Gražaus Lietuvos kaimo istorija

Gražaus Lietuvos kaimo istorija

Gra­žaus Lie­tu­vos kai­mo is­to­ri­ja

Ma­žą­ja 2017 me­tų kul­tū­ros sos­ti­ne pa­skelb­ti Gas­čiū­nai, Joniškio rajone, tu­ri sa­vo do­ku­men­ti­nį fil­mą. Penk­ta­die­nio va­ka­rą jis bu­vo pri­sta­ty­tas Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re. Fil­mo idė­ją ke­le­rius me­tus bran­di­no iš Gas­čiū­nų ki­lęs žur­na­lis­tas Ed­var­das Ku­bi­lius, jam pa­dė­jo du ko­le­gos iš Vil­niaus ir Bel­gi­jos. E. Ku­bi­lius sa­kė no­rė­jęs pa­ro­dy­ti gra­žų kai­mą, nes pa­ts tik­rai to­kį ma­tė vai­kys­tė­je. Jis ne­ti­ki ste­reo­ti­pu apie pra­si­gė­ru­sią Lie­tu­vą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Kad­rai iš fil­mo

Kiek­vie­nas ry­tas Gas­čiū­nuo­se pra­si­de­da pie­no su­pir­ki­mo punk­te, ku­rio ve­dė­ja Bi­ru­tė Va­či­kaus­kie­nė su­ren­ka ūki­nin­kų at­ga­be­na­mą pie­ną. Mo­te­ris be­ne pir­mo­ji kas­ryt pa­si­svei­ki­na su vie­tos gy­ven­to­jais.

„Pie­ni­nė – ne tik su­rin­ki­mo punk­tas, bet ir pa­bend­ra­vi­mo vie­ta“, – fil­me sa­ko B. Va­či­kaus­kie­nė.

Se­niū­nai­tis, ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys, ūki­nin­kas Ro­mual­das Gy­lys fil­me žen­gia į va­sa­ros su­bran­din­tą ja­vų lau­ką, pa­tik­ri­na grū­dų ko­ky­bę. Ūki­nin­kas ei­na ra­miai, ne­sku­bė­da­mas, tvir­tai ži­no­da­mas, ką da­ro ir ko­dėl. Jis ne­daug­žo­džiau­ja. Sa­ko, kad tė­vai ir se­ne­liai bu­vo prie že­mės, tad ir pa­ts neį­si­vaiz­duo­ja, kad ga­lė­tų kuo ki­tu už­siim­ti.

O štai mo­ky­to­ja Te­re­sa Leng­vi­nie­nė žiū­ro­vus ve­džio­ja po Gas­čiū­nus eks­kur­si­jo­je.

Fil­me kal­bi­na­mi bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Eli­gi­jus Dar­gis, Ke­pa­lių se­niū­nė Lau­ra Vei­ka­lie­nė, už­fik­suo­ti epi­zo­dai iš kas­die­nio gy­ve­ni­mo ir ren­gi­nių. Ed­var­das Ku­bi­lius ku­ria siu­že­tą, per ku­rį ban­do­ma at­sa­ky­ti, ko­dėl šis kai­mas ne toks, ko­kį daž­niau­siai ro­do ži­niask­lai­da: nyks­tan­tį, pra­si­gė­ru­sį, ku­ria­me slo­gu gy­ven­ti.

Idė­ją bran­di­no ke­le­rius me­tus

LRT ra­di­jo žur­na­lis­tas, fil­mo apie Gas­čiū­nus įgy­ven­din­to­jas E. Ku­bi­lius at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus.

– Ar idė­ja bu­vo ta­vo ir kiek il­gai bran­din­ta?

– Idė­ja įam­žin­ti Gas­čiū­nus, jų žmo­nes, ap­lin­ką, de­ta­les, ku­rios man pri­me­na vai­kys­tę, bren­do ke­le­rius me­tus. Iš pra­džių svars­čiau su­kur­ti ra­di­jo do­ku­men­ti­ką, ku­rio­je bū­tų pa­kal­bin­tas kiek­vie­nas kai­mo gy­ven­to­jas. Vė­liau pa­gal­vo­jau, kad tos me­džia­gos ver­tė – per men­ka.

Praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rį su Gas­čiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja Ri­ma Gy­lie­ne svars­tė­me, kaip rei­kė­tų so­li­džiai pa­mi­nė­ti Gas­čiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės įkū­ri­mo de­šimt­me­tį. Pa­siū­liau su­kur­ti do­ku­men­ti­nį fil­mą. R. Gy­lie­nė pri­ta­rė, bet aš pa­ts ne­mo­ku nei fil­muo­ti, nei mon­tuo­ti. Bet ma­no ge­ri drau­gai vil­nie­tė žur­na­lis­tė Jus­ti­na Ged­vi­lai­tė ir Vil­niu­je gy­ve­nan­tis bel­gų žur­na­lis­tas Maar­te­nas De Lan­ge tai su­ge­ba, tad pa­si­kal­bė­jau su jais. Jie su­ti­ko im­tis šio iš­šū­kio ir pa­dė­ti. Be jų fil­mo ne­bū­tų.

