Gvadelupoje laukiami ne turistai, o svečiai

Gva­de­lu­po­je lau­kia­mi ne tu­ris­tai, o sve­čiai

Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos Lo­re­ta Na­ru­šie­nė, Ma­ri­ja Kaub­rie­nė, Vio­le­ta Šui­pie­nė grį­žo ko­ne iš ro­jaus – Gva­de­lu­pos – Ka­ri­bų jū­ros sa­ly­no, pri­klau­san­čio Pran­cū­zi­jos už­jū­rio re­gio­nui. Pir­ma­sis į sa­las įžen­gęs eu­ro­pie­tis Kris­tu­pas Ko­lum­bas čia at­plau­kė 1493 me­tais ant­ro­sios sa­vo ke­lio­nės į Ame­ri­ką me­tu. Gva­de­lu­pos sa­ly­nas api­ma dvi di­de­les sa­las – Grand Te­rą (Grand Ter­re) ir Bas Te­rą (Bas­se Ter­re), abi jas šiau­lie­tės ir ap­lan­kė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vy­ko mo­ky­tis

Į po­kal­bį L. Na­ru­šie­nė ir M. Kaub­rie­nė atei­na ne tuš­čio­mis. Įs­pū­džius pa­pil­do Gva­de­lu­pos tra­di­ci­niai inst­ru­men­tai, pin­tas pal­mių du­be­nė­lis, džio­vin­ti neįp­ras­tos for­mos la­pai ir ankš­tys, tra­di­ci­nių spal­vų su­ve­ny­rai.

Vie­to­je že­mė­la­pio pui­kiai gelbs­ti ser­ve­tė­lė, jo­je spal­vin­gai ir žais­min­gai at­spin­dė­tas sa­ly­no gy­ve­ni­mas: smė­liu ro­po­jan­tys kra­bai, nar­dan­čios įvai­rias­pal­vės žu­vys, triukš­mą ke­lian­čios var­lės, spal­vin­gos pa­pū­gos ir igua­nos, me­džio­to­jai man­gus­tai, pal­mės, rūks­tan­tis ug­ni­kal­nis ir ko­ko­sai su ky­šan­čiais kok­tei­li­niais šiau­de­liais. Eg­zo­tiš­kiau­sių vai­sių ir gė­lių puokš­te ne­ši­na ža­vi gva­de­lu­pie­tė vil­ki kreo­liš­ką ap­ran­gą, ry­ši tra­di­ci­nę ska­re­lę.

Skry­bė­lai­tes dė­vė­ti ga­lė­jo tik plan­ta­to­rių žmo­nos: ver­gės ry­šė­jo ska­re­les. Ska­ros ri­ši­mo bū­das per­duo­da­vo ži­nią: lais­va, ieš­kau vy­ro, esu iš­te­kė­ju­si... Kam­pu­ty­je šyp­so­si sau­lė – va­sa­ra sa­ly­ne trun­ka iš­ti­sus me­tus.

Šiau­lie­tės į Gva­de­lu­pą vy­ko pa­gal Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos vyk­do­mą 2 me­tų truk­mės Eras­mus + K1 pro­jek­tą pe­da­go­gų kva­li­fi­ka­ci­jai kel­ti „Ino­va­ty­vi eu­ro­pie­tiš­ka pa­tir­tis mo­ky­mo(si) ko­ky­bei ge­rin­ti“. Pro­jek­to tiks­las yra ska­tin­ti pe­da­go­gus mo­ky­tis, to­bu­lin­ti sa­vo kom­pe­ten­ci­jas ir įgy­ti nau­jų ži­nių.

Kur­sus „Du­rys į pa­sau­lį“ ("The door to a world") pa­si­rin­ko to­dėl, kad jų pro­gra­mo­je bu­vo daug lai­ko ski­ria­ma tarp­tau­tiš­ku­mui ug­dy­ti, pa­žįs­tant ki­tas ša­lis bei kul­tū­ras. „Tarp­tau­tiš­ku­mo stip­ri­ni­mas yra svar­bus mo­kyk­los kon­ku­ren­cin­gu­mui di­di­nti. Ir kar­tu tai yra pa­pil­do­mos mo­ky­to­jų kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo fi­nan­sa­vi­mo ga­li­my­bės“, – sa­ko L. Na­ru­šie­nė.

Kur­sus Gva­de­lu­po­je or­ga­ni­zuo­ja tre­jus me­tus sa­lo­je gy­ve­nan­ti lie­tu­vė Ri­ta Stoš­kie­nė.

