Gamtos fotografui neįdomios meškos „ant lėkštutės“

Gamtos fotografui neįdomios meškos „ant lėkštutės“

Virš rapsų galvą iškišusi ramiai dairosi elnė su elniuku. Žiovauja lapė. Gamtos fotografas, ornitologas Marius Čepulis gali pažiūrėti ereliui į akis. Jo nuotraukos už kadro slepia ilgus tūnojimus pelkėse, miškuose, palaukėse, spiginant šalčiui ir kepinant saulei, linksmus ir liūdnus, o kartais ir pavojingus nuotykius, gyvūnų gyvybės ir mirties dramas.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Namų zoologijos sodas

„Buvo blogas oras, visur tamsu, šlykštu, purvas, o štai vienas spalvotas paukštis tupi ant šakos. Nežinau, kodėl jis spalvotas, kas jis toks išvis. Noras sužinoti privedė prie susidomėjimo paukščiais“, – prisiminė M. Čepulis, komentuodamas reikšmingą biografijos faktą – 1984 kovo 22 dieną pamatė mėlynąją zylę.

Nuo to laiko susirgo ornitologija. Po mokyklos baigimo kito pasirinkimo, nei gamtos mokslų studijos, nesvarstė – įgijo zoologijos magistro laipsnį, tapo kvalifikuotu ornitologu.

Pirmieji M. Čepulio prisiminimai susiję su gyvūnais – vėžiai, lipantys iš dubens, stirna rasotoje pievoje, vikšras avietėse. „Vėliau visą gyvenimą laksčiau paskui varnos uodegą“, – taip iš jo šaipydavosi tėvai.

Buvo gyvenimo etapas, kai gamtoje praleisdavo labai mažai laiko. Todėl pradėjo gyvūnus auginti namuose. Vienu metu čia buvo apie dvidešimt rūšių gyvūnų, tokių kaip meškėnas, varanai, gyvatės, driežai, iguanos, vorai, gyvalazdės, skorpionai, įvairiausios papūgos, žuvytės. Čia jam yra tekę auginti ir laukinius, sužeistus ar rastus kitų žmonių gyvūnus (varną, kranklį, suopį).

Jie visi laisvai lakstydavo kambaryje kartu su vaikais, keliomis katėmis ir būriu šunų. „Mūsų zoologijos sodo eidavo žiūrėti ekskursijos“, – šypteli.

Kadangi vėliau namų zoologijos sodui nebegalėjo skirti tiek daug dėmesio, gyvūnų sumažėjo, kol liko tik katės, šunys bei akvariumas su žuvytėm. „Jei laikai gyvūną tik tam, kad jis būtų, ir matai tik tada, kada maitini – nėra prasmės jo auginti. Nes kiekvienam gyvūnui reikia skirti begalę laiko, meilės, dėmesio – kitu atveju gyvūnas pasmerktas sunkiai egzistencijai“, – mąsto ornitologas.

Įdomu apgauti gyvūną

Pasiruošimas fotografuoti užima didesniąją laiko dalį nei pats fotografavimas. Pirmiausia tenka susirinkti kuo šviežesnę informaciją apie vietovę ir joje gyvenančius padarus. Internete atrastos žinios dažniausiai būna pasenusios, o fotografavimas vyksta čia ir dabar.

Jei kas pasako, kad tam tikroje vietoje, pavyzdžiui, pasirodys stumbrai – idealu. Radus tik pėdsakus, tenka savarankiškai tyrinėti, kur gyvūnai bus, kur jie keliaus, kur ilsėsis. M. Čepulis įsitikinęs – būti geru gamtos fotografu nepažįstant gyvūnų yra neįmanoma.

Pasaulyje laukinių gyvūnų fotografavimas, kuomet juos pristato į vietą, belieka tik nufotografuoti, – pelninga fototurizmo šaka. Už fotosesiją žmogus susimoka 200–300 eurų, sėdi ir laukia gyvūno kone ant lėkštutės: atskrenda erelis, atlekia pelėda, ateina meška – belieka nuspausti mygtuką. Fototuristui viskas būna paruošta: parinkta vieta, slėptuvė su visais patogumais ir maistu, gyvūnas.

„Tokiu būdu Suomijoje fotografavau meškas. Norėjau išbandyti, kaip tai atrodo. Nepatiko. Meškas iš arti įdomu pamatyti, jos laukinės, bijo žmonių, bet visiškai nėra jokio azarto", – įsitikinęs M. Čepulis.

Pasak jo, gamtos fotografijos esmė – pačiam susirasti gyvūną, paukštį, sužinoti jo elgsenos ypatybes. Jį apgauti, prisėlinti, kad jis nežinotų, nepajustų ir elgtųsi natūraliai.