– Ar at­si­tik­ti­nai su­ta­po su­ma­ny­mas su įvy­kiu, kad Gas­čiū­nai pa­skelb­ti ma­žą­ja Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne?

– Ta­da, kai nu­spren­dė­me kur­ti fil­mą ir pra­dė­ti fil­ma­vi­mą, Gas­čiū­nai dar ne­ži­no­jo, kad taps ma­žą­ja kul­tū­ros sos­ti­ne. Pir­mi­nė min­tis bu­vo fil­mo prem­je­rą pa­ro­dy­ti 2016 me­tų ru­de­nį, ka­da kai­mo bend­ruo­me­nė mi­nė­jo 10-me­tį. Ta­čiau su­ži­no­ję ge­rą nau­jie­ną, nu­spren­dė­me fil­mo prem­je­rą ir de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mą ati­dė­ti sau­sio 20 die­nai, ka­da or­ga­ni­za­vo­me pir­mą­jį 2017 me­tų ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės ren­gi­nį.

– Ar su­si­dū­rė­te su ne­ti­kė­tu­mais, nors ap­lin­ka ir pa­žįs­ta­ma?

– Fil­ma­vi­mus pra­dė­jo­me 2016 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį, bai­gė­me rug­sė­jo vi­du­ry­je. In­ten­sy­viai dir­bo­me ke­tu­ris mė­ne­sius, kar­tais iš Vil­niaus į kai­mą at­va­žiuo­da­vo­me kas ant­rą sa­vait­ga­lį.

Bu­vo įvai­rių mo­men­tų. Pa­vyz­džiui, grįž­ta­me su­pla­na­vę fil­muo­ti, kaip mo­ky­to­ja Te­re­sa Leng­vi­nie­nė ve­da eks­kur­si­ją, bet ap­si­niau­kę, šiek tiek ly­ja, tad ten­ka vis­ką at­šauk­ti ir ap­si­su­kus grįž­ti į Vil­nių.

Esa­me la­bai pa­ten­kin­ti, kad gas­čiū­nie­čiai no­riai įsi­lei­do mū­sų ka­me­ras į sa­vo kie­mus ir na­mus. Bū­tent jų ge­ra­no­riš­ku­mas, su­pra­tin­gu­mas lei­do pa­reng­ti ko­ky­biš­ką do­ku­men­ti­nį fil­mą, kur vis­kas te­ka na­tū­ra­liai, nė­ra jo­kios vai­dy­bos.

– No­rė­jai pa­ro­dy­ti, kad ta­vo kai­mas gra­žus, ne­pra­si­gė­ręs, ko­kius daž­nai ma­to­me te­le­vi­zi­jos lai­do­se. Kaip ma­nai, kas lė­mė, kad jis toks?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu gir­di­me la­bai daug nei­gia­mų da­ly­kų apie kai­mą: pra­si­gė­ręs, jau­ni­mas iš­va­žiuo­ja ir ne­beg­rįž­ta, gy­ven­vie­tes su­kre­čia žiau­rios tra­ge­di­jos – vai­kai šu­li­niuo­se, miš­kuo­se už­ka­sa­mi nau­ja­gi­miai, tvy­ro smur­tas prieš mo­te­ris ir vai­kus.

Kas­kart apie tai kal­bė­da­mas per ra­di­ją dvip­ras­miš­kai jau­čiuo­si, nes as­me­niš­kai nei da­bar ma­tau, nei iš sa­vo vai­kys­tės to­kių žiau­rių da­ly­kų ne­pri­si­me­nu. Tad su drau­gais žur­na­lis­tais ir pa­sky­riau va­sa­rą tam, kad iš tie­sų ver­tin­gai, pra­smin­gai įam­žin­čiau sa­vo kai­mą ir kal­bė­da­ma­sis su žmo­nė­mis gal­būt ras­čiau at­sa­ky­mą, kur yra ta Gas­čiū­nų stip­ry­bė.

Ypač svar­bus yra pa­čių žmo­nių po­žiū­ris, kaip jie no­ri gy­ven­ti, ir tai, kad sten­gia­si gy­ven­ti ge­riau.

Vie­ni gas­čiū­nie­čiai įvai­rias ini­cia­ty­vas re­mia fi­nan­siš­kai, ki­ti pri­si­de­da gra­ži­ndami ap­lin­ką, ne­gai­li sa­vo tech­ni­kos, tre­ti su­bu­ria žmo­nes. Vi­sa tai su­dė­jus ra­jo­ne ir at­si­ran­da to­kia ma­ža, mie­la ir iš da­lies sa­va­ran­kiš­ka „res­pub­li­ka“. Ma­nau, tai ir yra Gas­čiū­nų, kaip ko­ky­biš­ko kai­mo, sėk­mės re­cep­tas.

Fil­mu mes bū­tent tai sie­kė­me iš­ryš­kin­ti, Gas­čiū­nus pa­ro­dy­ti ne tik Jo­niš­kiui, bet vi­sai Lie­tu­vai, kad dau­giau žmo­nių su­ži­no­tų apie šį kai­mą ir kiek­vie­nas pa­mąs­ty­tų, ką jis pa­ts ga­li pa­da­ry­ti, kad bū­tų dau­giau to­kių vie­to­vių, o ži­niask­lai­do­je ma­žiau gir­dė­tu­me apie dra­mas.

