Feliksą myli ir muziejininkai, ir lankytojai

Fe­lik­są my­li ir mu­zie­ji­nin­kai, ir lan­ky­to­jai

La­bai pro­tin­gas. La­bai iš­kal­bus. Vis­ką su­pran­ta. Toks yra Fe­lik­sas – Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­los ka­ti­nas. Maž­daug prieš tre­jus me­tus pri­kly­dęs murk­lys ta­po ir dar­buo­to­jų, ir mu­zie­jaus lan­ky­to­jų nu­my­lė­ti­niu.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Nu­my­lė­ti­nis

Iš mie­go pa­ža­din­tas Fe­lik­sas pa­si­rą­žo, pra­tem­pia vie­ną po ki­tos le­te­nas. Pa­po­zuo­ja fo­tog­ra­fui, mei­liai pa­si­glaus­to, lei­džia­si glos­to­mas bei ka­so­mas. Iš ge­ru­mo mur­kia.

Su Fe­lik­su su­si­pa­žin­ti pa­de­da „Auš­ros“ mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cent­ro res­tau­ra­to­rės An­ge­li­na Kau­šiu­vie­nė ir El­vi­na Ka­ro­sie­nė, pui­kiai pa­žįs­tan­čios ka­ti­no įno­rius, įgei­džius ir įpro­čius.

Fe­lik­sas mu­zie­ju­je at­si­ra­do maž­daug prieš tre­jus me­tus. Bu­vo ru­duo, kai at­kly­do tar­si iš nie­kur. Ma­žu­tis, iš pa­žiū­ros, dar nė me­tų ne­tu­rin­tis ka­ti­nė­lis bu­vo lau­ki­nu­kas – baugš­tus, ne­si­lei­do glos­to­mas.

Rim­tes­nė drau­gys­tė už­si­mez­gė, kai ka­ti­nas pra­dė­jo už­suk­ti į mu­zie­ji­nin­kų pa­tal­pas, pir­miau­sia – pas sar­gus.

Bet po kiek lai­ko murk­lys din­go. „Kur mū­sų ka­ti­nė­lis?“ – su­ne­ri­mo mu­zie­jaus dar­buo­to­jai. Pa­si­ro­do, kai va­ly­to­ja šla­vė la­pus, nu­si­gan­dęs ka­ti­nas pa­si­slė­pė rū­sy­je. Nie­kas ne­pa­ma­tė ir už­da­rė du­ris. Taip vi­są sa­vai­tę jis pra­tū­no­jo šal­to­je pa­tal­po­je, nes oras jau ri­to­si į žie­mos pu­sę. Kol vie­ną die­ną kaž­kas iš dar­buo­to­jų, ei­da­mas pro ša­lį, iš­gir­do miauk­sint. Taip ka­ti­nas iš­si­kvie­tė pa­gal­bą ir bu­vo iš­gel­bė­tas.

„Gal­būt pa­ša­lo ko­jy­tes, pra­dė­jo ko­sė­ti ir, ko ge­ro, su­si­rgo bron­chi­tu“, – pa­sa­ko­ja A. Kau­šiu­vie­nė. Tuo me­tu, ma­no res­tau­ra­to­rės, vi­si pa­si­jau­tė kaž­kiek kal­ti, pa­mi­lo nau­ją­jį au­gin­ti­nį ir jį pra­dė­jo le­pin­ti. Ka­ti­nas svei­ko, stip­rė­jo ir ėdė, ėdė, ėdė. Taip vie­ni ki­tus ir pri­si­jau­ki­no.

„Net neaiš­ku, kiek jis gy­ve­ni­mų tu­ri, – svars­to A. Kau­šiu­vie­nė. – Mes tris ar ke­tu­ris kar­tus esa­me gel­bė­ję. Ir pas ve­te­ri­na­rą ve­žė­me, rim­tai te­ko gy­dy­ti – da­ry­ti žan­di­kau­lio ope­ra­ci­ją. Fe­lik­sas la­bai gi­na mū­sų Fren­ke­lio vi­los te­ri­to­ri­ją, o prie­šų vi­sa­da at­si­ran­da.“

Kai per­nai Fe­lik­sui pri­rei­kė žan­di­kau­lio ope­ra­ci­jos, pi­ni­gus dė­jo vi­si – kas kiek ga­lė­jo.

