Gausios šeimos \"bitutė\"

MANO ŠIMTMETIS

Gausios šeimos "bitutė"

102-ąjį gimtadienį paminėjusi šiaulietė Jadvyga Daukšienė gyvenimo kraitėje sukaupė daug prisiminimų: tarnystė ponams, sukurta šeima, vienas po kito gimę vaikai, darbai ir rūpesčiai. Linksmintis ar ilsėtis nebuvo kada, ypač pokariu.

Natalija KONDROTIENĖ

natalija@skrastas.lt

Pas mamą

Jadvyga Daukšienė jau šešioliktus metus gyvena Šiaulių savivaldybės globos namuose. Ne todėl, kad neturėtų ja besirūpinančių artimųjų – sūnus Ričardas Daukšys, kuriam septyniasdešimt ketveri, ateina kas antrą, o kartais net kiekvieną dieną aplankyti mamos.

Šypsosi, kad jei neateitų daugiau nei trys dienos, mama imtų grūmoti lazda, o jei išsiruošia aplankyti savo vaikų į užsienį, mamą būtinai perspėja.

„Gyveno mama su manimi, bet aš ja negaliu taip pasirūpinti, kaip ja rūpinamasi Globos namuose. Medikų paslaugos, priežiūra gera, maistas ir užsiėmimai. Vakar mama atšventė 102 gimtadienį, buvo daug sveikintojų, o šiandien iš ryto jau buvo mišiose, priėjo išpažinties“, – pasakoja sūnus.

J. Daukšienė apsigobusi balta skarele sėdi ant tvarkingai paklotos lovos, ant spintelės šalia lovos dvi vazoninės gėlės, sveikinimo atvirukai, šalia – lėkštutė su smulkiai supjaustytais vaisiais.

Sūnus tvarkingai vaisius nuskuta ir susmulkinęs pasiūlo vaišintis mamą. Senolė nusišypso, kad nuo sveikintojų šiandien skauda galvą.

Pati tikriausia šiaulietė

„Tikresnės šiaulietės neatrastumėte“, – šypsosi senolė, paklausus iš kur yra kilusi. Jos ne tik tėvai, bet ir seneliai bei proseneliai gyveno Šiauliuose Kalniuko rajone.

Tėvelių šeimoje buvo šešios seserys ir jauniausias – broliukas. Ponas Ričardas priduria, kad visi, nepaisant sunkaus laikmečio, sulaukė garbaus amžiaus.

„Sunku buvo. Tarnavau“, – prisimena vaikystę ilgaamžė. Nuo 13 metų buvo išleista pas turtingus žmones prižiūrėti jų vaiko. Labai mylėjo vaikus, o jie – ją.

Prisimena, kad šeimininkai buvo įsižeidę ant jaunosios Jadvygos dėl to, kad vaikas labiau mylėjo auklę, o ne tėvus. Dėl to ir buvo atsisakyta jos paslaugų.

Šokiuose – lemtinga pažintis

Ponia Jadvyga su savo būsimu vyru Vladu susipažino Šiauliuose šokiuose. Tą lemtingą vakarą jis atėjo su savo drauge, tačiau pamatęs Jadvygą, neteko žado, taip susižavėjo – visą vakarą šokdino tik ją.

„Tėtis mamą nusivedė pas babą, o ji sako: „O čia tai mergička!“ Tėtis buvo vyresnis už mamą vieneriais metais. Netrukus jis išėjo į kariuomenę. Susipykę kažko buvo, lyg nebebendravo“, – pasakoja ne kartą girdėtas mamos jaunystės istorijas sūnus.

Po kariuomenės sugrįžęs vyras gražiosios Jadvygos nebuvo pamiršęs. Nieko apie ją nežinojo, tad ėmė ieškoti. Klausinėti pažįstamų, ar neištekėjo. Stebėdamas jos tėvų namus, matė, kad mergina būna namuose, jokie „kavalieriai“ nevaikšto į svečius. Išdrįso pasibelsti ir vėl pasiūlyti draugystę.

„Atsinaujino draugystė ir po pusantrų metų jie atšoko vestuves. Pasakojo, kad buvo įprastos, lietuviškos vestuvės. Tėvai pasirinko bažnytinę santuoką, iš tų laikų buvo likusi tik šliūbinė nuotrauka“, – pasakoja R. Daukšys.

Kiek save prisimena, tėvus matė visada gerai sutariančius, gerbiančius vienas kitą, barnių šeimoje vaikai nematė. Žiūrėdamas į mamą ima lenkti pirštus, vardydamas visų vaikų gimimo metus: 1934, 1936, 1939, 1942, 1945, 1947, 1950–ieji.

Bėgo iš karo apimto miesto

Daukšų šeima skaudžiausių padarinių per karą išvengė – visi išliko. Po pirmojo miesto bombardavimo šeimos galva kuo skubiau susodino žmoną su trimis mažais vaikučiais į vežimą, sukrovė reikalingiausius daiktus ir išvežė slėpti į Bubius pas pažįstamą ūkininką.