Daug kas ma­nęs da­bar ga­li ne­sup­ras­ti, ka­dan­gi esu iš tų žur­na­lis­tų, ku­ris la­bai daž­nai kal­ba apie blo­gus da­ly­kus kai­muo­se. Kar­tais gal per­len­kiu laz­dą, dra­ma­ti­zuo­ju, bet taip, ma­tyt, at­si­tin­ka, nes no­riu, kad žmo­nės ir val­džia at­kreip­tų dė­me­sį į pro­ble­mas ir vie­ną kar­tą im­tų­si jas spręs­ti iš es­mės!

– O ko­kie ta­vo  at­si­mi­ni­mai iš vai­kys­tės kai­mo?

– Pri­si­me­nu to­kį, ku­ria­me vi­sa­da bu­vo, ką veik­ti. Mė­gė­jų teat­rai, spor­to var­žy­bos, įvai­riau­si ren­gi­niai, net žo­lės rie­du­lio ko­man­da Gas­čiū­nuo­se bu­vo, kai ten gy­ve­nau. Aš pa­ts tu­rė­jau gru­pę, su ku­ria po ra­jo­ną va­ži­nė­da­vo­me kon­cer­tuo­ti.

Ir da­bar yra žmo­nių, ku­rie prie sa­vo kas­die­ny­bės no­ri pa­pil­do­mos veik­los. Suak­ty­vė­jo kai­mo mo­te­rys, jos su­si­ren­ka ir ke­pa ban­de­les, bend­rau­ja, vai­ši­na sve­čius.

Grį­žus į kai­mą no­rė­tų­si iš­vys­ti dau­giau ak­ty­ves­nio jau­ni­mo. Man at­ro­do, kad jis šiek tiek pri­blė­sęs.

– Su­kur­ti fil­mą nė­ra pa­pras­ta. Kas jį rė­mė: gas­čiū­niš­kiai ar bu­vo pa­ra­mos ir iš ki­tur?

– Mes, trys kū­rė­jai, dir­bo­me iš idė­jos, ka­dan­gi mums to­kio „ka­lib­ro“ do­ku­men­ti­nis fil­mas – pir­ma­sis per dar­bo pra­kti­ką. Di­de­lių fi­nan­si­nių iš­lai­dų ne­rei­kė­jo, o kai pri­rei­kė, pa­krapš­tė­me ir sa­vo ki­še­nes, ir kai ku­rie gas­čiū­nie­čiai mi­ni­ma­liai pa­dė­jo. Pa­vyz­džiui, ma­no tė­vai ko­man­dą ma­lo­niai priė­mė, to­mis die­no­mis, kol fil­muo­da­vo­me, ma­ma mai­ti­no. Vi­si, kas ga­lė­jo, pa­dė­jo. Tai svar­bu, nes var­gu ar be vie­tos žmo­nių pa­gal­bos fil­mas bū­tų iš­vy­dęs die­nos švie­są.

Ge­ra po sa­vęs pa­lik­ti kaž­ką, kas tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

– Ar fil­mą ga­lės pa­ma­ty­ti pla­tes­nė au­di­to­ri­ja?

– Pla­nų yra tik­rai daug, už­mo­jai di­de­li. Li­kus ke­lioms die­noms iki prem­je­ros jau ma­tė­me di­de­lį su­si­do­mė­ji­mą. Fil­mo anon­są in­ter­ne­te per­žiū­rė­jo de­šim­tys tūks­tan­čių žmo­nių, gir­džiu, kad apie jį kal­ba ne tik Jo­niš­kio ra­jo­nas, daug žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos ra­šo, skam­bi­na klaus­da­mi, ka­da ir kur jį ga­lės pa­ma­ty­ti. Ma­nau, Gas­čiū­nai nu­skam­bės per vi­są Lie­tu­vą. Gal­būt šis fil­mas pir­miau­sia pa­čius gas­čiū­nie­čius įkvėps ne­sus­to­ti, o ir ki­tus kai­mus, ku­riems to rei­kia, pa­ska­tins pa­si­temp­ti.

Jus­ti­nos GED­VI­LAI­TĖS nuo­tr.

Žur­na­lis­tas Ed­var­das Ku­bi­lius (cent­re) su ko­le­go­mis Jus­ti­na Ged­vi­lai­te ir Maar­te­nu De Lan­ge at­vyks­ta fil­muo­ti Gas­čiū­nų kai­mo.

Jus­ti­na Ged­vi­lai­tė ir Maar­te­nas De Lan­ge – vie­na­me iš kai­me daž­nai or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių.

Ža­lias ir gra­žus Gas­čiū­nų kai­mas – iš paukš­čio skry­džio.

Ūki­nin­kas, se­niū­nai­tis ir ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys Ro­mual­das Gy­lys – fil­ma­vi­mo aki­mir­ką.

Aki­mir­ka iš Gas­čiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės teat­ro „Ki­taip“ spek­tak­lio.