Gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus įver­ti­no lie­tu­viš­ku „Os­ka­ru“

Gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus įver­ti­no lie­tu­viš­ku „Os­ka­ru“

Jo­niš­kie­tė Ona Zas­tars­kie­nė res­pub­li­ki­nė­je mė­gė­jų teat­rų šven­tė­je „Te­gy­vuo­ja teat­ras“ bu­vo ap­do­va­no­ta sta­tu­lė­le už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus. „Tai – tar­si ma­ža­sis lie­tu­viš­kas ne­pro­fe­sio­na­lų „Os­ka­ras“, – juo­kia­si 80-me­tį mi­nin­ti Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro suau­gu­sių­jų mė­gė­jų teat­ro „Ži­bu­rys“ ak­to­rė, sce­nai pa­sky­ru­si še­šis gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čius.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro ir Lie­tu­vos mė­gė­jų teat­ro są­jun­gos ap­do­va­no­ji­mas – sta­tu­lė­lė už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus Lie­tu­vos mė­gė­jų teat­ro sce­nai Oną Zas­tars­kie­nę už­klu­po kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus. Teat­ro „Ži­bu­rys“ ak­to­rė jau sė­dė­jo sa­lė­je ga­vu­si no­mi­na­ci­ją už ryš­kiau­sią vaid­me­nį Vio­le­tos Tuo­mai­tės re­ži­suo­ta­me O. Ba­ga­je­vo spek­tak­ly­je „Ke­lias že­myn“, kai dar kar­tą bu­vo pa­kvies­ta į fes­ti­va­lio, vy­ku­sio Prie­ku­lė­je (Klai­pė­dos r.), sce­ną.

„Gir­džiu, kad mi­ni va­sa­rio mė­ne­sį bu­vu­sį ju­bi­lie­jų ir 60 me­tų teat­re. Šiur­pu­lys nuė­jo nuo gal­vos iki ko­jų – tai­gi apie ma­ne šne­ka, ką da­bar rei­kės už­li­pus da­ry­ti? Grei­tai su­me­čiau fra­zę iš spek­tak­lio, tar­si pa­juo­ka­vi­mą: „Kaž­ką la­bai svar­baus no­rė­jau pa­sa­ky­ti. Pri­si­me­nu: te­gy­vuo­ja teat­ras!“ Po ap­do­va­no­ji­mų priė­jo vie­nas ar­tis­tas iš Ma­žei­kių mė­gė­jų teat­ro ir pa­pra­šė au­tog­ra­fo. Pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me“, – juo­kia­si no­mi­nan­tė.

Prieš dve­jus me­tus už Mik­lo­šie­nės vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Kait­ra“ pa­gal Ma­riaus Ka­ti­liš­kio kū­ry­bą res­pub­li­ki­nė­je šven­tė­je jo­niš­kie­tė taip pat ga­vo ap­do­va­no­ji­mą.

Per še­šis de­šimt­me­čius įsi­kū­ny­ta į ne vie­ną vaid­me­nį – nuo rū­pes­tin­gos, jaus­min­gos mo­ti­nos iki vai­duok­lio, ty­liai per­sklen­du­sio per sce­ną. Be­ne įsi­min­ti­niau­sias Onai Zas­tars­kie­nei – mo­ti­nos Ber­nar­dos vaid­muo re­ži­sie­rės Van­dos Šal­kaus­kie­nės pa­sta­ty­me „Ber­nar­dos Al­bos na­mai“ pa­gal Fre­de­ri­co Gar­cia Lor­ca kū­ri­nį. Tuo­met su­lau­kė komp­li­men­tų iš pro­fe­sio­na­lų ak­to­rių: Do­na­to Ba­nio­nio, Eu­ge­ni­jos Šul­gai­tės, Fer­di­nan­do Jak­šio. Cha­rak­te­rin­gos iš­vaiz­dos mo­te­ris, ryš­kus bal­so temb­ras ne vie­nam žiū­ro­vui pa­li­ko įspū­dį.

„Net ne­ži­nau, nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo. Bū­da­mi vai­kai prieš Ve­ly­kas kie­me ruoš­da­vo­me vai­di­ni­mus: pa­ka­bin­da­vo­me užuo­lai­dą, pa­si­puoš­da­vo­me, o aš vi­sam veiks­mui ir sa­vo dviem bro­liams bei pusb­ro­liams di­ri­guo­da­vau kaip re­ži­sie­rė. Pir­ma­me rim­ta­me spek­tak­ly­je pa­si­ro­džiau 18 me­tų“, – me­na O. Zas­tars­kie­nė.