Fe­lik­sas mu­zie­ju­je jau­čia­si šei­mi­nin­kas, ly­di ves­tu­vi­nin­kus, da­ly­vau­ja vi­so­se šven­tė­se. Ir ne vie­ną tor­tą yra pa­ra­ga­vęs – neat­si­sa­ko nie­ko val­go­mo.

Kas tik pa­ma­to ka­ti­ną, džiau­gia­si, glos­to. O Fe­lik­sas vaikš­to oriai, ko­ne di­rek­to­riau­ja. Su vie­nais lan­ky­to­jais ei­na ša­lia, ki­tus pa­ly­di sek­da­mas iš pa­skos: jei žmo­gus su­sto­ja, ir ka­ti­nas su­sto­ja.

„Jis – mū­sų ba­jo­riš­ko krau­jo Fren­ke­lio vi­los ka­ti­nas Fe­lik­sas. La­bai pro­tin­gas, la­bai iš­kal­bus, at­ro­do, vis­ką su­pran­ta, – au­gin­ti­nį gi­ria A. Kau­šiu­vie­nė. – Kai pa­val­gęs dar no­ri pie­ne­lio, pra­šo: „Miau, miau“. Ar­ba – atei­na pas ma­ne, sa­kau, tu no­ri mie­go? Miau­kia – rei­kia su­pras­ti, kad tu­riu ei­ti kar­tu. At­sis­to­ja prie du­rų: pra­šo­me man du­ris ati­da­ry­ti, no­riu į lau­ką...“

Fe­lik­sas, tar­si su­pras­da­mas, kad yra gi­ria­mas, mei­liai glaus­to­si ap­link ko­jas.

Bū­na, kad ka­ti­nas at­si­ran­da ne­ti­kė­to­se mu­zie­jaus vie­to­se. Sy­kį res­tau­ra­to­rės už­ti­ko mie­gan­tį kriauk­lė­je – taip vi­są die­ną ir mie­go­jo, nes bu­vo gai­la ža­din­ti. Ki­tą kar­tą įsi­tai­sė rė­muo­se.

Mėgs­ta įsi­ran­gy­ti ir į dė­žę. Ke­le­tą kar­tų bu­vo įsliū­ki­nęs į eks­po­zi­ci­nes mu­zie­jaus sa­les, bet dar­buo­to­jos pa­si­rū­pi­na, kad ten ne­vaikš­ti­nė­tų.

Mie­ga Fe­lik­sas sa­vo fo­te­liu­ke. Į lau­ką iš­lei­džia sar­gai, tad ry­te ka­ti­nas pa­si­tin­ka dar­buo­to­jus. My­li­miau­sius sku­ba su­tik­ti prie ma­ši­nų. Miau­ki­mu pra­šo: grei­čiau da­ryk du­ris, no­riu val­gy­ti!

Mai­ti­na ka­ti­ną ne tik mu­zie­jaus ko­lek­ty­vas. Fe­lik­sas tu­ri glo­bė­ją net iš pie­ti­nio ra­jo­no: ji at­ne­ša di­džiau­sią šal­tie­nos ga­ba­lą, pie­nu­ko. Kaip jie­du su­si­pa­ži­no, res­tau­ra­to­rės ne­ži­no. Spė­ja, kad grei­čiau­siai per vie­ną iš pa­ro­dų.