Į ke­lio­nę bir­že­lio 4–15 die­no­mis vy­ko dai­lės mo­ky­to­ja Lo­re­ta Na­ru­šie­nė, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Vio­le­ta Šui­pie­nė, mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Kaub­rie­nė. Sa­ly­ną pa­sie­kė per Pa­ry­žių. Į pran­cū­zų pa­mėg­tą sa­ly­ną iš Or­ly oro uos­to kas­dien ky­la trys di­de­li lėk­tu­vai. Skry­dis trun­ka 8–9 va­lan­das. Lai­kas nuo Lie­tu­vos ski­ria­si sep­ty­nio­mis va­lan­do­mis, nuo Pran­cū­zi­jos – še­šio­mis.

Kur­sų gru­pė: trys šiau­lie­tės, dvi pe­da­go­gės iš Ang­li­jos bei ke­tu­rios iš Suo­mi­jos. Kur­sų pro­gra­ma bu­vo su­da­ry­ta iš 10 pa­mo­kų. Kiek­vie­ną die­ną kur­sų da­ly­vės mo­kė­si ir pran­cū­zų kal­bos pra­džia­moks­lio. Po de­šim­ties die­nų jų pran­cū­zų kal­bos ži­nias pa­tik­ri­no moks­lei­viai. Eg­za­mi­ną pa­vy­ko sėk­min­gai iš­lai­ky­ti.

Kur­sai vy­ko kiek­vie­ną die­ną ir vis ki­to­je gam­tos vie­to­je. Bu­vo ir įdo­mu, ir sun­ko­ka, nes, įsi­ti­ki­no, pa­plū­di­my­je dis­ku­tuo­ti nė­ra taip leng­va: pu­čia vė­jas, šniokš­čia ban­gos. Vė­liau pri­pra­to ir džiau­gė­si pui­kiai su­de­rin­ta veik­la.

„Ga­li­ma apie tą pa­tį kal­bė­ti už sta­lo, bet ne­pa­ly­gi­na­ma, kai dis­ku­tuo­ji to­kio­je ap­lin­ko­je! Pro­jek­tus ga­li­ma pla­nuo­ti ir mau­dan­tis“, – šyp­so­si L. Na­ru­šie­nė.

Mo­ky­to­jos kur­sų me­tu ne tik da­ly­va­vo pui­kiai su­pla­nuo­to­je veik­lo­je, pa­ži­no sa­las, bet ir kas­dien at­li­ki­nė­jo na­mų dar­bus – eT­win­ning ap­ra­šy­da­vo kas­die­nes veik­las, įver­tin­da­vo jų nau­dą ir ga­li­my­bę pri­tai­ky­ti sa­vo mo­kyk­lo­je.

„Bend­rau­damos su ko­le­gė­mis tu­rė­jo­me ga­li­my­bę vys­ty­ti kur­sų te­mas apie sa­vo pa­tir­tis tarp­tau­tiš­ku­mo udy­me, pla­nuo­ti nau­jus pro­jek­tus. Ti­ki­mės, kad šie kur­sai ir ke­lio­nė pa­dės suak­ty­vin­ti gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nę bei ki­tus pe­da­go­gus tarp­tau­tiš­ku­mo po­ky­čių link, pa­si­tar­naus mo­ki­nių tarp­kul­tū­ri­nei kom­pe­ten­ci­jai ug­dy­ti kei­čiant bend­ra­vi­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo nuo­sta­tas“, – sa­ko L. Na­ru­šie­nė.

Liūd­na is­to­ri­ja

L. Na­ru­šie­nė iš­sklei­džia že­mė­la­pį: ja­me pa­gal die­nas su­žy­mė­jo vie­tas, ku­rias ap­lan­kė. Skai­čiai iš­si­dės­tė Grand Te­ros ir Bas Te­ros sa­lo­se, sa­vo for­ma pri­me­nan­čio­mis dru­ge­lį.

Bas Te­ra – ža­lu­mo­je sken­din­ti sa­la su ato­grą­žų miš­kais, ba­na­nų plan­ta­ci­jo­mis, vei­kian­čiu ug­ni­kal­niu ir van­de­nį taš­kan­čiais efek­tin­gais kriok­liais. K. Ko­lum­bas ir pa­ma­tė šiuos kriok­lius – iš­si­lai­pi­no van­dens. Vie­nas kriok­lys ma­ty­ti iš to­lo, ki­tą daž­nai sle­pia de­be­sys. Dėl to sa­ly­nas ir pa­va­din­tas Gva­de­lu­pa – pa­slėp­tu van­de­niu.

