Gegutės vaikas, kuriam sekasi

Gegutės vaikas, kuriam sekasi

„Gegutės vaikas“. Taip 30-metis Žydrūnas pavadino knygą-albumą apie save. Žydrūnas labai asmeniškos knygos puslapius atveria tyliai, ramiai, santūriai. Vaikų globos namų auklėtinis įžvelgia vilties kibirkštėlę. „Vis dėlto man daug kur sekėsi“, – sako fotografu dirbantis vyras.

Marina VISOCKIENĖ

marina@skrastas.lt

Mamą atstojo auklėtoja

Nežinia, ar Žydrūno knyga kada nors pasieks knygų lentynas. Nors prieš dešimtmetį ji autoriui pelnė Lietuvos knygnešio draugijos jaunojo metų kraštotyrininko titulą.

Pirmasis autobiografinės knygos-albumo dokumentas iš 1982-ųjų birželio – likus mėnesiui iki gimimo. Dokumentu dar negimęs berniukas dėl šeimos sunkios materialinės padėties nukreipiamas į Kauno kūdikių namus. „Nuo pirmųjų mano gyvenimo akimirkų viskas už mane buvo nuspręsta“, – liūdnai atsidūsta pašnekovas.

Vaikystės prisiminimai jo atmintyje blėsta. „Ne dėl to, kad būtų labai baisūs. Nežinau kodėl, bet man sekėsi, – apie pirmąją savo gyvenimo sėkmę prabyla vyras: – Manimi rūpinosi dėl vaikų, o ne dėl algos vaikų globos namuose dirbantys žmonės.“

„Kelialapį“, kaip jį liūdnai juokaudamas vadina Žydrūnas, į Šiaulių logopedinius vaikų globos namus jis gavo sulaukęs ketverių. „Ten buvo gerai“, – trumpai apibūdina.

Kuršėnų vaikų globos namuose praleistas laikas jo atmintyje – ryškiausias. Čia gyvendamas sužinojo turįs brolių, seserų, pirmą kartą susitiko su mama.

Gyvendamas Šiauliuose, Žydrūnas apie mamą neklausinėjo: „Turėjome nuostabią auklėtoją, kurią vadinome mama.“

Norėjo skambinti pianinu

„Už tvoros“, mokykloje berniukas matė kitokį gyvenimą. Juto, kad žvelgiant kitų akimis, jie, globos namų auklėtiniai, atrodo kitokie – lyg „štampuoti“, vienodai apsirengę.

„Atskirtį jutome visuomet. Kodėl? Buvome lengvai pažeidžiami, nes neturėjome tėčio ir mamos, kuriems galėtume pasiskųsti. Kiti vaikai tuo lengvai naudojosi. Tiesa, man ir čia pasisekė: mano bendraklasiai Šiauliuose nebuvo pikti. O gal mano ramus būdas tam turėjo įtakos“.

Kuršėnuose didžiąją Žydrūno bendraklasių dalį sudarė tokie kaip ir jis, vaikų globos namų auklėtiniai. Turinčius tėvus vaikus jie drąsiai vadino „ateiviais“.

Čia paauglys susirado gausybę veiklos. „Kai esi užimtas, lieka mažiau laiko galvoti apie blogus dalykus“, – liūdnai šypteli, vardindamas būrelius, kuriuos lankė globos namuose: miškininkų, kraštotyros, dramos, ūkininkų...

Vyras apgailestauja, kad dėl finansavimo stokos dabar globos namuose jų neliko: „Mane jie saugojo nuo klystkelių.“

Vis dėlto viena Žydrūno svajonė taip ir nevirto tikrove. „Labai norėjau išmokti skambinti pianinu. Tačiau globos namų valdžia man to neleido, motyvuodamas tuo, kad tai – mergaitiškas užsiėmimas. Šis noras išlikęs iki šiol. Jei anuomet jis būtų išsipildęs, tikiu, kad dabar būčiau ne fotografas, o muzikantas“, – neabejoja pašnekovas.

Ir savi, ir svetimi

Turįs du brolius ir tiek pat seserų Žydrūnas pirmą kartą sužinojo, būdamas 16-os. Vėliau paaiškėjo, kad jis yra iš šešių vaikų šeimos, turi dar vieną seserį. Sužinojęs vienos iš seserų adresą, paauglys ryžosi jai parašyti laišką: „Mamos adreso nežinojau, ji nuolat migruodavo kaip paukštis.“

Sesers parašytas atsakymas jį pasiekė jau netrukus. „Gaila, bet mano knygoje-albume jo nėra. Neišliko, kaip ir daugelis daiktų iš vaikų namų, kur viskas vagiama“, – liūdną kasdienybę prisimena pašnekovas.