„Kai sėdi pasislėpęs, o būrys stumbrų eina tiesiai į tave, priartėja tiek, kad tu užuodi jų kvapą, yra vienas iš didžiausių pasitenkinimų. Pati fotografija tada jau tampa antraeiliu dalyku“, – sako fotografas.

Apsimeta kelmu ir žolių kupstu

Kasti duobę dirvoje, ręsti slėptuvę, pasislėpti po maskuote – viskas tam, kad kuo labiau susilietum su aplinka ir žvėrys tave palaikytų kokiu nors kupstu – ne žmogum. Žvėrims maskuotė turi būti ne tik nepastebima, bet ir mobili – reikia judėti kartu su jais. M. Čepuliui teko tykinti basomis, ropoti per balas, šliaužti sniege.

Paukščiai itin reaguoja į judesį, todėl svarbu nejudėti, jų nepabaidyti. Paprasčiausias slėptuvės variantas – rėmas iš kelių pagalių ir užmesto maskuojamo tinklo, dengto augalais. Vandenyje fotografas apsimeta plaukiojančiu nendrių kupstu – slėptuve apdengia guminę valtį.

Apsitempęs naro kostiumu vandens paukščius M. Čepulis dažniausiai fotografuoja įsibridęs į vandenį. Taip braido kokias 4-5 valandas. Priešais save stumdo fotoaparatą ant įrengtos plaukiojančios slėptuvės. Paukščiai mato tik krūvą plūduriuojančių vandens žolių ir juodą objektyvo angą.

Po tokio kruopštaus pasiruošimo nuotraukos ne visada pavyksta. „Žiemą savaitę laiko važinėjau kasdien, esant minus 15 laipsnių temperatūrai. Miegojau mašinoje, šalau, po aštuonias valandas gulėjau palapinėje. Ir visiškai nieko“, – nenufotografuotą erelį prisiminė M. Čepulis.

Pasitaikė nuvažiuoti į Nemuno deltos salas, pasiruošė ten fotografuoti, o kažkas atvažiavo kirsti medžių. Viskas. Suplanuotas geras oras, tinkamas vandens lygis, kelionė iš Vilniaus į Nemuno deltą nuėjo šuniui ant uodegos.

Ar verta dėl vieno kadro tiek vargti? „Taip. Jei tai –  tavo gyvenimo būdas, – nesudvejojęs atsako. – Jei vertintum kažkokiais materialiniais matais, niekada gyvenime šis užsiėmimas neatsipirktų. Tikriausiai turėčiau nuotraukas pardavinėti už tūkstančius litų ir visas parduoti.“

Lietuvoje sunkiau ir įdomiau

Nė vienas išėjimas į gamtą fotografuoti nevyksta pagal planą: nežinia, kaip gyvūnai ar paukščiai elgsis, reaguos, galų gale, ar iš vis pasirodys. Pavyzdžiui, žvėrių fotografija vasarą vyksta nuo 4 iki 7 ryto ir vėlai vakare – dieną jie nepasirodo. Tenka stebėti vėjo kryptį, šviesos kritimą, žinoti žvėrių įpročius, jų pagrindinius takus, žinoti, kur kokios kultūros pasėtos, – visi šie niuansai ateina tik su patirtimi.

Ateityje M. Čepulis norėtų nufotografuoti vilką ar lūšį. „Lietuvoje padaryta tik viena graži laukinio vilko nuotrauka, lūšies – nė vienos (tik su „mobiliakais“, bet ne profesionaliai). Tai tiesiog azartas pagauti, ko dar nepagavo kiti“, – sako fotografas.

Nors  buvo Afrikoje, Azijos šalyse, matė gausybę egzotiškų užsienio šalių gyvūnų, tačiau M. Čepuliui juos fotografuoti nėra labai įdomu.

„Lietuvoje galima fotografuoti šimtmečius ir nenufotografuoti visų gyvūnų. Jei sieki nufotografuoti taip, kaip tu nori, gali praleisti visą gyvenimą ir to  nepdaryti. Lietuvoje daug įdomiau, nes tai sunkiau padaryti. Afrikoje nereikia ieškoti gyvūnų. Nacionaliniuose parkuose jie guli arba tupi šalia kelio. Visa problema tik padaryti gražią ir gerą nuotrauką (kas tikrai nėra lengva), o čia reikia dar ir patį gyvūną surasti, kuris tavęs nelauks ir slėpsis pirmai progai pasitaikius“, – kalba M. Čepulis.

Užkadrinės istorijos

Socialiniame tinkle „Facebook“ M. Čepulis rašo fotodienoraštį. Jame nuotraukos papildytos pasakojimais, kas liko už kadro.