K. Ko­lum­bo at­ra­di­mas bu­vo pra­gaiš­tin­gas vie­ti­niams, jie bu­vo iš­žu­dy­ti. Į sa­lą ga­ben­ti ver­gai – dar­bo jė­ga. Sa­lo­je čia­bu­vių nė­ra.

Vie­nas iš kur­sų tiks­lų bu­vo pa­žin­ti vie­ti­nę kul­tū­rą, žmo­nes, jų liūd­ną is­to­ri­ją. Poin­te a Pit­re mies­te kur­sų da­ly­vės ap­lan­kė ver­go­vės mu­zie­jų. Mu­zie­jus nau­jas, la­bai mo­der­nus, ver­go­vės is­to­ri­ja pa­pa­sa­ko­ta pa­si­tel­kiant dai­lę, mu­zi­ką, nau­jau­sių tech­no­lo­gi­jų spren­di­mus, vi­deo me­džia­gą. Eks­po­zi­ci­ja iš­sa­mi ir su­kre­čian­ti.

Mu­zie­jaus išo­rės konst­ruk­ci­ja pri­me­na per­si­py­nu­sias mang­ro­vių šak­nis. Kaip at­ro­do mang­ro­vių są­ža­ly­nai, vė­liau šiau­lie­tės pa­ma­tė sa­vo aki­mis. Virš van­dens išau­gu­sios šak­nys su­da­ro iš­ti­sas sa­las. Kar­tu tai – paukš­čių ro­jus.

Įsi­gi­li­nus į sa­ly­no is­to­ri­ją, ste­bi­no vie­ti­nių to­le­ran­ci­ja at­vyks­tan­tiems. L. Na­ru­šie­nei įstri­go po­sa­kis: mes jus prii­ma­me kaip sve­čius, bet ne kaip tu­ris­tus. Tu­ris­tai, anot vie­tos gy­ven­to­jų, yra neat­sa­kin­gi žmo­nės, o sve­čiai nie­ka­da ne­nu­vils.

Kur­sų da­ly­vės įsi­ti­ki­no: gva­de­lu­pie­čiai iš tie­sų vi­sus prii­ma kaip sve­čius. Gat­vė­je svei­ki­na­si, šyp­so­si. Ger­bia ir pri­va­tu­mą – yra vi­siš­kai neį­ky­rūs. Kal­ba pran­cū­ziš­kai, re­tas ang­liš­kai.

Sa­ly­nas – pa­mėg­ta pran­cū­zų ato­sto­gų vie­ta. Po­pu­lia­riau­sias ato­sto­gų me­tas – žie­mą, bir­že­lį plia­že il­si­si vie­ti­niai. Atos­to­gų lai­ku kai­nos bū­na dvi­gu­bai aukš­tes­nės.

Am­ži­na va­sa­ra

Šiau­lie­tės gy­ve­no Grand Te­ra sa­lo­je. Ap­sis­to­jo Sain­te An­ne mies­te. Pak­ran­tę ska­la­vo At­lan­tas. Ke­lio­nės me­tu oras įkais­da­vo nuo 28 iki 34 laips­nių karš­čio, bet gai­vi­no van­de­ny­no vė­jas. Sa­lo­je šil­ta ir nak­tį, tad su­kti gal­vos dėl rū­bų ne­rei­kė­jo, megz­tu­kai taip ir li­ko la­ga­mi­ne. Bet nuo­lat bu­vo pri­me­na­ma apie sau­lės kre­mą.

Šiau­lie­tės gy­ve­no bun­ga­le, jis pri­klau­so pran­cū­zams, o šie būs­tą per­nuo­mo­ja at­vyks­tan­tiems. Bun­ga­las – tar­si so­do na­me­lis, bet įreng­tas mo­der­niai. Toks pa­si­rin­ki­mas bu­vo lie­tu­vėms pa­gal ki­še­nę. Ko­le­gės ap­si­sto­jo vieš­bu­ty­je. Pa­si­bai­gus kur­sams, jos li­ko sa­ly­ne ir taip pat iš­si­nuo­mo­jo bun­ga­lą – taip įdo­miau.

Nuo na­mo iki van­de­ny­no bu­vo apie ki­lo­met­ras ke­lio. Di­de­lė pa­kran­tės bė­da – At­lan­to van­de­ny­no at­ne­ša­mos žo­lės su bai­su tvai­ku, tad kur­sų da­ly­vėms bu­vo pa­tar­ta ne­gy­ven­ti ar­ti van­dens. Dėl ne­pa­ken­čia­mos smar­vės vie­ną die­ną net bu­vo už­da­ry­ta mo­kyk­la.