„Jis ne tik mū­sų my­li­mas. La­bai jau­kus, ko ge­ro, to­dėl ir lan­ky­to­jams pa­ti­ko, – šyp­so­si E. Ka­ro­sie­nė. – Kai Fe­lik­sas bu­vo jau­nes­nis, ne­grįž­da­vo ir ke­lias die­nas. Kar­tą bu­vo pra­puo­lęs sa­vai­tę.“

Var­dą, juo­kia­si res­tau­ra­to­rės, ka­ti­nas at­si­ne­šė. Iš pra­džių ki­ti dar pa­va­din­da­vo My­ko­lu. Bet kai pa­ma­tė ka­ti­nų mais­to rek­la­mą, ap­si­džiau­gė: „Gry­nai mū­sų Fe­lik­sas!“

Ar gau­do ka­ti­nas pe­les? „Mu­zie­ju­je nė­ra pe­lių, kai toks ka­ti­nas gy­ve­na“, – juo­kia­si res­tau­ra­to­rės.

Ra­mi­na ir ap­sau­go

„Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za sa­ko, kad ka­ti­nai mėgs­ta pa­sto­vu­mą, o mu­zie­jus bū­tent ir yra to­kia vie­ta.

Di­rek­to­riaus tei­gi­mu, gy­vū­nai mu­zie­juo­se, o ypač spe­cia­li­zuo­to­se, nė­ra neįp­ras­ta. Tuo la­biau, kad mu­zie­jaus są­vo­ka yra pla­ti.

Ir „Auš­ros“ mu­zie­jus tu­ri dau­giau gy­vū­nų – Ža­liū­kių ma­lū­ni­nin­ko so­dy­bo­je gy­ve­na ož­kos. Di­rek­to­riaus nuo­mo­ne, gy­vū­nų ga­lė­tų bū­ti ir dau­giau, jie ypač pa­tin­ka vai­kams, la­vi­na jų pa­ži­ni­mą.

„Gy­vū­nai ren­ka­si na­mus ten, kur jiems ge­ra. Fe­lik­sas ne tik ra­do na­mus, bet ir at­lie­ka tie­sio­gi­nę funk­ci­ją – ap­sau­go nuo grau­ži­kų. To­kia yra ir pa­sau­li­nė pra­kti­ka. Eks­po­na­tams ne­ken­kia, o žmo­nes vei­kia ra­mi­na­mai“, – sa­ko R. Bal­za.

Di­rek­to­rius juo­kia­si, kad Fe­lik­sas mu­zie­ju­je jau­čia­si kaip tik­ras šei­mi­nin­kas. O lan­ky­to­jams sma­gu ma­ty­ti, kaip ka­ti­nas drau­giš­kai vaikš­ti­nė­ja po te­ri­to­ri­ją.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ka­ti­nas Fe­lik­sas – iš­di­dus, mie­las ir pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi.

Prieš maž­daug tre­jus me­tus į mu­zie­jų at­kly­dęs Fe­lik­sas da­bar jau­čia­si šei­mi­nin­ku.

„No­ri­si ka­ti­ną ant ran­kų paim­ti, pri­glaus­ti“, – Fe­lik­su džiau­gia­si res­tau­ra­to­rė An­ge­li­na Kau­šiu­vie­nė.

Res­tau­ra­to­rė El­vi­na Ka­ro­sie­nė sa­ko, kad Fe­lik­sas tu­ri glo­bė­jų ir už mu­zie­jaus ri­bų.

Įs­pė­ja­ma­sis ženk­las ant san­dė­liu­ko du­rų.

Fe­lik­sas pui­kiai jau­čia­si mu­zie­jaus pa­tal­po­se.

Ka­ti­nas Fe­lik­sas miau­ki­mu paaiš­ki­na, ko no­ri.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

Fe­lik­sas mėgs­ta mie­go­ti ir ne­ti­kė­to­se vie­to­se.

Res­tau­ra­to­res pra­juo­ki­no Fe­lik­sas, įsi­tai­sęs rė­muo­se.

Fe­lik­sas no­riai da­ly­vau­ja mu­zie­ju­je vyks­tan­čiuo­se ren­gi­niuo­se.