Jo sesuo su broliu dvyniu gyveno pas globėjus Druskininkuose. Dvynių pakviestas, Žydrūnas susiruošė į pirmą savarankišką kelionę autobusu. „Keistas buvo jausmas, kai juos išvydau. Lyg ir savi, lyg ir svetimi. Buvo labai nejauku, nedrąsu“, – sako Žydrūnas.

Su seserimi Žydrūnas bendrauja iki šiol. Santykiai su broliu, šiam vedus, nutrūko.

Paklaustas, ar nepavydėjo pas globėjus augusiems broliui ir seseriai, Žydrūnas šypteli: „Niekuomet nebuvau susimąstęs apie tai, kad mane galėtų įvaikinti. Lietuviams anuomet tai nebuvo įprasta procedūra. Globos namuose, kuriuose augau, neprisimenu įvaikinimo atvejų.“

Savaitgaliais, per šventes turėjo jį pasiimančių globėjų šeimą. „Jie pirmieji man padėjo lieti mano gyvenimo pamatą. Esu jiems iki šiol dėkingas ir džiaugiuosi, kad tebebendraujame. Žinoma, vasaromis turėdavau ir vis naujų „sezoninių“ globėjų – ūkininkų“, – prisimena Žydrūnas.

Dar viena sėkmė

Lygindamas savo likimą su sesers ir brolio, Žydrūnas tikina, kad ir čia jam pasisekė. Atverčia kitą savo gyvenimo knygos puslapį. Jame – daugiau nei dviejų dešimtmečių senumo laikraščio iškarpa, pasakojanti mamos miške paliktų dvynių – jo brolio ir sesers – istoriją.

„Mano močiutė stengėsi jais pasirūpinti, kai mama nebegalėjo, tačiau neturėjo tam lėšų. Galiausiai mama, davusi dvyniams maišelį su keliais obuoliais ir supuvusį čiužinį, juos išvedė į mišką ir paliko. Laimė, kaimynai po trijų dienų vaikų pasigedo. Juos rado leisgyvius. Gerai, kad atsirado žmonių, pasiryžusių juos globoti“, – pasakoja Žydrūnas.

Dar kartą pasidžiaugė, kad neteko gyventi su mama, kai ją sutiko. Sužinojo, kad su ja gyvenęs brolis, būdamas 16-os pateko į nepilnamečių koloniją. Pradėjo vagiliauti, valkatauti ir iki šiol yra benamis.

„Žinoma, mamos, šeimos, meilės, šilumos, pasibuvimo kartu per šventes man nuolat trūko ir tebetrūksta“, – atsidūsta.

Motina „su fanaru“

Nors vyras sako, kad motinos nesmerkia, „jai tiesiog taip išėjo“, ieškoti jos nemėgino. Labiau norėjo susitikti su tėvu. Sužinojo, kad jo nėra tarp gyvųjų. „Lyg ir nuskendo“, – prasitaria.

Vis dėlto susitikimo su mama Žydrūnas neišvengė. Į televizijos laidą „Atleisk“, prašydama surasti jų mamą, kreipėsi jo sesuo.

Žydrūnas važiavo į laidos filmavimą, žinodamas, kad jo motinos paieškos baigėsi sėkmingai. Paaiškėjo, kad ji visą laiką gyveno šalia – Joniškyje. Į studiją ji atvyko „su fanaru“, o paklausta, kur buvo visus tuos metus, atvirai meluodama tikino, kad ligoninėje. „Kameroms išsijungus, mudu su seserimi jai nepratarėme nė žodžio. Ir ji tylėjo“, – prisimena Žydrūnas.

Dabar su seserimi jis motiną aplanko tik kartkartėmis. Pastarąjį kartą buvo mirus jos sugyventiniui. „Žinoma, liūdesį, kaip visuomet, ji skandino butelyje. Dar apgailestavo, kad niekas jos nemyli ir ja nesirūpina. Garsiai nepasakiau, kad būtų buvę kitaip, jei mumis būtų pasirūpinusi“, – sako Žydrūnas.

Po televizijos laidos atsirado ir daugiau Žydrūno giminaičių. Paaiškėjo, kad Kuršėnuose, name, pro kurį jis beveik kasdien praeidavo, gyvena jo teta ir pusseserė. „Bet artimesnių ryšių ir su jomis nebeužmezgiau“, – sako Žydrūnas.