Vienas iš emociškai stipriausių netikėtumų nutiko neseniai, susiruošus fotografuoti vieną iš rečiausių ir gražiausių Europos paukščių – raguotąjį kragą. Fotografui teko padėti vieno Žemaitijos vienkiemio žmonėms priimti gimstantį veršiuką. Veršiuką teko traukti net traktoriumi, žinoma, jis neišgyveno. Dramatiško proceso M. Čepuliui fotografuoti nekilo ranka. Tik po kelių valandų padarė kelis šios karvutės portretus.

Fotografuojant yra tekę užklimpti pelkėje, įsipainioti į tinklą, netikėtai pakilęs potvynio vanduo buvo užsėmęs slėptuvę. Pasitaikė kuriozinių situacijų, kada žmonės bandė pagauti fotografą, palaikę jį brakonieriumi.

Žmonės dažnai vaikšto palei objektyvą nematydami slėptuvėje pasislėpusio M. Čepulio. Taip jis yra išgąsdinęs nemažai praeivių.

Viename tvenkinyje šalia fotografo slėptuvės žmogus šaudė pistoletu į orą. Tai buvo apsaugininkai, nežinoję, kad fotografas turi leidimą būti teritorijoje. Galėjo baigtis liūdnai, nes sargai jau planavo neštis garsinių granatų.

Atmintyje išlikę vaizdai

Gyvūnai nėra užpuolę – patikina M. Čepulis. Anot jo, visos istorijos apie gyvūnų užpuolimus yra gerokai pagražintos. Vyrui teko gulėti per 15 metrų nuo vietos, kur praėjo stumbrų banda. „Jei būtų pasisukę link manęs, nežinia kas būtų buvę. Keistas jausmas, kai po tavimi dreba žemė“, – prisiminė jis. Tuomet tiesiog gulėjo užsidengęs ir nejudėdamas.

„Gyvūnams mes, žmonės, esame baisūs. Šernai pirmai progai pasitaikius dums neatsisukdami“, – neabejoja. Neseniai prie jo buvo pribėgusi šernė su šerniukais – galvą panarinusi pažiūrėjo ir pabėgo.

Prie lizdų ornitologas nefotografuoja, nes tai neetiška, gali pakenkti pačiam paukščiui. Jis niekuomet nefotografuotų sužeistų, paimtų į nelaisvę gyvūnų, nes tame nemato jokio džiaugsmo.

M. Čepulis pripažįsta, jog fotografavimo instinktas visą laiką nugali, tačiau pasitaiko atvejų, kuomet vaizdas lieka tik atmintyje. Paskutinį kartą taip nutiko su lapiukais – jų negalėjo nufotografuoti dėl to, kad jie buvo per arti. Objektyvu galima fotografuoti tik nuo 5 metrų atstumo, o lapiukai žaidė visiškai šalia. Fotografui beliko tik juos stebėti.

Paklaustas, koks paukštis norėtų būti, jeigu juo pavirstų, ornitologas M. Čepulis susimąsto.

„Norėjau sakyti briedis, bet jis ne paukštis... Kadangi žinau daug apie paukščius, labai sunku išsirinkti. Pirmiausia galvočiau apie išgyvenimą. Turbūt norėčiau būti kėja. Tai – papūga, gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Ji įdomi tuo, kad yra vienintelis paukštis pasaulyje, sugebantis mąstyti ir veikti grupėmis, atlikti sudėtingus uždavinius. Tai paukštis, kuris moka žaisti, voliotis, raitytis, dūkti“, – apie paukštišką reinkarnaciją svarstė M. Čepulis.

Po pokalbio Šiauliuose fotografas pakeliui į Vilnių sustos patikrinti vienos balos, kur turškiasi visokie įdomūs paukščiai. Reikia juos surasti, apsižiūrėti vietovę, apgalvoti slėptuvę, o jau kitą dieną, 3 valandą nakties, prasidės dar viena fotoklajonė.

Mariaus ČEPULIO nuotr.

PAŽINIMAS: Fotografas Marius Čepulis įsitikinęs – būti geru gamtos fotografu nepažįstant gyvūnų yra neįmanoma.

LAPIUKAI: Mažųjų lapiukų žaidimai ir ristynės.

ERELIAI: Neplanuota erelių fotosesija. Paukščio naguose – paliegęs kiras.

PAUKŠTIS: Raguotasis kragas visame gražume.

MASKUOTĖ: Slėptuvė iš kurios buvo fotografuojami vandens paukščiai.

DELIKATESAI: Kartais briedis atkėblina paskanauti lūgnių.

Jono TAMULIO nuotr.

MASKUOTĖ: Unikalius kadrus iš laukinės gamtos fotografas padaro savo įragą užmaskuodamas, pasislėpdamas slėptuvėje, kad gyvūnai ir paukščiai nepastebėtų.

AZARTAS: Lietuvoje fotografuoti gyvūnus ir paukščius fotografui, ornitologui Mariui Čepuliui įdomiau, nes juos sudėtingiau atrasti, reikia sulaukti tinkamo momento.