Ne­to­li prie­plau­kos mo­te­rys ma­tė pra­ban­gią vi­lą, ji bu­vo tuš­čia dėl tos pa­čios prie­žas­ties – bjau­raus kva­po. Vie­nos iš pa­mo­kų me­tu pa­plū­di­my­je kur­sų da­ly­vės sa­vo aki­mis pa­ma­tė at­plau­kian­čius dumb­lius. Jie nu­gu­lė vi­są pa­kran­tę: ne­beįb­ri­si, ko­šė iki ke­lių, nors dar prieš pa­mo­ką iš­si­mau­dė. Po kiek lai­ko sro­vės bjau­ras­tį vėl nu­pluk­dė.

Tems­ta sa­lo­je anks­ti, apie 19 va­lan­dą. Tik su­te­mus, na­muo­se pa­si­girs­da­vo ne­nut­rūks­ta­mas nak­ti­nis kon­cer­tas: sa­vo gerk­les po bun­ga­lo grin­di­mis pa­leis­da­vo var­lės.

Gy­ve­na gva­de­lu­pie­čiai ne pie­tie­čių reži­mu. Ke­lia­si anks­ti, aš­tun­tą va­lan­dą jau dir­ba. Va­ka­re, 20 va­lan­dą, vis­kas už­si­da­ro. Sies­tos nė­ra.

Gam­tos do­va­nos

Kur­sų da­ly­vės sa­ly­no gy­ve­ni­mą ma­tė iš ar­ti. Gro­jo pas ūki­nin­ką, ku­ris da­ro mu­zi­ki­nius inst­ru­men­tus – būg­nus. Į su­si­ti­ki­mą bu­vo su­kvies­ta ir vie­ti­nių būg­nų gru­pė, ir vo­ka­lis­tai.

Šei­mi­nin­kas pa­vai­ši­no cuk­ra­nend­rė­mis – iš­ro­vė tie­siai iš dar­žo ir iš­spau­dė sul­tis. „Sal­du, ska­nu“, – įver­ti­na M. Kaub­rie­nė.

Ūki­nin­ko dar­že au­ga vi­so­kiau­sia eg­zo­ti­ka: ne tik cuk­ra­nend­rės, bet ir ba­na­nai ar bao­ba­bai. Kie­me ve­ši au­ga­lai, ku­riuos mes au­gi­na­me va­zo­nuo­se kam­ba­riuo­se.

Kraš­to­vaiz­dis sa­ly­ne ne­že­miš­kai gra­žus: drėg­ni, bet be uo­dų ir gy­va­čių ato­grą­žų miš­kai, be­kraš­tės vai­sių plan­ta­ci­jos.

Šiau­lie­tės iš­ra­ga­vo gam­tos do­va­nų įvai­ro­vę.

„Nė­ra obuo­lių, o tai, ką ma­tai, ne­sup­ran­ti, kas yra“, – juo­kia­si L. Na­ru­šie­nė.

Nus­te­bi­no di­de­li, žy­din­tys me­džiai mies­te: paaiš­kė­jo, kad tai – duon­me­džiai. Jie žy­di vi­sus me­tus, mez­ga vai­sius. Sub­ran­din­tas der­lius pri­me­na bul­vės sko­nį. Vie­ti­niai vai­sius ver­da, ke­pa, pa­tei­kia gar­ny­rui.

Ba­na­nų au­ga 14 rū­šių: nuo la­bai ma­žų iki di­de­lių, skir­tin­gų ne tik žie­vės spal­va, bet ir sko­niu. Ba­na­nus gva­de­lu­pie­čiai ver­da, ke­pa, da­ro de­ser­tus: pra­pjau­na ba­na­ną, už­var­vi­na šo­ko­la­do ir iš­ke­pa.

Vai­sius ve­da ir ana­na­sai – ne­di­du­kus sal­džius. O kur dar ma­ra­ku­jos (kva­pio­sios pa­si­flo­ros), ka­ram­bo­lai (žvaigž­džių vai­siai) ir vi­sa ki­ta eg­zo­ti­ka, ku­riai įvar­dy­ti pri­trūks­ta žo­džių!

