
Naujausios
Gyvenimo prasmė – padėti kitam
Kelmiškę Bronę Grikšienę vadina tiesiog Bronele iš „Carito“. Dėl šios moters gerumo ir pasiaukojimo kitiems, dėl atjautos, dėl mokėjimo dalytis. Iš sunkios ligos išsikapsčiusi Bronelė tiki žmogaus valios ir gerumo stebuklais. Ir ji ne viena tokia.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Atėjo iš sunkios ligos
„Carite“ Bronelė ir dar pulkelis geradarių susirenka antradieniais. Mažytės patalpos šalia bažnyčios stovinčiame mediniame name. Darbo stalas, kėdė, pasieniais sustatytos lentynos gerų žmonių atneštiems daiktams ir drabužiams.
Pluša kelios moterys. Rūšiuoja drabužius ir deda į lentynas. Kas žino „Carito“ darbo laiką, daiktų atneša antradieniais. Kiti tiesiog padeda prie durų. Treti skambina. Tuomet atbėga arčiausiai būstinės gyvenanti Cicilija.
Antradieniais ateina ir tie, kuriems geras drabužis palengvina buities naštą, nereikia išleisti kelių eurų iš menkos pašalpos, pensijos ar algos. Ypač praverčia vaikiški drabužėliai.
Caritietės padeda rūbus išsirinkti, pasimatuoti, pataria, parodo. Jų vadovė Bronelė turi ir organizacinių darbų, tvarko dokumentaciją.
Bronė Grikšienė, vadinama tiesiog Bronele, į organizaciją atėjo prieš septynerius metus. Savanoriauti ją pakvietė senbuvė Aldona Turskienė.
Iš pradžių į „Carito“ būstinę eidavo be didelio noro. Ilgai sirgusi moteris buvo atpratusi nuo viešumos ir žmonių. Vėliau pajuto prasmę padėti vienišiems nelaimingiems žmonėms, nes vienatvės vis daugėja.
Būdama 32 metų Bronelė susirgo sunkia liga – išsėtine skleroze. Nuo to laiko ir užsidarė namuose. Blogai jautėsi, viena negalėjo išeiti net į miestą. Turėdavo įsikibti į vyrą arba vaikus. Išlipus iš autobuso, apsvaigdavo galva. Turėdavo atsiremti į ją lydintį artimą žmogų, užsimerkti ir šiek tiek pastovėti.
Nors vartojo vaistus, liga progresavo. Ėmėsi ir netradicinių gydymosi būdų. Dabar Bronelė gali vaikščioti be palydovų, tiesiog pakilo iš savo ligos.
Gerumas suvienija
Pati patyrusi, ką jaučia ligotas žmogus, Bronelė atjaučia ir kitus. Iš asmeninių lėšų perka lauknešėlius keliems vargingiems, vienišiems žmonėms. Lanko savo kaimyną.
Bronelės vadovaujama Kelmės „Carito“ organizacija platina žvakutes. Už gautus pinigus prieš didžiąsias šventes nuperka lauknešėlius kelioms dešimtims vienišų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Juos aplanko.
Kai kurie, gavę iš „Carito“ drabužių, įmeta kelis centus į aukų lėkštutę. Šie pinigai taip pat skiriami lauknešėliams. Kartais, žinodami apie Bronelės veiklą, dovanėlėms eurą kitą paaukoja jos kaimynės. Vienas kelmiškis nuolat paremia jų organizaciją.
„Vieniems reikia rimto lauknešėlio, viso maisto paketo, kitiems – tik simbolinio, – pasakoja Bronelė. – Daugeliui vienišų žmonių malonu, kai kas nors bent prieš šventes aplanko, pasikalba, išklauso. Pernai prieš Kalėdas aplankėme 60 žmonių. Vienas rėmėjas atvežė daug medaus. Visiems užtekome dovanėlių.“
„Carito“ moterys ir iš asmeninių lėšų paruošia po keletą dovanėlių rajono gyventojams. Atsineša vaišių ir Kūčių vakarienei, kurią rengia kiekvienais metais.
„Kartais pagalvoju apie savo vaikystę. Kaime paskersdavo kiaulę, skerstuvėmis apdalindavo kaimynus. Viena senutė nesikėlė iš patalo. Kaimynai eidavo jos paslaugyti. Dabar susvetimėjome. Geradariai – retas dalykas, – pasakoja Bronelė. – Nunyko ir „Carito“ organizacijos, kurių Kelmės rajone buvo net aštuonios.“
„Carito“ moterys apgailestauja, kad neturi transporto. Aplankytų daugiau žmonių, ypač kaimuose. Kartais jas paveža policijos automobilis, kartais Kelmėje gyvenantis vyskupo vairuotojas Bronius Kazlauskas.
Gerumo mokytojos
Bronelės gerumo mokytojomis yra ir „Carito“ moterys.
Aldona Turskienė savanoriauja jau 17 metų. Irena Kazlauskienė organizacijai atidavė daugiau kaip dvidešimt savo gyvenimo metų. Į „Caritą“ ji atėjo su Stefa Andrulyte, Uršule Paulauskiene, Elena Balčiūnaite.
Aldona nuolat lanko tris vienišus žmones. Juos išklauso, nuperka vaistų. Tai nelengva misija. Dar sunkiau, kai prieš Kalėdas visos caritietės su lauknešėliais aplanko ligoninės Slaugos skyriuje gulinčius žmones. Sunku atsitokėti, kai vienoje vietoje pamatai tiek daug nelaimingų žmonių.
Kita „Carito“ savanorė Cicilija Jocienė jau 14 metų „Carite“. Ji globoja dvi vienišas seseris. Vienai – 97 metai, kita – ne ką jaunesnė, nepajėgia pasirūpinti nei savimi, nei ant lovos gulinčia seserimi. Cecilija žiūri į laikrodį – laikas sugirdyti vaistus, pamaitinti, pakurti krosnį. Ponia Cicilija dabar ir nakvoja pas globotines, palikusi savo namus.
Kartais randa laiko aplankyti ir dar porą ligotų savo globotinių.
Danutė Bartkevičienė prieš ketverius metus išgyveno sunkią netektį. Mirė jos vyras. Moteris pasijuto vieniša. Pasiūlymas savanoriauti „Carite“ buvo kaip tik.
Moterys mini ir kitas savo bendramintes Reginą Jankantienę, Gražiną Janušauskaitę.
Dabar visos caritietės tarsi šeimos narės. Savanorystė joms išėjimas iš namų, savo ir kitų vienatvės išblaškymas. Darbo „Carite“ prasmę jos jaučia kiekviename žingsnyje.
Autorės nuotr.
Kelmės „Carito“ vadovę Bronę Grikšienę kelmiškiai vadina tiesiog Bronele.
(Iš kairės) Aldona Turskienė, Danutė Bartkevičienė, Cicilija Jocienė ir Bronė Grikšienė antradieniais turi darbo „Carito“ būstinėje.