Naujausios
Gamtos advokatas
50 –metį atšventusį Kurtuvėnų regioninio parko gamtininką Vidmantą Lopetą teko ilgokai kviesti pokalbiui. „Bus nekuklu“,– sakė. Kraštotyrininko ir literato dvasią turintis ekologas pilnas sumanymų: svajoja parašyti knygą apie gimtąjį kaimą, Šilo Pavėžupio dvarą. „Ypatingų gabumų neturiu, gyvenime viską pasiekiu darbu ir užsispyrimu“,– kukliai šypsojosi, kai vis dėlto susitikome.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Svarbu jausti gamtos pulsą
– Kas svarbiausia gamtininkui?
– Anksčiau ekologai patys dažnai spręsdavo, ką jiems reikia veikti. Jaunesni ekologai klausdavo vyresnių, ar reikia jiems tyrinėti smulkiuosius žinduolius, kelti inkilus. Prisimenu, kai jauna ekologė paklausė, ką turi dirbti ekologas, daug metų dirbantis botanikas, daktaras Mindaugas Lapelė iš Dzūkijos atsakė: ekologas turi jausti gamtos pulsą.
Jausti gamtos pulsą – būti gamtoje, ją pažinti, suprasti, jausti ir apginti. Būti gamtos advokatu.
– 50 metų žmogui daug ar mažai?
– Gal gamtininkai gyvena ilgiau, bet jau nemažai.
Kai buvau jaunas, savyje turėjau tiek jėgų, kad atrodė: nuversiu didžiausius kalnus ir išsemsiu giliausius ežerus. Dabar, gyvenimo pusiaukelėje, dienoms klimstant kasdienybės rūpesčiuose, turiu pripažinti: suspėsiu nuritinti tik vieną akmenį nuo kalno ir pasemti tik vieną kibirą iš ežero, kuris vadinasi GYVENIMAS...
Mokslus baigiau Atgimimo metais, kai buvo dvasinis tautos pakilimas. Antrą darbo dieną važiavom į Baltijos kelią. Norėjosi padaryti konkretų gerą darbą.
Dabar, kai gyvenimas žymiai pasunkėjo, o laikas prabėgo, jau nėra to jaunatviško maksimalizmo. Realiai vertini savo galimybes. Esi mažesnis už aguonos grūdelį ir musės šūkelį. Ir tame Gyvenimo ežere vandens nesumažės...
Gimtieji namai
– Jūsų senelis ir tėvas taip pat buvo arti gamtos – esate kilęs iš gamtininkų dinastijos?
– Vaikystė iki šešių metų prabėgo vienkiemyje. Didelė sodyba ir sodas, gandralizdis sodo kampe. Vaikystės akys kitokios, viskas atrodė gražu ir iš atminties išplaukia kaip sapnas. Geriausias vaikystės draugas – senelis. Jis mokėjo pinti šiaudines skrybėles, daryti švilpynes, kartu eidavome uogauti ar kriaušiauti. Kai senelis mirė, man buvo 15 metų. Bendravimas su juo, ko gero, paskatino domėtis gamta ir praeitimi.
Esu parašęs eilėraštį, skirtą savo gimtajam kaimui Skrynupiams:
Gandre gandre, paukšti laibas
Iš vaikystės mano lizdo,
Virš galvos prašvilpk kaip žaibas,
Kad į praeitį sugrįžčiau.
Į tą kaimą, kur užartas
Žemėje giliai po kojų,
O virš jo dabar nekaltas,
Želia jaunas vasarojus.
– Kas išliko atminty iš gimtojo kaimo?
– 1970 metais jį sunaikino melioracija. Sodybų medžiai buvo laidojami iškastose giliose duobėse.
Teberenku medžiagą apie savo gimtąjį kaimą, Skrynupius, kuriame buvo gimęs ir tėvukas. Turiu sumanymą paruošti nedidelę knygelę apie išnykusį kaimą.
Mamai gyvenimas vienkiemyje buvo sunkus, nes nebuvo jokių buitinių patogumų. Sodyboje nebuvo šulinio, geriamą vandenį reikėjo neštis iš kaimynų šulinio. Iš vaikystės prisimena puode ant viryklės (vadinom ją „mašina") besivartantys sniego gabalai, nes žiemą vandeniui tirpydavo sniegą.
– Kaip kaimo vaikai žaisdavo ir pramogaudavo?
– Kartą su vyresniu kaimynų vaiku ėjom grybauti, prisirinkom gerų grybų, tačiau aš dėl grožio išsiroviau keletą raudonų musmirių. Mano vyresnis draugas Artūras pagąsdino: „Jeigu dabar, pačiupinėjęs musmires, valgysi, gali numirti“. Išsigandau. Tada jis patarė: „Kad nemirtum, reikia valgyti daug šermukšnių uogų.“
Žinoma, jis mane jaunesnį prigavo ir aš privalgiau tų karčių šermukšnių...
