Naujausios
„Septynioliktoji“ Vokietijos žemė
Po karštos lietuviškos vasaros ir rudens pradžios, spalis buvo puiki proga dar bent dešimčiai dienų pratęsti vasarą.
Skridome iš Vokietijos Hamburgo oro uosto. Maljorka kartais juokais vadinama septynioliktąja Vokietijos žeme. Mat, šioje saloje gyvena labai daug vokiečių. Emigravę iš Vokietijos Maljorkoje jie nusiperka erdvias vilas, sukuria savo verslą. Dažniausia smulkųjį, nes didžiuosius verslus čia valdo ispanai.
Beje, vokiečiai Maljorką mėgsta ir kaip atostogų vietą. Dėl neilgo skrydžio ir daugybės ten gyvenančių tautiečių.
Daugelis vokiečių senjorų šaltąjį metų periodą leidžia Maljorkoje arba vienoje iš Kanarų salų Tenerifėje. Jaunimas ir kiek vyresni darbingo amžiaus žmonės čia skrenda papramogauti ir pasilinksminti. Todėl kai kurie Maljorkos kurortai ypač triukšmingi nuo energingų vokiečių.
Penkioliktą valandą turėjęs išskristi lėktuvas vėluoja visą valandą. Vėluoja ir daugelis keleivių. Įgula aiškina, jog oro uoste trūksta darbuotojų. Todėl vėluojama keleivius registruoti skrydžiui. Be to, trūksta autobusų, vežančių iki lėktuvo.
Keista, jog tokioje ekonomiškai stiprioje valstybėje dedasi tokie dalykai. Hamburgas pilnas visokiausių tautybių žmonių. Stotyse pro jų minias sunku prasibrauti. O dirbti, pasirodo, nėra kam.
Didžiausioje Ispanijos saloje
Galiausiai pakylame virš debesų. Pustrečios valandos skrydžio – ir mes Palmoje, kuri laikoma ne tik simboline Maljorkos sostine, bet ir visų Balearų salų administraciniu centru.
Beje, Maljorka – pati didžiausia Ispanijos sala. Jos plotas 3640 kvadratinių kilometrų, gyvena beveik milijonas žmonių, 239 viename kvadratiniame kilometre.
Iki viešbučio dar valanda kelio. Tačiau į viešbučius turistus turinčio išvežioti autobuso vairuotojas – labai punktualus. Tai kiek nustebina, nes apie ispanus prieš kelionę buvome prisiklausę kitokių dalykų.
Viešbutyje atsirandame tik 21 valandą. Registratūros darbuotoja priglaudžia mūsų lagaminus ir pataria pirmiausia skubėti į iki pusės dešimtos dirbantį restoraną pavakarieniauti, o jau paskui registruotis ir keliauti į apartamentus.
Pasirinkta ramybė
Kadangi keliavome su trejų metų anūkėliu, rinkomės ramesnį apartamentų viešbutį su įskaičiuotu visos dienos maistu ir kitomis būtiniausiomis paslaugomis Sa Comos mieste.
Po vakarienės susimokėjome turisto mokestį, 13 eurų žmogui, gavome apartamentų raktus. Pora kambarių su mini virtuvėle ir erdviu balkonu, kuriame telpa ir stalas su kėdėmis, ir džiovyklė, ir vaiko vežimėlis – mums kaip tik. Nuo rytdienos pradėsime ilsėtis ir pramogauti.
Nors spalio mėnuo, bet visos dienos pasitaikė saulėtos. Dieną 27 laipsniai šilumos, vieną popietę siekė dar ir 31, naktį – ne mažiau dvidešimties. Jūros vanduo bent jau arčiau kranto – šiltas kaip arbata. Smagus balto smėlio paplūdimys, su nuomojamais gultais.
Nuo viešbučio iki jūros apie 800 metrų. Nori – keliauk pėsčiomis, nori važiuok su viešbučio autobusėliu. Išbandėme ir vieną, ir kitą būdą.
Pasenusi infrastruktūra ir žlugęs verslas
Beje, garsaus kurorto infrastruktūra nesužavėjo. Ypač, kai turi su kuo palyginti, pavyzdžiui, „iščiustyta“ Palanga ar net Lietuvos regionų miesteliais, kurių daugelis tobulai sutvarkyti.
