
Naujausios
Stebuklingi valiutiniai vienetai
Panašu, kad tikras egiptietis dėl dolerio padarytų viską: už dolerį papozuotų bendrai nuotraukai, už dolerį parduotų kokį mažmožį, ale, nacionalinį simbolį. Doleris – smulkiausia moneta, kuri vietiniams reiškia ne taip jau mažai, o atvykėliui – viso labo menkavertis pinigėlis, kuris paliekamas viešbučio kambario tvarkytojui arba mielai besišypsančiam patarnautojui, arba įkyriai lagamino paslaugas siūlančiam juodbruviui.
Bet egiptiečiai "myli" ir eurą. Neteko sutikti tokio, kuris atsisakytų jį paimti. Palikai viešbučio kambaryje dolerį, tikėkis sulaukti tvarkytojo pamaloninimo – iš rankšluosčio susuktos širdelės, gėlės ar gulbės, o jei palikai "euriuką" – širdelė, gėlė ar gulbė greičiausiai bus papuošta dar ir šviežių gėlių žiedeliais.
Taigi, valiutinis vienetas, koks jis bebūtų, šį tą reiškia. Tiesa, ne vienas vietinis su pluošteliu iš turistų gautų dolerių ar eurų "vienetų" vėliau prašo paslaugos – iškeisti smulkmes į stambesnę kupiūrą.
Doleris – egiptiečio atidirbtas turistų pritraukimo būdas. Vietiniuose turgavietėse, kur daug savotiškai žavingo bruzdesio ir dar daugiau visokio kičo, iš įkyraus prekeivio garsiai šaukiamas tikinimas, kad štai ta Nefertitės skulptūrėlė, skara ar "arafatka" (vyriškas galvos apdangalas) kainuoja viso labo vieną dolerį, netrukus paaiškėja, tėra tik būdas atkreipti dėmesį.
Paimsi į rankas patinkantį daikčiuką – kaina bematant šoktels iki keliolikos, o gal ir kelių dešimčių "pinigų". Nuo to momento prasideda derybų etapas: užteks kantrybės ir laiko "ristis" į akį kritusią prekę galbūt nusipirksite ir už dolerį, kitaip – nuostolis garantuotas. Nes kitoje prekyvietėje tas pats "meno kūrinys" kainuoja perpus ar dar mažiau.
Sako, nesiderėsi – įžeisi egiptietį. Derybos – privaloma šios Afrikos valstybės turgaus dalis. Bet jei užgaišinęs prekeivį pusvalandžiui nuderėto daikto sugalvotum nebepirkti, gali sulaukti ir ne itin mandagių paburnojimų.
Vandens triukai ir žiemiškas karštis
Penkių žvaigždučių Egipto viešbučio aplinka traukia akį. Skrupulingai tvarkoma teritorija, kurioje, nekeista, dieną naktį laistomos žalumos, pradedant nuo visai žaliai atrodančios žolės iki palmių, sutemus sublizgančių tūkstančiais kalėdinių lempučių – toks jau tas šventinis laikotarpis.
Temsta Egipte anksti – apie trečią valandą po pietų jau vakarėja, o tik prieš pusvalandį aukštai kabojusi milžiniška saulė trumpino savo spindulius, kol galop, maždaug apie 17 valandą galutinai išsijungia.
Nelikus saulės, nelieka ir šilumos, kuri gruodžio dienomis paprastai svyruoja nuo 22 iki 26 laipsnių. Tokia šiluma tikram egiptiečiui prilygsta mūsuose ganėtinai vėsaus rudens šilumai, taigi viešbučio personalas nesibodi tokiu oru vilkėti net ir striukes. Kažin, kaip jų akimis atrodome mes, su bikiniais vartydamiesi ant gultų ir garsiai girdami karštus orus, neapsieidami ir be vandens pramogų.
Pajūrio kranto smėlis čia – savotiškas. Lietuvoje toks greičiausiai vadintųsi žvyru. Tai todėl egiptiečiai sugalvoję dar vieną pelningą triuką – parodyti atvykėliams stebuklą Rojaus saloje, kurios pakrantes dengia it miltai smulkus ir švelnus smėliukas, lygiai toks, kokiu nuklotas mūsiškės Baltijos pakraštys. Taigi bent jau lietuvių, pamėgusių ilsėtis už Palangą pigesnėje Hurgadoje, toks triukas greičiausiai nesužavėtų.
Turistiniais kompleksais garsėjantį Hurgada – ant Raudonosios jūros kranto. Jos vanduo išskirtinai šiltas ir seklus, bet be specialių batelių į jūrą – šiukštu. Neatsargus žingsnis ir padą gali perrėžti suakmenėjusio koralo nuotrupa – be mediko tada vargiai išsiversi.