„Tėvo į karą nešaukė, nes jis jau buvo daugiavaikis. Jis liko dirbti mieste, ateidavo tik aplankyti. Mes, vaikai, užsilipdavom kuo aukščiau ir žiūrėdavom, kaip nuo miesto pusės sklinda liepsnų atšvaitai. Beveik visas miestas buvo išgriautas, sudegintas“, – pasakoja ilgaamžės sūnus.

Šeimos namai per karą sudegė. Į karo pabaigą vyras parvežė šeimą jau pas savo tėvus, nes kitur kurtis nebuvo galimybių. Ten šeima susilaukė ir likusių sūnų, liko gyventi visam laikui.

Ponia Jadvyga vieną sunkiausių gyvenimo periodu laiko pokario metus, kai šeimoje augo septyni sūnūs, o visus reikėjo pamaitinti, aprengti.

Stipriausiu šeimos palaikymu tapo ūkis. Jame netrūko vištų, triušių, laikė porą ožkų. Pamena, kaip vieni kitus pakeisdami stovėdavo milžiniškose eilėse nusipirkti duonos ar miltų.

Linksmybes iškeisdavo į darbą

„Mūsų šeimos bitutė buvo: jokio darbo nebijojo, nematėme jos sėdinčios be darbo ar plepančios su draugėmis. Pamenu, sakydavo kaimynėms, kad neturi laiko plepalams, nes reikia darbus dirbti“, – pasakoja sūnus.

Šeimoje nebuvo tradicijos šventes švęsti su alkoholiu. Kartą giminaitė pasiūlė poniai Jadvygai paragauti likerio. Moteriai alkoholis sukėlė tik nemalonius pojūčius: „Fui, spjaudžiausi“.

R. Daukšys prisimena, kad tėvelis kartais išeidavo su vyrais prie alaus bokalo pasėdėti, tačiau mama netrukus išsiųsdavo vieną iš sūnų kviesti tėvą namo. Tėtis niekada dėl to nepykdavo, o pakeliui nupirkdavo visiems bandelių.

Didžiausia ponios Jadvygos išeiga būdavo – bažnyčia. Šeimoje visada buvo minimi visų vardadieniai, tradicijos švęsti gimimo dienų nebuvo.

„Mama neturėjo laiko ne tik vaikščioti po svečius, tuščiai plepėti, bet ir sirgti. Nepamenu, kad būtų ėjusi ko nors pas gydytoją. Vienintelis dalykas: išvažiuodavo į ligoninę ir parvažiuodavo su mažiuku ant rankų“, – šypsosi senolės sūnus.

Prieš ketverius metus senolei teko susidurti su gydytojais – buvo atlikta kataraktos operacija. Po nesenai atliktų tyrimų gydytojas patikino, kad senolės sveikata gera, jokios ligos nerasta.

Užauginusi vaikus – į darbą

Ponia Jadvyga užauginusi sūnus „Elnio“ fabrike išdirbo apie 10 metų, vėliau dirbo „Stumbro“ gamykloje.

Apie 1970 metus neliko jos vyro Vlado Daukšio. Su netektimi taikėsi ilgai, tačiau negandai nepasidavė ir toliau uoliai dirbo: rūpinosi namais, prižiūrėjo daržus, laikė keletą vištų, kuo galėjo, tuo padėdavo vaikams.

„Didžiausi smūgiai buvo sūnų mirtys. Iš septynių likau vienas“, – nuleido akis ponas Ričardas, pripažinęs, kad su mama jo ryšys visą gyvenimą buvęs labai stiprus.

Globos namuose gyvenanti ponia Jadvyga iš pradžių labai džiaugėsi savo naujais namais, susidraugavo su čia gyvenančiomis gyventojomis, kartu išeidavo ne tik į miestą pasivaikščioti, lankydavosi bažnyčioje, eidavo į renginius.

„Išmirė ir draugės. Dabar mama skundžiasi, kad niekas su ja nebedraugauja, nepasivaikšto. Ateinu aš. Kartais ir po 4 valandas lauke ant suolelio bešnekėdami prasėdime, knygas, laikraštį skaitome“, – pasakoja sūnus.

Jono TAMULIO nuotr.

ŠEIMA: 102 metų šiaulietė Jadvyga Daukšienė mielai išeina pasivakščioti su vieninteliu iš septynių sūnų likusiu Ričardu Daukšiu, kuriam pasakoja per šimtmetį susikaupusius prisiminimus.

GYVENIMAS: „Nebuvo kada nei plepėti, nei ilsėtis. Tiek vaikų reikėjo pamaitinti, aprengti, sužiūrėti, o kur dar daržai ir gyvuliai?“, – apie savo