Jau­nai mo­te­riai vien teat­ro at­ro­dė per ma­žai.

„Ir šo­kau, ir vai­di­nau, ir dai­na­vau. Pra­dė­jau nuo cho­ro, pa­skui pe­rė­jau į an­samb­lį, te­ko ter­ce­tu ir due­tu trauk­ti. Tik dirb­da­ma šo­kių mo­ky­to­ja 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar „Sau­lės“ pa­grin­di­nė mo­kyk­la) bal­są pra­rė­kiau, nes ne­bu­vo mu­zi­kos, tai skan­duo­da­vau ir skan­duo­da­vau „tra-lia-lia, tra-lia-lia“. Nuo ta­da ne­be­dai­nuo­ju, ne­bent „pri­bo­sin­ti“ ga­lė­čiau“, – šyp­so­si „Ži­bu­rio“ teat­ro ak­to­rė.

Mo­te­ris nuo 1978-ųjų šo­ka ži­no­ma­me Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­ve „Jie­va­ras“.

Su „Jie­va­ru“ ir „Ži­bu­riu“ iš­va­ži­nė­ta vi­sa Eu­ro­pa. Įs­pū­din­gos O. Zas­tars­kie­nės at­min­ty­je iš­li­ku­sios teat­ro iš­vy­kos į Tur­ki­ją ir Ka­na­dą su švie­saus at­mi­ni­mo re­ži­sie­rės Van­dos Šal­kaus­kie­nės pa­sta­ty­tu spek­tak­liu „The End“ ("Pa­bai­ga"). Į Ka­na­dą mo­te­ris pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me skri­do lėk­tu­vu.

„Pa­ma­niau, jei nu­kri­sim, bus la­bai blo­gai, nes apa­čio­je At­lan­to van­de­ny­nas, o aš ne­mo­ku plauk­ti. Da­bar net juo­kas ima, jei bū­tų ka­tast­ro­fa, plau­ki­mas neiš­gel­bė­tų“, – juo­kia­si jo­niš­kie­tė.

Ne ma­žiau įspū­džių li­kę ir iš se­nų lai­kų kon­cer­tų ko­lū­kiuo­se, ma­žuo­se mies­te­liuo­se, kai­muo­se.

Kar­tą vy­ko jo­niš­kie­čiai – šo­kė­jai, dai­ni­nin­kai, teat­ra­lai – į kai­my­ni­nį Pak­ruo­jo ra­jo­ną, Lin­ku­vą. Bu­vo žie­ma, šal­ta, o kur tais lai­kais kiek­vie­ną kar­tą au­to­bu­są gau­si. Su­ka­lė sunk­ve­ži­mio prie­ka­bo­je me­di­nius stul­pus, ant jų sce­nos už­dan­gą už­klo­jo ir su­sė­dę po ja nu­dar­dė­jo. Grįž­tant ki­lo smar­kus vė­jas ir stul­pus su­lau­žė. Už­dan­ga už­kri­to ant ar­tis­tų. Taip jos pri­plo­ti ir par­va­žia­vo na­mo.

Ki­tą sy­kį bu­vo pa­kvies­ti į Gul­be­nę (Lat­vi­ja). Vėl toks pat sunk­ve­ži­mis, tik jau va­sa­ros me­tas. To­li­ma ke­lio­nė, grįž­tant nak­tį la­bai vi­siems šo­nus nuo me­di­nių len­tų, at­sto­ju­sių suo­lus, pa­skau­do. Tad su­me­tė jas prie­ka­bo­je, ant vir­šaus – pa­ke­lė­je ras­to šie­no pri­kro­vė ir su­mi­go. Jo­niš­kį pa­sie­kė tik  ry­tą. O. Zas­tars­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad vi­sa ap­li­pu­si šie­nu bu­vo iš­leis­ta tie­siai prie dar­bo­vie­tės, il­sė­tis jau ne­bu­vo ka­da.

Dar vie­nas nu­ti­ki­mas įvy­ko su „Jie­va­ro“ tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vu Ry­go­je, kur te­ko pa­si­ro­dy­ti le­do are­no­je spor­ti­nin­kų ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je. Per re­pe­ti­ci­ją vis­kas ėjo­si kaip iš pyp­kės. Ant le­do bu­vo pa­ties­ti ki­li­mai, ku­riuos su­glaus­tus, kad ne­sli­di­nė­tų, pri­lai­kė vai­kai. Ta­čiau nie­kas ne­pa­gal­vo­jo, kaip tie ki­li­mai kar­tu su „jie­va­rie­čiais“ kad­ri­lį šoks, kai ren­gi­nio me­tu ne­bus lai­ko­mi. Ir iš­ties – po­roms įsi­su­kus jie stai­ga iš­si­sklei­dė, o šo­kė­jai pa­skli­do – kas ant ki­li­mo, kas ant le­do.