Raudonoje jūroje, juokauja vietiniai, nuskęsti beveik neįmanoma. Tai dėl sūraus vandens, kuris nori nenori kelia į viršų kiekvieną kūno organą. Nudžiuvus odą padengia baltas druskos sluoksnis – tarsi užkonservuoja.
Panardyti koralinių rifų turtingoje jūroje – kiekvieno turisto garbės reikalas. Drąsesni ir labiau patyrę, žinoma, renkasi giluminį nardymą, "žaliems" pakanka paviršinio "snorkingo". Koraliniai rifai ir aplink juos šeimininkiškai plaukiojančios nematytos žuvys, jūrų ežiai, kita povandeninio pasaulio fauna – įvairios spalvos, įvairūs vaizdai. Povandeninė magija.
Nesiderėsi – įžeisi egiptietį. Derybos – privaloma šios Afrikos valstybės turgaus dalis.
Habibi ir habibuška
Hurgados viešbučiuose 99 procentai personalo – vyrai. Moterų tik pavieniui – vietinėms nevalia staipytis prieš pramogų ieškančius atvykėlius iš užsienio.
Akyliau apsidairius penkios viešbučio žvaigždutės – su avansu. Užtenka kyštelėti nosį į erdvų vonios kambarį – tas atkritę, tas aptaškyta, anas apkalkiję, sugalvoji išsimaudyti – klanas vandens visame vonios kambaryje. Čia pat stovinti spintelė apdažyta, jos nenukabinus nuo dažomos sienos. Nepasivarginta? Ar pataupyta? Smulkmenos, dėl kurių negriaužia nei akių, nei minčių, juk argumentas stiprus – ne kambaryje atskridome sėdėti.
Personalas išskirtinai paslaugus – šneka angliškai, šneka rusiškai, kai kurie surenka ir lietuviškus žodžius. Lietuvos vardas vietiniams puikiai žinomas – ekonomiškai netvirtai besilaikančiai šaliai poilsiautojai iš Lietuvos sukūrę gerą "dolerio" negailinčių žmonių įvaizdį, todėl bematant išgirstame išskirtinai mielų draugų arabiškus kreipinius "habibi" ir "habibuška" (brangusis ir brangioji).
Alkoholiniai gėrimai už viešbučio vartų uždrausti. Išėjęs už jų greičiau išgirstum siūlymą įsigyti hašišo negu alaus ar ko nors stipresnio – alkoholį šioje šalyje riboja tikėjimas. Tuo tarpu viešbutyje alaus, vyno ir viskio – į valias, juk "viskas įskaičiuota". Tiesa, alus ir vynas čia vos kelių laipsnių stiprumo.
Šalyje, kurioje vyrauja islamo tikėjimas (tokio apie 85 procentus) neleistina kiauliena. Pavėžėjęs taksistas prisipažįsta kiaulienos patiekalą valgęs, bet ne čia, Egipte, o Baltarusijoje – jo žmona iš ten. Egipte tokia mėsa mėgautis draudžia tikėjimas, o jei ir nedraustų, kiauliena į Egiptą neįvežama. Tad ir viešbutyje, mes, europiečiai, mėgaujamės vištienos, jautienos, veršienos ar žuvies patiekalais, laikinai visai nepasigesdami kiaulienos skonio.
Ne kartą Egipte besilankantis bendrakeleivis pasiteirauja, ar mes, Egipto naujokai, žinome, kaip iš tolo pažinti islamą išpažįstantį vietinis. "Pažiūrėkite į jo kaktą – ant jos aiškiai matyti iškilimas ir patamsėjęs randas: įrodymas, kaip nuoširdžiai musulmonas parklupęs meldžiasi Alachui ir lankstosi jam be gailesčio daužydamas nuosavą kaktą", – paaiškina jis.
Žmonių su "pažymėtomis" kaktomis teko matyti ne vieną.
+ 57 laipsniai
Už viešbučio vartų, už kurortinio miesto ribų, Egipto kontrastai dar ryškesni. Dykuma čia, dykuma ten. Dykynė. Nelaistomos palmės jau senokai išgarinusios paskutinį vandens syvą be vilties atgyti styro nuleidusios savo vėduokles.
Vietinis paminėjo, kad dykumų šalyje lyja vos du ar tris kartus per metus ir tik po kelias minutes. "Lietus Egipte – nacionalinė šventė", – sako jis.
Kad prapliups lyti dabar, gruodį, tikimybės dar mažiau: juk žiemos pradžia. Sausis ir vasaris giliausi Egipto žiemos mėnesiai – šilumos gal tik iki 20-ies...
