio kūne – eglės šakas. Tai labai graži interpretacija – perkelti paukščio gyvenamą aplinką į jo paties kūną. Žvelgiant plačiau, tai ir iliustracija to, kad ilgainiui keičiamės, supanašėjame, sutampame su vietove, kurioje esame, ar žmogumi, kuris šalia.
– „Žvakių baltumas kaip mirusiųjų kaulų. Į kapines neužsuku, nes ten sutiksiu tik gyvuosius, o ši diena juk mirusiems. Buvimas išeinančio rudenio pievose prie jų mane priartina kur kas labiau“, – rašėte apie Vėlines. Ar ruduo jums siejasi su mirtimi?
– Gamtos rimimą sugretinau su žmogaus mirimu. O jei pažiūrėtume į žodžio šaknies veidrodinį atspindį, „mirti“ pavirstų į „rimti“. Į kapines neužsuku, nes kartais juk nebūtina atsistoti prieš faktą tam, kad jį matytum ar jaustum.
– Jūsų tekstuose mirtis atrodo šviesi. Net Halovino proga įkėlėte visiškai baltai nudažytą savo pačios portretą aplipusį musėmis...
– Tai buvo subtili ir estetiška Helovino interpretacija, švelnus prisilietimas prie temos: vis tiek ateis minutė, kada nebeliks kraujo, kuris šildo ir suteikia atspalvį odai. O muses juk dažnai traukia ten, kur nebėra gyvybės.
Nuotraukoje perteikiu dvigubą mintį: pati esu ir susimąstymo pozoje ir tuo pačiu tampu tuo, apie ką mąstau. Ir belzabubus aprašyme ne šiaip paminėjau – tokiu vardu vadinamas ne tik velnias, bet ir musė.
Man mirtis atrodo šviesi, dvasinga ir negąsdinanti. Tik mūsų vaizduotė prikuria baisybių. Juk labiausiai baugina nežinomybė. Išgirdus žodį „mirtis“, daugumai ji asocijuojasi su tamsa, o man atvirkščiai – su šviesa. Esu priartėjusi prie šviesiųjų visa ko matymo pusių.
– Su kitokiu žvilgsniu siejasi ir tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai“ eksponuotas jūsų kūrinys – ant plėvele aptraukto šiltnamio stogo pamatėte ir nufotografavote lietaus vandenį su gandrų porelės išmatomis?
– Tai atsitiktinumas ir pastabumas. Gal ir netikėta, kai iš visiškai negražių elementų, kas savo prigimtimi nešvaru, surūgę ir smirdi, sukuri švarios, skaidros akvarelės įspūdį. Kiekvienos akvarelės išraiškos priemonės – vanduo ir pigmentas. Šį atitikmenį čia ir pamačiau.
Nieko nekeičiau, tereikėjo palaukti kol pati gamta baigs kūrybos procesą: saulė, lietus, pigmentacija. Fotografavau ne šiltnamį, o tik susidariusią formą ir 2 x 3 metrų formatu pateikiau bienalei. Niekas net nesuabejojo akvarelės tikrumu. Tai nebuvo apgaulė, tik interpretacijos žaismas.
Tas šiltnamis buvo mano draugės kažkur Dzūkijoje. Ji labai nustebo, sakė, kad šimtą kartų ėjo ten ir nematė nieko gražaus.
– Jums svarbūs ritualai, kodėl?
– Man patinka kurti ne tik dvimatėje plokštumoje, bet ir kasdienybėje. Tiesiog sukuriu grožiui aplinkybes mane teigiamai veikti. Ritualams daug energijos neskiriu, atvirkščiai – jie man jos suteikia.
Mašinoje vežiojuosi tiek daiktelių ir daikčiukų, kad užtenka bet kuriai netikėtai situacijai. Kitą dieną su sūnumi nuvežėme laidoti lipučio ir jis staiga sako: „O kuo mes duobę iškasim?“ Sakau, palauk, atsidarom bagažinę. Radome sodininkų kastuvėlį. Mano mašina yra dar vienas moters rankinės atitikmuo, kuriame, kaip sakoma, telpa pusė jos pasaulio.
Kažkada ryte automobilyje radau įsilaužimo pėdsakus: ten buvo netvarka, visi tie daiktai išmėtyti. Pamačiau, kiek daug visko čia yra ir kaip niekam kitam to nereikia.
– Rudenį dažnai sieja su melancholija. Ar jus pačią ji užplūsta?
– Aš su ja gyvenu, jei ji ateina. Melancholiją išnaudoju savanaudiškai. Tai gera būsena. Man labai patinka tokios oro sąlygos, kada nesinori niekur eiti. Tada grimsti į melancholiją lyg į pūkinį apklotą, gimsta kitokios mintys, tekstai, skaitau knygą, žiūriu filmą. Patinka būti nejudriame kokone.
– Rudenį dažnai linkstama galvoti apie egzistencinius klausimus, apmąstyti gyvenimą. Kaip jums?
– Man tai būdinga daryti ir bet kuriuo kitu laiku. Daugeliui tai suaktyvėja rudenį galbūt todėl, kad iki tol gyvenant tarp spalvų, ryškių dekoracijų, šurmulio ir klegulio, visa tai blaško. Rudenį gamta nusirengia iki pilkumo, minimalizmas, spalvų netekimas pašalina išorinius dirgiklius. Susiaurėjus regėjimo laukui išorėje, natūraliai atsigręžiame į savo vidų.
Rudenį aš prisitaikau ir su juo gyvenu. Kai neini prieš vėją, natūraliai tampi visa ko dalimi, ateina harmonija. Bandymas išlaikyti nuolatinę vasarą kelia vidinį ir išorinį konfliktą.
Kiekviena būties forma turi savo laiką ir skonį. Sodrėjant rudeniui proporcingai nyksta ir uogų cukrus. Nebelieka vasariškai nerūpestingo žemuogių ir braškių saldėsio. Rudeniškas solidumas įpareigoja išraiškingą karčios, rūgščios, saldžiarūgštės ar sausai aitrios išraiškos formą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Menininkė Edita Sūdžiūtė įsitikinusi, jog bandymas išlaikyti nuolatinę vasarą kelia vidinį ir išorinį konfliktą, todėl prie rudens reikia prisitaikyti, gyventi su juo harmonijoje.