Ket­vir­ta­die­niais mies­te­ly­je vei­kia tur­gus, į jį ūki­nin­kai su­ve­ža pro­duk­ci­ją. Vie­ti­niai ver­ti­na ko­ko­są – pa­de­da at­gau­ti ener­gi­ją. Me­če­te pra­ker­ta sky­lu­tę, duo­da šiau­de­lį ir – ska­naus! Tai – ko­ko­so van­duo. Ko­ko­so pie­nas ga­mi­na­mas iš ko­ko­sų drož­lių, už­pil­tų ver­dan­čiu van­de­niu. Iš ko­ko­so pie­no po­pu­lia­ru ga­min­ti le­dus – šer­be­tą.

Kai ko­ko­sas iš­ge­ria­mas, ker­ta­ma me­če­te dar kar­tą: lai­kas iš­gremž­ti „že­lė“.

Kaip pi­ra­tais gar­sė­ju­si vie­to­vė be ro­mo! Ori­gi­na­lus ro­mas – Ka­ri­bų pa­si­di­džia­vi­mas. Kur­sų da­ly­vės lan­kė­si ro­mo da­ryk­lo­je, pa­sta­ty­to­je cuk­ra­nend­rių lau­kuo­se. Čia jas ker­ta, ve­ža, ap­do­ro­ja, rau­gi­na, des­ti­liuo­ja ir par­duo­da ga­lu­ti­nį pro­duk­tą. Ru­da­sis ro­mas bran­di­na­mas ąžuo­lo sta­ti­nė­se. Pa­gal bran­di­ni­mo me­tus – ir kai­nos. Ro­mo va­ria­ci­jos – po­pu­lia­rus ne­mo­ka­mas ape­ri­ty­vas prieš val­gį. Pi­ra­tų lai­kus sie­kia tra­di­ci­ja ro­mą įsi­pil­ti pa­čiam.

Kur­sų da­ly­vės su­da­ly­va­vo ir mo­kyk­los vyk­do­ma­me bi­ti­nin­kys­tės pro­jek­te. Kai­me bi­ti­nin­kas de­monst­ra­vo vi­są pro­ce­są, kaip me­dus at­si­du­ria ant sta­lo. Bu­vo juo­kin­ga, kai bi­ti­nin­ko ap­ran­ga vil­kįs vy­ras iš avi­lio iš­trau­kė ne tik­rą ko­rį, o nuo­trau­ką su ap­li­pu­sio­mis bi­tė­mis.

Sa­los kas­die­ny­bė

Gy­ven­to­jų sa­lo­je – kaip Vil­niu­je, su­si­sie­ki­mas pui­kus. Aiš­kių ri­bų, kur pra­si­de­da ir bai­gia­si mies­tai, nė­ra. Ke­lias ve­da pa­kran­te, ji iš­ti­sai gy­ve­na­ma.

Pag­rin­di­nia­me mies­te Poin­te a Pit­re vei­kia uni­ver­si­te­tas. No­rin­tiems mo­ky­tis Pran­cū­zi­jo­je ar Ka­na­do­je, moks­las ne­mo­ka­mas.

Mo­kyk­la, ku­rio­je lan­kė­si šiau­lie­tės, pa­sta­ty­ta prieš dve­jus me­tus – ryš­kias­pal­vė, pa­puoš­ta gra­fi­čiais. Ste­bi­no vai­kų užim­tu­mas. Nu­tai­kę per­trau­kė­lę, iš­kart trau­kia len­te­les ir dė­lio­ja žai­di­mą „Kry­žiu­kai ir nu­liu­kai“. Kur­sų da­ly­vės at­krei­pė dė­me­sį į ša­lia mo­kyk­los sto­vin­čius tuš­čius dau­gia­bu­čius. Paaiš­kė­jo, jog jie bus nu­griau­ti: seis­mi­nei te­ri­to­ri­jai per aukš­ti.

Mo­ky­to­jas sa­lo­je už­dir­ba 2 000 eu­rų. So­cia­li­nė iš­mo­ka sie­kia 600 eu­rų. Mais­to kai­nos – šiek tiek bran­giau, nei Lie­tu­vo­je. Ga­min­ti mais­tą na­muo­se ne­po­pu­lia­ru, ne bran­giau nu­si­pirk­ti jau pa­ruoš­tą pa­tie­ka­lą. Kad ir ma­žo­je par­duo­tu­vė­lė­je pie­tų me­tu pri­ke­pa­ma mė­sos, žu­vies, ry­žių, gar­ny­rų. Nu­si­per­ki po­rci­ją, par­si­ne­ši na­mo ir – pie­tūs.

