Naujausios
Į kontrastų Indiją sugrįžo antrą kartą
Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje popietę surengė iš viešnagės po Indiją grįžęs kelmiškis Jonas Stabingis.
Tolimąją šalį keliautojas vadino kontrastų šalimi. Indijoje maišosi atvirų kanalizacijos griovių, šiukšlių dvokas su įvairiakvapiais smilkalais, lūšnynai ir akinančios šventovės, būriai viską vagiančių beždžionių, raminanti muzika ir nesibaigiantis triukšmas.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Jonas Stabingis į Indiją keliavo antrą sykį, po šešerių metų pertraukos. Šįsyk – su 15 žmonių grupe. Skrido iš Rygos, keturias valandas laukė Stambule, vėliau iki Indijos sostinės Delio kelionė truko dar devynias valandas.
Miestas, pasak J. Stabingio, sunkiai nusakomo dydžio. Žmonių ir mašinų – nesibaigiantys srautai, didžiulis triukšmas. Tik ir girdisi beveik nuolatiniai garsiniai signalai. Statistika teigia, kad Indijos sostinėje gyvena apie 11 milijonų gyventojų.
Keliautojų grupė pasiekė kurortinį miestą Puri Indijos rytuose. Vaiski žaluma, palmės. Temperatūra visą parą laikėsi apie 30 laipsnių karščio, dienomis pakildavo ir aukščiau.
Labai šiltas, malonus buvo ir Indijos vandenyno Bengalijos įlankos vanduo. Kelmiškiui buvo keista, kad vietiniai maudosi su drabužiais, nusiauna tik batus. Dažnai prie vandenyno lietuviai nueidavo pavakaroti.
Aptarnavimas – puikiausias ir naktį, siūloma įvairių pramogų su kupranugariais, arkliais, budi gelbėtojai. Bet jų pareigos apsiriboja tik švilpimu, perspėjimu, kad žmonės neitų maudytis į banguotą vandenį. Sudėtos eilės kėdžių, kad poilsis būtų patogesnis.
Didžiausias įspūdis – kylantis vanduo. Vandens lygis patekėjus pilnačiai per kelias valandas pakildavo.
Indijoje keliautojui teko patirti ir savotiškų išbandymų. Vienas iš jų – nuolatiniai susidūrimai su įkyriomis vagilėmis beždžionėmis. Šventyklose beždžionių – gausybė. Jei nenori netekti akinių, rankinės, kitokių blizgančių daiktų, turi labai gerai juos saugoti.
„Indijoje pilnos gatvės sulaukėjusių karvių, benamių šunų, niekas jų gyvenimo nereguliuoja. Nori – vaikšto ar guli magistralės viduryje. Beždžiones, tiesa, nuveja specialiomis lazdomis“, – pasakojo J. Stabingis. Matė tvarkdarių, kurie renka karvių paliktus „kepaliukus“. Indijos kaimuose laikoma ir pieninių karvių. Karvė Indijoje – šventas gyvulys.
Į Indiją plūsta įvairių tikėjimų maldininkų būriai, nors daugiausia – Krišnos pasekėjų. Palei Jamunos upę rengiami religiniai festivaliai, į juos atvyksta daug rusų.
„Vietiniai baltaodžius tiesiog garbina. Dažnai mūsų prašė, kad kartu nusifotografuotume“, – sakė keliautojas.
Vieną dieną kelmiškis paskyrė Orisos valstijoje įsikūrusios Konarko saulės šventyklos, dar žinomos kaip Juodosios pagodos, lankymui. 1984 metais Saulės šventykla įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pastatyta iš oksiduoto smiltainio, šventykla sudaryta iš šokių paviljono, maldų salės ir šventvietės.
Labiausiai į akis krito didžiuliai, šventyklos sienose iškalti vežimo ratai, kurie kadaise veikė kaip laikrodžiai. „Kelmės simbolis – irgi ratas“, – šypsojosi keliautojas.
Įspūdingo statinio sienos dekoruotos įvairiais įmantriais bareljefais. Septynios akmeninės arklių figūros traukia Saulės dievo Sūrjos dangiškąjį vežimą. Keliautojas apgailestavo, kad dėl restauracijos negalėjo patekti į šventyklos vidų. Tačiau ir bendras vaizdas paliko gilų įspūdį. Idealiai sutvarkyta aplinka. Aplinkui šventyklą – virtinės prekiautojų įvairiais suvenyrais.