Mamai padėdavau nešioti laikraščius, važinėdamas su dviračiu. Kartą kažkur radau ką tik žuvusį, gal mašinos užmuštą šešką. Jis buvo gražus, todėl galvodamas padaryti iškamšą, šešką įsimečiau į portfelį ir parsivežiau namo. Namie antrame aukšte pakišau po lova ir ... pamiršau.
Praėjo gera savaitė, kažkuris iš tėvų užlipo ant aukšto ir pajuto didelę smarvę. Po lova rado portfelį, kuriame buvo įkištas smirdintis šeškas, iš kurio jau lindo kirmėlės...
Pamokos
– Ar turėjote Mokytojų?
– Prisimenu berniukų fizinio lavinimo mokytoją, jau a.a. Zigmą Rūgį. Bėgiodavom, kol pasiekdavom taip vadinamąjį „mirties tašką“, kada būna taip sunku, jog atrodo, kad daugiau jau negali. Bet po to palengvėja, nes atsiranda „antras kvėpavimas“.
Kai labai pavargdavom, Mokytojas klausdavo: „Ar sunku?“.
„Sunku“ – atsakydavom. „Gyvenime lengva tik valgyti manų košę, nes nereikia kramtyti“, – atsakydavo Mokytojas.
Ir dabar, kai būna sunku, prisimenu tuos žodžius. Jie padeda.
– Dauguma su nostalgija kalba apie studijų metus...
– Tada daug keliavome. Pats buvau tik Karelijoje, Kryme ir Karakumuose, o kurse ir fakultete buvo studentų kurie keliavo kelissyk daugiau. Labai smagu būdavo universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ vakaronėse ir ekspedicijose. Šitame klube tapau tikru kraštotyrininku ir susiradau gerų draugų.
Fakulteto praktikų bazė buvo Dzūkijoje, Puvočiuose. Diplominio darbo medžiagą rinkome mėnesį trise gyvendami palapinėse miške prie šaltiniuoto Skroblaus upelio. Maistą virėmės ant laužo, iš akmenų ir plėvelės pasidarėme pirtį, mūsų šaldytuvas – geliantis upelio vanduo.
Mano tyrimo metodika buvo savotiška: tyrinėjau inkiluose gyvenančių paukščių mitybą. Ant paukščiukų kaklo uždėdavau iš žvejybinio valo padarytą nedidelę kilpelę, ją užverždavau tiek, kad paukščiukas negalėtų nuryti maisto, bet galėtų kvėpuoti. Reikėdavo labai nutaikyti: jei per stipriai užverši, paukščiukas uždus. Po valandos kilputes nuimdavau, paukščiai vėl galėdavo pasimaitinti.
Studijų metais buvo toks linksmas atsitikimas per fizikos laboratorinius. Darbus atlikdavau su grupioku, kurio pavardė buvo Dailidė. Dėstytojas paklausė:
„Su kuo dirbsi, Dailide?“ „Su Lopeta“,– atsakė šis. Nors dailidė turėtų dirbti su obliumi ar kaltu...
Kraštotyra – vienas iš pašaukimų
– Už kraštotyrinį darbą esate pelnęs Pelikso Bugailiškio premiją. Kaip be pagrindinio darbo dar pradėjote dirbti kraštotyrininku?
– Baigęs mokslą, gavau paskyrimą dirbti žuvininku. Kažkodėl pasirinkau Pavėžupio ūkį. Ūkio direktorius priėmė padėti įkurti Šilo Pavėžupio kraštotyros muziejų, kuris duris atvėrė 1993 metų liepos mėnesį.
Renkant medžiagą teko išmaišyti Kelmės rajoną, aplankyti daug įdomių žmonių: dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir keliautojo Mato Šalčiaus dukras, Vlado Pūtvio-Putvinskio giminę. Labai daug įdomių pasakojimų papasakojo šviesaus proto buvęs Šilo Pavėžupio dvaro kalvis a.a. Aleksas Stungurys, pasižymėjęs puikia atmintimi, daug gražių pasakų pasekė Zosė Kazlauskienė iš Molinių kaimo.
– Jau 18 metų triūsiate Kurtuvėnų regioniniame parke. Ar darbas netampa rutina?
– Kurtuvėnų regioniniame parke darbą pradėjau nuo paukščių tyrimų. Po parko teritoriją keliaudavau pėsčiomis arba važiuodavau dviračiu, nes ilgą laiką neturėjau vairuotojo teisių.
Tekdavo kartais nueiti po 20 ar daugiau kilometrų. Atlikti kanopinių žvėrių apskaitas pagal ekskrementus ar vilkų apskaitas pagal pėdsakus. Sunkiai klampodamas per sniegą, laipiodamas kalvomis kartais „nusikaldavai“ kaip šuo. Nors kiti mano, kad gamtininko darbas – tik romantika. Padėdavo mokykloje įgyta fizinė ištvermė.