Sa Comoje vaizdas kitoks. Šaligatviai – duobėti, tarpais ištrupėjusios trinkelės. Kai kur pabetonuota, kai kur pažvyruota. Tik nedaugelyje vietų yra nuovažos neįgaliesiems arba vaiko vežimėliui.
Aštuonių šimtų metrų atkarpoje tarp viešbučio ir paplūdimio, apie dešimt tuščių patalpų, kuriose buvę restoranai, teiktos kitos paslaugos. Matyt, nepavyko verslas. Lauko erdvėse krūvos sudžiuvusių palmių lapų ir kitokių šiukšlių.
O ir veikiančiose viešojo maitinimo įstaigose – beveik tuščia. Užsuka tik vienas kitas žmogus. Galbūt pravažiuojantis turistas. Gal gyvenantis kemperyje.
Situacija šiek tiek stebina, nes Maljorka – viena patraukliausių turizmo krypčių. Ją per metus aplanko apie 20 milijonų turistų ir poilsiautojų. Gal spalis – tiesiog jau ne toks patrauklus mėnuo, nors dar netrūksta nei saulės, nei šilumos? Pasak vietinių gyventojų, liepą ir rugpjūtį – pats didžiausias poilsiautojų pikas, nors tuo metu – labai karšta.
Ilsėtis pigiau negu Palangoje
O gal žmonės dėl geopolitinės situacijos ir prastėjančios ekonomikos tapo tiesiog taupesni?
Dauguma poilsiautojų nusipirkę kelialapius, kur viskas įskaičiuota, maitinasi viešbučių restoranuose. Ir be reikalo nemėto pinigų. Juolab, kad kainos nėra draugiškos, paprasčiausia pica kainuoja penkiolika eurų.
Tuo tarpu viešbutyje nakvynė ir maistas vienam žmogui atsieina apie 30–50 eurų už parą, priklausomai nuo to kada pirko kelialapius. Perkant prieš pusmetį ar dar anksčiau, kelialapį dešimčiai dienų su skrydžiu, pervežimu iš oro uosto, nakvyne ir maitinimu gali gauti ir už 500 eurų vienam žmogui.
Pusryčiai, pietūs ir vakarienė viešbučio restorane, kur gali mėgautis paela, kalmarų žiedais, ir kitomis jūros gėrybėmis, ragauti vietinę sangriją. Be to, iki vėlyvo vakaro gali gerti gaiviuosius gėrimus, valgyti užkandžius, vaisius ir saldumynus bare, degustuoti vietos gamybos alkoholinius gėrimus.
Personalas – labai malonus. Nors vokiškai kalba tik vienas – kitas. Tačiau ir sava kalba kalbėdami jie moka parodyti pagarbą, dėmesį viešbučio svečiams. Tiek močiutei paeinančiai tik su vaikštyne, tiek dar pajėgiam senjorui, tiek jaunai mamai ar tėčiui, tiek vaikui.
Nuotaikingi animatoriai vedė vandens gimnastiką baseine, karaokės vakarus, oro akrobatų pasirodymus, koncertus. Beje, kai kurie animatoriai, ypač moterys, renginius vedė sava, ispanų kalba. Bet tai netrikdė. Atvirkščiai pajutau pagarbą žmonėms, kurie gerbia savo kalbą ir stengiasi parodyti jos grožį. Juolab, kad šiuo laikotarpiu ilsėjosi ir labai daug ispanų. Kodėl jie savo šalyje turėtų bendrauti angliškai?
Apartamentuose gyveno labai daug šeimų su mažais vaikais. Todėl mažyliams taip pat buvo skiriama labai daug dėmesio. Rytais vykdavo užsiėmimai žaidimų kambaryje ir žaidimų aikštelėje, po vakarienės – beždžioniukų diskotekos, kur mažyliai galėdavo išsidūkti, išlieti energiją.
Maljorkoje yra daug ko pamatyti. Tačiau šįkart visas dėmesys buvo skirtas anūkui ir ramiam poilsiui. Ekskursijoms teks sugrįžti dar kartą. Gal kada nors pavyks...