„Kontrastų Indiją iliustruoja ir toks iškalbingas faktas. Vietiniai už Konarko saulės šventyklos lankymą moka 30 rupijų bilietą, užsieniečiai pakloja 500 rupijų. Nėra brangu ir 500 rupijų, už vieną eurą jų galima įsigyti 72. Bet bilieto kainos skirtumas, galima sakyti, nepadoriai didelis“, – sakė J. Stabingis.
Kelmiškis per kelionę maitinosi tik vegetariškais patiekalais, nenorėdamas išsiskirti iš grupės, nors pats vegetaras ir nėra. Net lėktuvuose valgė tik vegetariškus patiekalus, dažniausiai pagamintus iš daržovių, sojų, ryžių, retsykiais – ir bulvių. Keliautojui iš Lietuvos patiekalai buvo aštroki. Ypač Vrindavano mieste, įsikūrusiame kitoje Indijos valstijoje – vakarų Utar Pradeše.
Vrindavanas – svarbus hinduistinis piligrimystės centras, laikomas Krišnos gimtine vaišnavizmo šventuoju miestu. Nors jame gyvena vos apie 80 tūkstančių gyventojų, šventyklų priskaičiuojama apie 10 tūkstančių.
J. Stabingis Vrindavane lankėsi ir prieš šešerius metus. Per šį laikotarpį daug kas mieste pasikeitė į gerąją pusę. Atviri kanalizacijos grioviai dabar daug kur grotuoti, uždengti, išasfaltuoti pagrindiniai keliai. Vakarėjant, temstant matosi aplinką tvarkančių darbininkų.
„Bet, kaip ir anksčiau, žmonės gamtinius reikalus atlieka kur papuola. Indijoje nėra mums įprastų viešųjų tualetų, net prie milžiniško vandenyno. O žmonių – nesuskaičiuojama daugybė“, – pasakojo kelmiškis.
Indijoje labai daug motociklų, motorolerių, triračių. Vargingieji važinėja surūdijusiais, kolonijinius laikus menančiais dviračiais.
„Policininkai eismą reguliuoja tik labai judriose sankryžose dienos metu, nors važiuojančiųjų – kaip nesibaigianti lava. Avarijos Indijoje retenybė. Greičiausiai todėl, kad vairuotojai važiuoja lėtai, apie 60–70 kilometrų per valandą greičiu net užmiesčiuose, atsargiai, blaiviomis galvomis“, – svarstė J. Stabingis.
Per dviejų savaičių viešnagę Indijoje sakė matęs vos vieną neblaivų vietinį. Buvo naktis. Gerokai padauginęs indas bandė užvesti motociklą. Bet, laimei, to padaryti jam nepavyko. Motociklas nugriuvo, o žmogelis nusvirduliavo savo keliais.
„Indijoje paprastose parduotuvėse alkoholinių gėrimų nėra. Restoranuose – retenybė, kad kas alkoholį vartotų. Jei ir pakelia, tik mažą taurelę. Gal namuose indai elgiasi kitaip, bet viešose vietose būna tik blaivūs“, – pasakojo. Užtat kelmiškis parduotuvėse matė puikiausių nebrangių audinių. Atvykusieji perkasi ištisus rietimus. Beje, einant į parduotuvę, kaip ir į šventyklą, tenka nusiauti ir prie slenksčio palikti batus.
Per visą viešnagę Indijoje neiškrito nė lašas lietaus, dangus buvo skaidrus, be debesų, švietė saulė. Spalio antroji pusė ten – pats žaliausias, gaiviausias metų laikas, po svilinančių vasaros karščių.
Jono STABINGIO asmeninės nuotr.
Vietiniai labai nori nusifotografuoti su į jų šalį atvykstančiais baltaodžiais turistais. Įsiamžino ir su kelmiškiu Jonu Stabingiu.
Indijoje populiarūs įvairūs turgūs, daug prekiaujančiųjų suvenyrais.
Karvės Indijoje – šventas gyvulys.
Konarko šventyklos sienose iškalti didžiuliai ratai, kurie kadaise veikė kaip saulės laikrodžiai.
Indijoje gausu įvairių transporto priemonių. Populiarūs dviračiai, triračiai, motociklai.
Beždžionės Indijoje tik ir taikosi ką nors pavogti iš savo daiktų nesaugančių žmonių. Ypač jas traukia akiniai ir visokie blizgučiai.
Konarko saulės šventykla įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Indijoje patiekalai puošiami ir žydinčiomis gėlėmis.
Yra ir tokia Indija.
Autorės nuotr.
Popietę apie Indiją kelmiškis Jonas Stabingis pradėjo uždegdamas simbolinę žalią žvakę, pirktą Delio turguje. Indijoje dabar – žaliausias metų laikas.