O keli mėnesiai iki gruodžio Egipte buvo tikra vasara. Vienas senosios Egipto sostinės Luksoro miesto gyventojas išsitarė, jog tada saulė orą kaitino net iki 57 laipsnių karščio. Egipto vaikams į mokyklą leidžiama neiti gyvsidabrio stulpeliui pakilus ties 50 laipsnių padala, tad, anot vietinio, per televizorių vis buvo pranešinėjama, jog karščio – 48–49 laipsniai.
Noru dirbti ir tvarkytis čia nedegama. Bent jau tokį įvaizdį kuria du prieš kaitrią saulę besišildantys apsimuturiavę egiptiečiai – vieną po kitos traukia cigaretes ir bedantėmis šypsenomis sveikina turistus: gal kuris norėtų nusifotografuoti – vienas kitas doleris sutriušusiose "modelių" chalatų kišenėse akivaizdu nepamaišytų.
Vieni traukia cigaretes, kiti mėgaujasi kaljano dūmais. Sėdi, papsi – skubėjimas šios šalies gyventojui nebūdingas.
Net ir tiršti dūmai nepaslepia aplinkui besimėtančių šiukšlių: viskas, kas nereikalinga metama čia pat, po kojomis. Taigi norint pabūti kultūringam, šiukšlių dėžės tenka paieškoti. Kažkuris pajuokauja, kad egiptiečiui šiukšlinti gerokai maloniau, negu "į kairę nueiti".
Apie važiavimo manieras ir korupciją
Toli gražu ne naujas taksi automobiliukas rieda link Hurgados centro. Automobiliai šioje šalyje prabangos prekė. Tad ir mūsiškis, teigia taksistas, ne mažiau dešimties tūkstančių dolerių vertės. Apie mersedesą šis egiptietis net nesvajoja, jo pasakyta kaina verčia mus griebtis už galvos.
Šalyje, sako, Kelių eismo taisyklės egzistuota, apie tai byloja ir pakelėse susmaigstyti kelio ženklai. Tačiau vietiniams kur kas mielesnis važiavimas be taisyklių. Kur kas labiau nei kelio ženklai čia galioja pypsėjimų taisyklė: kuris pirmas paspaus garso signalą, kuris spaus jo net neatleisdamas – to ir pirmenybė važiuoti. Ir net nesvajokite, kad pastatę koją ant perėjos, būsite pagarbiai praleisti – tokios taisyklės čia arba nėra, arba niekam ji nerūpi.
Tad kelią pereiti pavyko tik tada, kai mūsų bandymus stebėti pavargęs vietinis drąsiai žengė į važiuojamąją dalį lyg koks policininkas ir, įsakmiai pakėlęs ranką, sustabdę mažiausiai penkis automobilius. Mes, iš Europos, skubame nesidairydami: vienas, du, trys.
Gerai įvairūs kelionių gidai pataria: nežinai Egipto vairavimo manierų, nesėsk prie vairo.
Korupcija šalyje neabejotinai klesti: esi turistas – maisto produktų parduotuvėje už litrą pieno mokėsi dolerį, esi vietinis – mokėsi mažiausiai aštuonis kartus pigiau.
Derėtis Egipte galima ne tik turgavietėse, bet ir oficialiose parduotuvėse ar vaistinėse.
Grįžtant prie korupcijos, derėtų trumpam prisiminti kelionės pradžią Hurgados oro uoste. Už vizą pase, oficialiai kainuojančią 25 dolerius, paklojome visus 27 – tokią kainą nurodė uniformuoti Egipto pareigūnai. Gal tą dieną visi draugiškai susitarė truputėlį užsidirbti...
Kelionė Nilu
Kelionė į Luksorą – didingų šventyklų ir skulptūrų, faraonų ir jų turtus saugojusių kapaviečių miestą, muziejų po atviru dangumi.
Per Luksorą teka viena didingiausių Afrikos upių – Nilas. Gidas sako, kad čia Nilo vanduo palyginti su vietovėmis ties sostine Kairu – išskirtinai švarus. Tai dėl to, kad išteka iš Viktorijos ežero, esančio tarp Ugandos, Kenijos ir Tanzanijos. Tai todėl, kad švarus, ties Luksoru, skirtingai nei ties Kairu, esą nėra krokodilų.
Persikėlimas į kitą Nilo pusę aptriušusiu motoriniu laiveliu ir garsiai skambančia egiptietiška muzika – pilnas spalvų ir pojūčių, kokių Europoje pajusti net neįmanoma.
Bendrakeleiviai pajuokavo, kad išskirtinę praeitį turinti šalis, nuo mūsų tėvynės Europos atsilieka mažų mažiausiai šimtu metų. Paskaičiavus gyvenimo čia privalumus ir minusus – pirmųjų beveik nėra, o antruosius reikėtų sugrupuoti. Nepaisant to, lietuvių Egipte gyvena ne tiek mažai.