Ernesta Šimkienė: „Vaikai pasaulį mato iš esmės“

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Er­nes­ta Šim­kie­nė: „Vai­kai pa­sau­lį ma­to iš es­mės“

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ir pa­ro­dų ku­ra­to­rė, me­no edu­ka­to­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė sa­vo sū­nų min­tis už­ra­šo so­cia­li­nio tink­lo die­no­raš­ty­je. Vai­kų fi­lo­so­fi­ja suau­gu­sie­siems lei­džia pa­sau­lį pa­ma­ty­ti  vai­ko akimis, siū­lo iš nau­jo per­svars­ty­ti am­ži­nuo­sius klau­si­mus – kas yra mei­lė, mir­tis, šei­ma ar vie­nat­vė.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

„O tai mes dau­gia­vai­kė šei­ma???? Nu ne­ma­nau... Mes gi tri­vai­kė ir dvi­tė­vė šei­ma!“ – še­šia­me­čio sū­naus pa­ste­bė­ji­mu so­cia­li­nia­me tink­le da­li­ja­si E. Šim­kie­nė. Ne­ti­kė­tas, įdo­mias jau­nes­nių­jų vai­kų min­tis ji fik­suo­ja nuo­lat. Apie tai su Er­nes­ta kal­ba­mės tra­di­ciš­kai gurkš­no­da­mos ar­ba­tą „Pres­to“ ka­vi­nė­je.

– Kaip gi­mė min­tis ra­šy­ti die­no­raš­tį iš vai­kų gy­ve­ni­mo, jų po­kal­bių nuo­tru­pas?

– Tu­riu tris vai­kus – ke­tu­rio­li­kos, aš­tuo­nerių ir še­še­rių me­tų. Anks­čiau, kai vy­riau­sia­sis sū­nus ką nors pa­sa­ky­da­vo, at­ro­dė, ge­nia­lu – at­si­min­siu. Po pus­me­čio su­pra­tau, kad neat­si­me­nu, o lai­ko ne­be­sug­rą­žin­si at­gal. Maž­daug ži­nai, kas bu­vo, bet tik­ros, nuo­šir­džios, tal­pios min­ties nie­kaip ne­be­ga­li su­dė­lio­ti.

Gi­mus ant­ra­jam vai­kui ne­bu­vo pla­no ra­šy­ti, bet jam pra­dė­jus nuo 2–3 me­tų fi­lo­so­fuo­ti, sa­ky­ti keis­tas, kar­tais net ne­vai­kiš­kas min­tis, pa­gal­vo­jau už­fik­suo­ti.

Ka­dan­gi da­bar vi­si daug lai­ko pra­lei­džia­me vir­tua­lio­je rea­ly­bė­je, juo­kais pa­ra­šiau min­tį feis­bu­ke. Min­čių ga­li pri­gau­dy­ti kiek­vie­ną die­ną, bet ne­si­sten­giu su­kur­ti si­tua­ci­jos spe­cia­liai. Tai – kas­die­ny­bės tru­pi­niai.

Įdo­mes­nės vai­kų min­tys la­bai nu­džiu­gi­na. Sup­ran­ti, kad vai­kiš­ko­je min­ty­je yra daug glo­ba­laus, pa­ma­ti­nio ma­ty­mo apie pa­pras­čiau­sius da­ly­kus, ku­rie suau­gu­sie­siems pa­si­da­ro la­bai su­dė­tin­gi. Vai­kai pa­si­žiū­ri iš es­mės, be išanks­ti­nių ste­reo­ti­pų, iš­mok­tų da­ly­kų.

– Kiek yra pa­ties vai­ko min­čių ir kiek jū­sų, tė­vų, vi­suo­me­nės, dar­že­lio įta­kos?

– Vis­kas ab­so­liu­čiai yra vai­kų min­čių srau­tas. Aš tik pri­si­de­du prie to, kad min­tys bū­tų už­ra­šy­tos.

La­bai ža­vi, kai vai­kams be jo­kių ri­bų su rea­ly­be su­si­pai­nio­ja per­skai­ty­ta kny­ga, pa­ma­ty­tas fil­mas. Nė­ra rė­mų, kas yra blo­gai – vai­kui vis­kas įma­no­ma. Ša­lia ga­li eg­zis­tuo­ti ir Ali­sa Ste­buk­lų ša­ly­je, ir praė­ji­mas į ki­tą pa­sau­lį... Klau­sia, ar šu­niu­kas iš fil­mu­ko ga­lė­tų mus įsi­vai­kin­ti? Fan­ta­zi­ja nė­ra su­si­kaus­čiu­si.

