Gėlės pražydo mezginiuose

Gė­lės pra­žy­do mez­gi­niuo­se

Ber­žė­nuo­se (Kel­mės r.) gy­ve­nan­ti Ona Jad­vy­ga Po­po­vie­nė – įvai­rių rank­dar­bių meist­rė, mez­gan­ti ir gė­les.

„Už lan­go dar gė­lės ne­žy­di, o ma­no na­mai jau pil­ni žie­dų“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Onos Jad­vy­gos Po­po­vie­nės ir jos vy­ro Fa­die­jaus na­mai Ber­žė­nuo­se – iš­skir­ti­niai, su įvai­riais ori­gi­na­liais ak­cen­tais: iš me­džio kai­my­ni­nio kai­mo dro­žė­jo iš­drož­tu meš­ki­nu, ku­riam šei­mi­nin­kė įtai­sė ži­ban­čias at­švai­tų akis, iš­mar­gin­tų sie­nų pa­vė­si­ne, ma­lū­nė­liu.

Vi­du­je, ant sie­nų ir sta­lų – Onos Jad­vy­gos Po­po­vie­nės rank­dar­biai. Be­ne la­biau­siai akis trau­kia ta­ry­tum tik­ros megz­tos gė­lės: ke­lių spal­vų or­chi­dė­jos, aly­vos, mė­ly­nų ake­lių ži­bu­tės, nar­ci­zai, le­li­jos, ra­mu­nės... „Pa­si­žiū­riu į gy­vą gė­lę, ir mez­gu. Gal to­dėl taip tik­ro­viš­kai ir pa­vyks­ta“,– sa­kė O. J. Po­po­vie­nė. Iš pra­džių ber­žė­niš­kė pri­mez­ga žie­dų, la­pų, juos iš­krak­mo­li­ja, tik vė­liau tvir­ti­na prie vie­lų ša­kų, ko­to. Vie­nai gė­lei su­gaiš­ta ir po­rą die­nų. Megz­tos gė­lės – la­bai pra­ktiš­kos, il­ga­lai­kės. Jas ga­li­ma iš­plau­ti, at­ro­dys, kaip ką tik pa­da­ry­tos.

Neįp­ras­ti pa­veiks­lai, ku­riuo­se džio­vin­ti au­ga­lai, gė­lės, su­kom­po­nuo­ti ant įvai­rių spal­vų pa­grin­do.

Nuo se­nų lai­kų mo­te­ris siu­vi­nė­ja ir net vir­ba­lais mez­ga, iš kriauk­le­lių dė­lio­ja, iš ly­gin­tų šiau­dų kli­juo­ja pa­veiks­lus.

Ona Jad­vy­ga Po­po­vie­nė iš Ber­žė­nų kai­mo ne­ži­no, kas yra nuo­bo­du­lys ar ne­tu­rė­ji­mas, ką veik­ti, kuo už­siim­ti.

Kai orai ge­ri, mo­te­ris tvar­ko­si lau­ke, kai pra­sti – ima­si rank­dar­bių, ku­rių mo­ka įvai­riau­sių. Žie­mo­mis mo­te­ris pri­mez­ga įvai­rių raš­tuo­tų vil­no­nių ko­ji­nių, dai­lių rie­ši­nių. Prieš Ve­ly­kas ori­gi­na­liai sku­ti­nė­ja mar­gu­čius. Kiek­vie­nas mar­gu­tis – at­ski­ra is­to­ri­ja, nu­ti­ki­mas, pa­sa­ka.

Pa­vyz­džiui, ant vie­no mar­gu­čio iš­sku­ti­nė­ta ne­la­bai sėk­min­ga me­džiok­lė. Me­džio­to­jas į zui­kį ne­pa­tai­ko. Tuo tar­pu iš eg­ly­no prie krei­va­ran­kio pri­sė­li­na vil­kas ir grie­bia už kup­ri­nės. Ant ki­to kiau­ši­nio – du zui­kiai. Vie­nas džiau­gia­si mor­ko­mis, ki­tas ver­kia jų ne­tu­rė­da­mas. Dar ant ki­to kiau­ši­nio – ant kel­mo įsi­tai­sęs meš­ki­nas su kiau­ši­nių lėkš­te, pas ku­rį nuo kal­ne­lio zui­kis į sve­čius atei­na. Apie kiek­vie­ną sa­vo sku­ti­nė­tą mar­gu­tį ber­žė­niš­kė ga­li links­mų, pa­mo­komų, ne­ti­kė­tų is­to­ri­jų pa­pa­sa­ko­ti. Mo­ters fan­ta­zi­ja – be­ga­li­nė.

Ona Jad­vy­ga Po­po­vie­nė gi­mė ir užau­go Pas­va­lio ra­jo­ne, Jo­niš­kė­ly­je. Ma­mos ne­te­ko bū­da­ma vos pen­ke­rių. Tė­vas, li­kęs su pen­kiais vai­kais, vėl ve­dė. Apie sa­vo pa­mo­tę ber­žė­niš­kė kal­bė­jo tik ge­rus žo­džius.

„Ji ma­ne iš­mo­kė­ti megz­ti, ner­ti, siu­vi­nė­ti, ga­min­ti val­gį. Pa­ti bu­vo pui­ki šei­mi­nin­kė. Vė­liau ir aš pa­dė­da­vau po­bū­vius ruoš­ti, o su rank­dar­biais ne­si­ski­riu iki šiol“, – pa­sa­ko­jo.

Onos Jad­vy­gos Po­po­vie­nės tė­vas bu­vo siu­vė­jas. Mo­te­ris ir­gi mo­ka siū­ti.

At­ro­do, kad ber­žė­niš­kei nė­ra neį­vei­kia­mų dar­bų. Su­ma­nė – jau­kiai įsi­ren­gė ir pa­vė­si­nę lau­ke, kad tu­rė­tų kur pail­sė­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Ona Jad­vy­ga Po­po­vie­nė la­bai my­li or­chi­dė­jas, yra ne­ma­žai šių gė­lių pri­mez­gu­si.

Ori­gi­na­lūs pa­veiks­lai, su­kur­ti iš gam­ti­nių me­džia­gų.

Kaip tik­ros at­ro­do le­li­jos, ži­bu­tės, ki­tos gė­lės.

Ber­žė­niš­kė yra iš­siu­vi­nė­ju­si ir Ber­žė­nų dva­rą.

Onos Jad­vy­gos Po­po­vie­nės na­muo­se gau­su rank­dar­bių.

Pasiruošta šv. Velykoms – išskutinėti margučiai.