La­bai po­pu­lia­rios ke­pyk­lė­lės – Pran­cū­zi­jos įta­ka. Ry­tą po mau­dy­nių kur­sų da­ly­vės vi­suo­met par­si­neš­da­vo krua­sa­nų. Sa­lo­je jie kai­nuo­ja 1 eu­rą.

Gy­ve­na sa­ly­nas iš tu­riz­mo ir ūkių. Pra­mo­nės nė­ra.

Sek­ma­die­niais vie­tos gy­ven­to­jai ne­dir­ba: iš­si­puo­šia ir ei­na į baž­ny­čią.

Kur­sų da­ly­vės vie­ti­nių tei­ra­vo­si, ar ne­no­ri bū­ti ne­prik­lau­so­mi. Su­lau­kė at­sa­ky­mo: „Gal ir no­rė­tų­si, bet mums la­bai pa­tin­ka pran­cū­ziš­kas pa­sas!“

Kas vis­gi pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį? „Gam­ta. Be­ga­li­nis ve­šė­ji­mas. Spal­vos“, – sa­ko M. Kaub­rie­nė.

„Ir tai, kad vis­kas, ki­taip nei Eu­ro­po­je“, – pri­du­ria L. Na­ru­šie­nė.

Ži­vi­lės KA­VA­LIAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Ma­ri­ją Kaub­rie­nę (de­ši­nė­je) ir Lo­re­tą Na­ru­šie­nę Gva­de­lu­pa kas­dien ste­bi­no at­ra­di­mais ir neį­ti­kė­ti­no­mis pa­tir­ti­mis.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Pak­ran­tės vaiz­dai – tar­si at­vi­ru­kas.

Spal­vin­ga mo­kyk­la, ku­rio­je lan­kė­si kur­sų da­ly­vės, pa­sta­ty­ta prieš dve­jus me­tus.

Kon­di­cio­nie­rių kla­sė­se nė­ra, vė­di­ni­ma per to­kio ti­po lan­gus, jie yra kla­sė­se iš dvie­jų pu­sių.

Lo­re­ta Na­ru­šie­nė su mo­ki­nu­kais, ku­rie ver­ti­no pran­cū­zų kal­bos ži­nias.

Bi­ti­ni­nin­kų or­ga­ni­zuo­tas edu­ka­ci­nis pro­jek­tas mo­ki­niams. Vie­to­je ko­rio rė­me­ly­je – nuo­trau­ka.

Ver­go­vės mu­zie­jus Poin­te a Pit­re

Atog­rą­žų miš­ke. Fo­ne – kriok­liai, ku­riuos pa­ma­tęs K. Ko­lum­bas iš­si­lai­pi­no sa­lo­je pa­si­pil­dy­ti van­dens at­sar­gas.

Ūki­nin­kas da­ro būg­nus, nau­do­da­mas vie­ti­nes ža­lia­vas.

Kur­sų vie­tos bu­vo vis ki­to­se vie­to­se, daž­niau­siai prie van­de­ny­no, pal­mių ar ki­to­kių me­džių pa­vė­siuo­se. Vė­jas nuo van­de­ny­no pui­kiai at­sto­jo šiuo­lai­ki­nius kon­di­cio­nie­rius.

Duon­me­džio der­lius.

Prie pa­par­čio ato­grą­žų miš­ke.

Bun­ga­las, ku­ria­me gy­ve­no šiau­lie­tės. Tai – pui­kiai įreng­tas ne­di­de­lis pa­sta­tas, pa­na­šus į so­do na­me­lį.

Ko­ko­sas pa­ruoš­tas ger­ti.

Gva­de­lu­pa žy­di ryš­kiais žie­dais.

Au­ga ba­na­nai.

Žy­di bao­ba­bas.

Va­sa­ra Gva­de­lu­po­je tę­sia­si vi­sus me­tus.

Pa­bai­gus kur­sus, įteik­ti ser­ti­fi­ka­tai.

Šiau­lie­tės prie ver­go­vės mu­zie­jaus pa­sta­to.

Mang­ro­vių są­ža­ly­nas.

---

 

Šis pro­jek­tas fi­nan­suo­ja­mas re­miant Eu­ro­pos Ko­mi­si­jai. Šis lei­di­nys at­spin­di tik au­to­riaus po­žiū­rį, to­dėl Ko­mi­si­ja ne­ga­li bū­ti lai­ko­ma at­sa­kin­ga už bet ko­kį ja­me pa­tei­kia­mos in­for­ma­ci­jos nau­do­ji­mą.