Per vai­kų mąs­ty­mą su­vo­ki, ko­kie žmo­nės skir­tin­gi. Ci­tuo­da­ma vai­kų min­tis ma­tau, kad aš­tuon­me­tis jau išei­na į suau­gu­sių­jų pa­sau­lį. Jam ma­žė­ja at­ra­di­mų, nu­si­ste­bė­ji­mo, bet at­si­ran­da gi­les­nių fi­lo­so­fi­nių min­čių.

Jam la­bai skau­da dėl glo­ba­lių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, tirps­tan­čių le­dy­nų. Ne­se­niai svars­tė, kad rei­kia kaž­ką dėl jų da­ry­ti – vi­sus au­to­mo­bi­lius ga­min­ti tik elekt­ri­nius. Ir mo­to­cik­lus, jei pa­vyk­tų. Kar­tais bū­na net gai­la ste­bė­ti, kaip nak­tį at­si­gu­lus ver­da min­tis iš­gel­bė­ti pa­sau­lį, pri­sii­ma sau to­kią naš­tą.

– Ar vi­sa­da esa­te pa­si­ruo­šu­si fik­suo­ti min­tis?

– Te­le­fo­nas vi­sa­da po ran­ka, ne­rei­kia ieš­ko­ti už­ra­šų kny­gu­tės. Ke­le­tą kar­tų, kai su­pra­tau, jog is­to­ri­ja bus il­ges­nė, esu įsi­jun­gu­si ir dik­to­fo­ną. Sva­jo­ju ka­da nors pa­do­va­no­ti vai­kams ran­kų dar­bo kny­gą su jų žo­džiais, kai jie tuok­sis ar gim­ta­die­nio pro­ga. Vy­riau­sia­sis sū­nus tu­ri daug fil­muo­tos me­džia­gos iš sa­vo vai­kys­tės.

Kai ku­rie pa­žįs­ta­mi sa­ko, jog tu­rė­čiau leis­ti kny­gą su vai­kų min­ti­mis. Ma­nau, kny­ga tu­ri bū­ti bran­dus da­ly­kas, o feis­bu­kas ir­gi yra tam tik­ra kny­ga, kas­die­ny­bės die­no­raš­tis. Pa­to­gus bū­das už­fik­suo­ti mo­men­tą. Dėl to pra­dė­jau dė­ti „#“ ("haš­ta­gus"), kad teks­tai ne­pa­si­mes­tų srau­te.

Kar­tais ge­rai mums, suau­gu­sie­siems, į sa­ve pa­žiū­rė­ti vai­kų aki­mis. Pa­vyz­džiui, ma­no aš­tuon­me­čio pa­ste­bė­ji­mas apie mo­ty­va­ci­ją. Sa­ko: ne­no­rė­jau mo­ky­tis ei­lė­raš­čių, bet Lie­tu­vos is­to­ri­jos re­pą iš­mo­kau per die­ną! Su­si­kau­pęs jį iš­mo­ko, grį­žęs pa­re­pa­vo.

– Ku­ri vai­kų min­tis pa­sta­ruo­ju me­tu jus la­biau­siai pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti?

– Ko ge­ro, la­bai iš­gy­ven­tas ma­žiau­sio­jo, še­šia­me­čio pa­sa­ko­ji­mas, apie ras­tą ne­gy­vą paukš­te­lį, ku­rį paė­mė į ran­kas. Pa­sa­ko­jo apie aplinkinių reakciją.

„Sa­kė, kad aš ga­lė­jau nu­mir­ti! Tu su­pran­ti – aš vos ne­nu­mi­riau! Ir ta­da su­pra­tau, kad jei­gu ki­tą kar­tą pa­ma­ty­siu ko­kį pe­lė­sį ar­ba dar ko­kį nu­dvė­sė­lį, tai nie­ka­da ne­beim­siu. Ir pa­skui vai­kai ne­no­rė­jo su ma­ni­mi kib­tis ran­ko­mis, nes gal­vo­jo, kad aš juos nu­žu­dy­siu. Aš at­si­sto­jau ir pra­dė­jau verk­ti. Va­di­nau sa­ve vi­saip: dur­nius, kvai­lys... Pas­kui gru­pė­je dar pa­si­kal­bė­jom apie tai. Ir, ži­nai, aš tau pa­sa­ky­siu vie­ną da­ly­ką, bet tu ne­su­pyk. Aš net no­rė­jau dar­že­ly­je pa­sa­ky­ti, kad no­riu nu­mir­ti – taip liūd­na bu­vo! O mer­gai­tė A sa­kė, kad ir­gi vie­ną kar­tą no­rė­jo šok­ti į la­vą, bet nie­kur la­vos ne­ra­do... Pas­kui aš nu­si­plo­viau ran­kas ir vi­sa ta ba­lan­džių ran­kų li­ga tur­būt din­go. O kai at­si­kė­lėm, tai be­veik ir pa­mir­šom tą da­ly­ką. Bet jei­gu, ma­ma, tu ten bū­tum bu­vu­si, taip ne­bū­tų at­si­ti­kę...“