Darbas parke prasidėjo nuo įvairiausių tyrimų, kuruos atliko įvairiausi mokslininkai, daugiausia iš Vilniaus. Tiesa, dar gerokai anksčiau prieš parko įsteigimą, pirmus vabzdžių tyrimus atliko Šiaulių universiteto dėstytojas Stasys Gliaudys.
Įsisteigus parkui, keletą metų dirbo botaninė ekspedicija, vadovaujama profesoriaus (tada docento) Jono Naujalio. Vėliau buvo tyrinėjami žinduoliai, vorai, žuvys, vėžiagyviai. Dirbti buvo įdomu, nes parko direktoriui niekada nestigo naujų sumanymų ir idėjų ir svarbiausia – visada būdavo galimybė sumanymus realizuoti. Todėl beveik 10 metų parke veikė Kurtuvos žalioji (Gamtos) mokykla, kurioje mokėsi per 500 moksleivių, parke buvo leidžiamas metraštis „Kurtuva“, išleistas Užgavėnių albumas ir Kurtuvėnų dvaro istorija.
Filosofija ir misija
– Būdami arčiau gamtos žmonės nejučia persisemia jos išmintimi ir tampa tikrais filosofais...
– Kurtuvėnuose dažnai laidoja. Nejučia susimąstai apie gyvenimo trapumą ir prasmę. Studijų laikais dainuodavom tokią dainą:
„Nes kaip mums sako bočių patirtis,
Gyvenimo tikslas tai yra mirtis...“
Kadaise mirtis atrodė blogybė, dabar mirtis yra natūralus reiškinys, toks pat kaip ir gimimas.
Šioje žemėje kaupsi turtus, plėšysiesi dėl žemės, milijonų, tačiau į kapus nieko nenusineši. Mano amžinatilsį močiutė sakydavo: „Mes visi esame pasaulio svečiai“.
– Turite gražią šeimą: su bendraminte biologe žmona auginate du sūnus ir dukterį. Ar vaikai eina jūsų pėdomis?
– Sūnus Mantvydas vos išmokęs skaityti, skaitydavo ne pasakas, o knygeles apie vabalus, banginius ar dinozaurus.
Nuo penktos klasės padedamas mamos atlikdavo įvairius tyrimus, kuriuos pradžioje pristatydavo mokslinėse konferencijose, vėliau tris kartus dalyvavo ES jaunųjų mokslininkų konkurso nacionaliniame etape, kur laimėti II ir I laipsnio diplomai. Sėkmė lydėjo rajoninėse ir respublikinėse biologijos olimpiadose, o 2010 metais laimėjo bronzos medalį tarptautinėje biologijos olimpiadoje Pietų Korėjoje.
Sūnus Rytis mokosi Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, duktė Miglė – Bazilionų vidurinės mokyklos dešimtokė.
– Kalbate labai gryna lietuvių kalba. Iš kokio krašto esate kilęs?
– Esu tikras zanavykas. Tai tam tikra suvalkiečių, gyvenačių Šakių rajone rūšis. Zanavykai – nelietuviškas pavadinimas, tačiau lietuviškas „užnoviečiai“ neprigijo. Kadaise toje žemėje gyveno sūduvių gentis, kurią išnaikino kryžiuočiai. Vėliau negyvenamas kraštas keliems šimtams metų užaugo miškais ir tapo dykra, kurioje veisėsi laukiniai žvėrys.
Paradoksas, tačiau dabar tos vietos dėl derlingų žemių beveik be miškų, kuriuos iškirto žmonės. Gamtininkui čia beveik nėra ko veikti.
Mamos giminė kilusi nuo Šešupės, Kudirkos Naumiesčio, proseneliai susipažino bažnyčios chore, genuose išliko potraukis dainoms. Kartu su žmona dainuojame Kurtuvėnų folkloro ansamblyje „Kurtuovė“.
Tėtės giminė kilusi nuo Novos upės. Skrynupių kaimo gyventojų sąraše Kristupas Lopata (lenkišku raštu) įrašytas 18 amžiuje. Lopetų pavardė rodo paprastą kilmę. Juokauju, kad mano protėviai, greičiausiai, buvo zimagorai – sausino pelkes. Užtat dabar pats turiu atpirkti jų nuodėmes – saugoti pelkes, kurios man labai patinka.
PAŠAUKIMAS: Jubiliejaus sulaukusiam Kurtuvėnų regioninio parko gamtininkui Vidmantui Lopetai svarbu jausti gamtos pulsą – būti gamtoje, ją pažinti, suprasti ir apginti. Būti gamtos advokatu.
Jono TAMULIO nuotr.
ŠEIMA: Vidmantas su savo šeima: sūnūs Rytis (kairėje), Mantvydas, žmona Edita ir duktė Miglė.
PAMOKA: Kurtuvėnų regioninio parko ekologas Vidmantas Lopeta gamtos paslaptis atveria smalsiems vaikams. Ekskursijos Juodlės pažintiniame take pravesta „grybų pamokėlė“.
Asmeninio archyvo nuotr.