Sunki savarankiška pradžia

Motinos pavyzdys Žydrūnui neleido pasukti klystkeliais: „Susipažinęs su ja, pasižadėjau, kad taip, kaip ji, negyvensiu.“ Ir negyveno.

Nors išėjus iš vaikų globos namų likimas jo nelepino. Sunkiausia buvo išmokti „suvaldyti“ pinigus. „Globos namuose asmeninėms išlaidoms trims mėnesiams gaudavome 15 litų, vėliau ir tiek nebemokėjo.

Pradėjęs gyventi savarankiškai, mokiausi profesinėje mokykloje, todėl kas mėnesį gaudavau 500 litų našlaičio pašalpą. Nepasakosiu, kaip pavyko išgyventi pirmąjį mėnesį, kai pašalpą gavau tik jo pabaigoje. Vėliau ji ištirpdavo per kelias dienas“, – prisimena.

Vis dėlto iš kuklios vienkartinės 6000 litų išmokos būstui įsigyti Žydrūnas nusipirko bendrabučio kambarį. Mėginimas jį parduoti baigėsi nesėkmingai. Pirkėjai vaikiną apgavo: jis liko ir be stogo virš galvos, ir be pinigų.

Juodasis nesėkmių periodas Žydrūnui tuo nesibaigė. Radęs galimybių išsinuomoti kitą būstą, jis mėgino atsitiesti fotografuodamas vestuves, jubiliejus – pomėgis fotografijai liko nuo miškininkų būrelio laikų. Čia koją pakišo kiti buvę globos namų auklėtiniai.

Du jaunuolius porai mėnesių priglaudęs po savo stogu, juos ir maistu aprūpinęs Žydrūnas kartą grįžęs namo nei jų, nei fotoaparato nerado.

Padėjo mecenatas

Atsitiesti jaunuoliui padėjo kita televizijos laida – „Bėdų turgus“. Jos kūrėjų pastangomis, vaikinui buvo dovanotas naujas fotoaparatas.

„Tačiau labiausiai man padėjo netikėtai vėl mano gyvenime atsiradęs mecenatas. Jį pažinojau nuo gyvenimo Kuršėnų globos namuose laikų. Ne kartą dalyvavau jo mums organizuotose vasaros stovyklose, – pasakoja Žydrūnas. – Jis man pasiūlė fotografo darbą „Naisių vasaros“ serialo kūrybos aikštelėje, „Naisių vasaros“ teatre ir pačiuose Naisiuose. Dabar esu savotiškas šio kaimo fotometraštininkas.“ Čia jis turi ir pastogę, ir rimtesnį fotoaparatą.

Savo šeimos neįsivaizduoja

– Ar dar padedi kitiems, Žydrūnai?

– Kai man padeda ir aš noriu padėti. Bet dabar tapau atsargesnis, namų durų kitiems taip lengvai nebeatveriu.

Vis dėlto, jei laimėčiau milijoną, labiausiai norėčiau įkurti labdaros fondą, skirtą padėti vargstantiems žmonėms. Nebūtinai vaikų globos namų auklėtiniams. Ne vien jie yra likimo nuskriausti, yra gausybė žymiai blogiau už mane gyvenančių žmonių.

Labiausiai pykstu, kai žmonės pradeda manęs gailėtis. Aš nesu vargšas, turiu rankas, kojas, galiu dirbti.

– Dabar tavo gyvenime – sėkmingas periodas, bet girdžiu liūdesio gaidelę tavo kalboje...

– Vienatvė – baisesnė už mirtį. Gal todėl šiemet visai nelaukiau Kalėdų. Užmegzti artimesnius santykius su kitais žmonėmis man sunku. Tiksliau sunku ne man, o kitiems.

Pajuntu, kaip žmonės pasikeičia, išgirdę, kad užaugau globos namuose. Šis žmonių nusistatymas, manau, dar ilgai nesikeis, jei iš viso kada keisis. Vienintelė viltis ir išeitis – jei vaikų globos namų neliks.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

KNYGA: Prieš dešimtmetį parengęs asmeninę knygą-albumą „Gegutės vaikas“ Žydrūnas nebepildo.

„KELIALAPIS": Tokių „kelialapių“, kaip šis, nurodantis perkelti Žydrūną iš Kauno kūdikių namų į Šiaulių logopedinius vaikų globos namus, jo gyvenime būta ne vieno. Dar jam negimus už jį viskas buvo nuspręsta.