Man bu­vo įdo­mu ste­bė­ti, kiek tai jam su­kė­lė emo­ci­jų. Da­bar dau­ge­lis šei­mų su­pran­ta, kad vai­kų jaus­mai yra svar­būs. Kai mes bu­vo­me ma­ži, at­ro­dė, jei vai­kas pa­sa­ko, ne­la­bai kam įdo­mu. Iš tie­sų vyks­ta di­džiu­lės dra­mos, pa­sau­lio at­ra­di­mai! Tos aki­mir­kos ža­vios, nes su­pran­ti, kad dau­giau nie­ka­da ne­be­pa­si­kar­tos. Iš­gy­ve­nęs pa­tir­tį ki­tą kar­tą į tą pa­tį da­ly­ką pa­si­žiū­rė­si jau ki­taip.

– Kaip rea­guo­ja­te į vai­kų pa­sa­ko­ji­mus, ar duo­da­te jiems suau­gu­sių­jų pa­ta­ri­mų?

– Svar­biau­sia – klau­sy­ti vai­ko ir su juo kal­bė­tis. Pa­ta­ri­mų ne­ga­li bū­ti, nes kiek­vie­nas vai­kas la­bai skir­tin­gas.

Vai­kai pa­sau­lį ma­to iš es­mės. Aš­tuon­me­tis pa­klau­sė, ko­dėl vai­kai nei­na į dar­bą? Aiš­ki­no­mės, kad vai­kams rei­kia žais­ti, mo­ky­tis, tai yra jų dar­bai. Sū­nus nu­spren­dė – va­di­na­si, suau­gu­sie­ji vai­kus lai­ko ne­vi­sa­ver­čiais.

Ma­žiau­siam da­bar la­bai svar­bi te­ma dar­že­ly­je – mei­lė. Ne­se­niai grį­žo su­si­rū­pi­nęs, kad ne­ra­do vie­tos, kur pa­bu­čiuo­ti pa­tin­kan­čią mer­gai­tę. Ta­da gal­vo­ji, kiek tai lai­ki­na, svar­bu? Ga­lė­tum lep­te­lė­ti: „ne­są­mo­nė tos vai­kiš­kos mei­lės, išaug­si, nie­ko to­kio, ne­kreipk dė­me­sio.“ Bet jam da­bar tai pa­sau­lio cent­ras.

No­ri­si, kad vai­kas su­pras­tų gy­ve­ni­mą, bet kartu pa­tir­tų džiaugs­mą, ty­rą vai­kiš­ku­mą. Jie pa­tys at­ran­da, iš­gy­ve­na si­tua­ci­jas. Kar­tais ge­riau nie­ko ne­mo­ky­ti, tik gar­siai pa­svars­ty­ti, o jie pa­tys pa­si­da­ro sa­vo iš­va­das.

– Jau te­ko su­si­dur­ti su su­dė­tin­gais klau­si­mais „iš kur at­si­ran­da vai­kai“, apie mir­tį, mei­lę?

– Ži­no­ma. Jei vie­naip ga­li at­sa­ky­ti tre­jų me­tų vai­kui, vi­sai ki­taip tu­ri aiš­kin­ti sep­ty­ne­rių me­tų, ku­ris gir­di, ma­to kar­tais net dau­giau, nei tu no­rė­tum. Ne­ga­li nuo vis­ko ap­sau­go­ti.

Man no­ri­si vai­kų neį­vilk­ti į dirb­ti­ną bur­bu­lą, kad, pa­vyz­džiui, nė­ra mir­ties, žmo­gus am­ži­nas.