Vie­na šo­kė­ja ban­dė pa­dė­tį tai­sy­ti ir pri­tū­pu­si ėmė trauk­ti ki­li­mus ar­tyn vie­nas ki­to. Tuo me­tu būg­ni­nin­kas, pa­ma­nęs, kad nu­me­riui jau ga­las, ėmė žings­niuo­ti sau, ta­čiau va­do­vės grei­tai bu­vo su­grą­žin­tas.

„Pa­si­ro­dy­mą bai­gė­me su ova­ci­jo­mis, nė vie­nas ne­parg­riu­vo. O ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai sa­kė, kad esa­me ver­ti me­da­lių“, – nuo­tai­kin­gai pa­sa­ko­ja O. Zas­tars­kie­nė.

Jo­niš­kie­tė daug ką iš­ban­do. Ji 2006 me­tais da­ly­va­vo Šiau­liuo­se vy­ku­sia­me šau­niau­sios mo­čiu­tės kon­kur­se ir ta­po nu­ga­lė­to­ja, o 2012 me­tais pa­si­ra­šė ki­tai avan­tiū­rai – Jo­niš­ky­je or­ga­ni­zuo­tam kon­kur­sui „Šok su sen­jo­ru“, kur kar­tu su Jus­tu Jur­gai­čiu efek­tin­gai su­šo­kę tan­go užė­mė ant­rąją vie­tą.

Nors šie­met „Ži­bu­rio“ teat­ro ir „Jie­va­ro“ šo­kių ko­lek­ty­vo na­rei suė­jo 80 me­tų, gy­vy­bin­gu­mo dau­ge­lis ga­lė­tų pa­vy­dė­ti.

Dar vie­na jos aist­ra – kny­gos. Pas­ta­ruo­ju me­tu itin mėgs­ta de­tek­ty­vus. Kar­tais ne­pa­jun­ta, kaip skai­ty­da­ma su­lau­kia penk­tos va­lan­dos ry­to.

Jau ke­le­rius me­tus ji ve­da per­skai­ty­tų kny­gų sta­tis­ti­ką. 2014 me­tais – 78, 2015 me­tais – 54, 2016 me­tais – 52 kny­gos.

Pak­laus­ta, iš kur se­mia­si ener­gi­jos, O. Zas­tars­kie­nė svars­to: au­go Kau­no ra­jo­ne, su mo­čiu­te daž­nai ei­da­vo į miš­ką uo­gau­ti, gry­bau­ti, kiau­lėms gi­lių pri­rink­tus mai­šus temp­da­vo. Gal vis­kas iš vai­kys­tės.

Au­to­rės nuo­tr.

Jo­niš­kie­tė Ona Zas­tars­kie­nė res­pub­li­ki­nė­je mė­gė­jų teat­rų šven­tė­je „Te­gy­vuo­ja teat­ras“ bu­vo ap­do­va­no­ta sta­tu­lė­le už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus Lie­tu­vos mė­gė­jų teat­rui.

„Jie­va­ro“ pa­si­ro­dy­me – Ona ir Bro­nius Zas­tars­kiai (po­ra de­ši­nė­je).

Ona Zas­tars­kie­nė (pir­ma mo­te­ris iš de­ši­nės) Dai­nų šven­tė­je Vil­niu­je su tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vu „Jie­va­ras“.

Po pa­si­ro­dy­mo Jo­niš­kio mies­to šven­tė­je 2008 me­tais su „Ži­bu­rio“ teat­ro ak­to­riu­mi Juo­zu Kas­pe­ra­vi­čiu­mi ir anū­ke Eva.

Be­ne įsi­min­ti­niau­sias Onai Zas­tars­kie­nei – efek­tin­gas mo­ti­nos Ber­nar­dos vaid­muo spek­tak­ly­je „Ber­nar­dos Al­bos na­mai“.

Onas Zas­tars­kie­nė (ant­ra iš kai­rės) su mė­gė­jų teat­ro „Ži­bu­rys“ ko­lek­ty­vo na­riais 2016-ais me­tais Jo­niš­ky­je vy­ku­sio­je teat­ro šven­tė­je.