Še­šia­me­tis bu­vo pa­ste­bė­jęs, ko­kia žmo­gaus pra­smė – ei­nu į dar­že­lį, po to – į mo­kyk­lą, po to – į dar­bą ir ką, vis­kas? Nu­mir­siu? Kai pa­žiū­ri, taip mes gy­ve­na­me. Bė­ga­me, mo­ko­mės, dir­ba­me ir net ne­spė­ja­me pa­gy­ven­ti, nes vi­sur vi­są lai­ką sku­bė­jo­me.

Kal­bi su vai­kais, gal­būt kaž­kiek pri­me­ti sa­vo ma­ty­mą, bet tai neiš­ven­gia­ma. Šei­ma su­ku­ria sa­vo pa­sau­lė­vo­ką. Vai­kai mąs­to apie bend­raž­mo­giš­kus da­ly­kus, ku­rie svar­būs vi­siems. Per tai ma­tai žmo­gaus, žmo­ni­jos rai­dą.

– Ku­ri vai­kų min­tis jums pa­si­ro­dė to­kia ge­ra, kad pa­ti bū­tu­mėt no­rė­ju­si ją pa­gal­vo­ti?

– Ne­se­niai še­šia­me­tis mąs­tė, kas yra vie­nat­vė. Svars­tė, kad tai tur­būt pa­ts bai­siau­sias da­ly­kas, nes jei bū­tų vie­nas na­mie ar­ba rū­sy­je, jam bū­tų la­bai bai­su. O vie­na mer­gai­tė iš dar­že­lio sa­kė, kad užau­gu­si bus vie­ni­ša, au­gins šu­niu­ką ir ka­čiu­ką.

Vie­ni fi­lo­so­fai sa­ko, kad mes gims­tam ir mirš­tam vie­ni, ar gy­ven­da­mi ša­lia ki­tų ne­si­jau­čia­me vie­ni­ši? Gal­būt glo­ba­lus pa­sau­lis mus stu­mia į už­si­da­ry­mą prie kom­piu­te­rių, tie­sio­gi­nį ne­bend­ra­vi­mą su žmo­nė­mis.

Ma­ne su­glu­mi­no, ka­da aš­tuon­me­tis fi­lo­so­fas at­ne­šė bal­tą po­pie­riaus la­pą ir klau­sė – ar gra­žiai nu­pie­šė. Pap­ra­šiau pa­ro­dy­ti, gal ki­to­je pu­sė­je kas nors yra, bet ten nie­ko ne­bu­vo. Ta­da pa­reiš­kė, kad bal­tas la­pas lei­džia įsi­vaiz­duo­ti bet ką. Vai­kas pa­ste­bė­jo tai, ką suau­gęs sun­kiai su­vo­kia ver­tin­da­mas me­no kū­ri­nį, jei nė­ra ko nors tik­ro­viš­kai pa­vaiz­duo­ta.

– Ką no­rė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti sau, jei bū­tu­mė­te vai­kų am­žiaus?

– No­rė­čiau su­tik­ti sa­ve ma­žą, bet ne­ži­nau, nuo ko­kių žo­džių pra­dė­čiau po­kal­bį. Mes au­go­me šiek tiek ki­taip. Pa­me­nu, kar­tais bū­da­vo bau­gu pa­sa­ky­ti ko­kią nors min­tį, kai suau­gu­sie­ji iš to gar­siai nu­si­juo­kia. Pra­dė­da­vau at­sar­giau kal­bė­ti. To­dėl ge­rai su­pra­tau sa­vo vi­du­ri­nį­ vai­ką, ka­da la­bai rea­guo­da­vo – mes juok­da­vo­mės iš sma­gu­mo, o jam juo­kas at­ro­dė ki­taip.

Mes, suau­gu­sie­ji, kaž­ko­kiu bū­du su­for­muo­ja­me žmo­gų. Kiek­vie­nas ša­lia esan­tis pa­da­ro kaž­ko­kią įta­ką, ku­ri kar­tais bū­na le­mia­ma. Svar­biau­sia, kad tė­vai pa­dė­tų sa­vo vai­kams aug­ti ir skleis­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Er­nes­ta Šim­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog sa­vo vai­kys­tės džiaugs­mą gy­ve­ni­mu rei­kia iš­lai­ky­ti kiek įma­no­ma il­giau.

Sa­vo ma­žų­jų vai­kų min­tis fik­suo­jan­ti ren­gi­nių ir pa­ro­dų ku­ra­to­rė, me­no edu­ka­to­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė svars­to, jog per vai­ko min­tis suau­gu­sie­ji ga­li pa­ma­ty­ti sa­ve.

RUBRIKĄ PRISTATO: