Iš emigracijos grįžo įgyvendinti svajonių

Iš emig­ra­ci­jos grį­žo įgy­ven­din­ti sva­jo­nių

Šiau­lie­čiai Lau­ra ir Ry­tis Gra­man­tai, nors jau bu­vo įsi­tvir­ti­nę Ang­li­jo­je, priė­mė spren­di­mą įsi­kur­ti Paeg­le­sių kai­me (Ak­me­nės r.). R. Gra­man­to spal­vin­ga­me gy­ve­ni­me bū­ta ir yra vis­ko: mu­zi­kos, sa­va­no­rys­tės pro­jek­tų, net ko­vų be tai­syk­lių. Prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį Ry­tis emig­ra­vo iš Šiau­lių, ne­su­lau­kęs pa­lai­ky­mo. Ang­li­jo­je įstei­gė pra­mo­gų ir kul­tū­ros cent­rą lie­tu­viams, o da­bar grį­žo įgy­ven­din­ti se­nų sa­vo sva­jo­nių.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Jau­tė­si ne­rei­ka­lin­gi

Ry­tis pa­si­tin­ka prie dviaukš­čio Paeg­le­sių kai­mo dau­gia­bu­čio. Nors ge­gu­žė dar kuk­liai da­li­ja ši­lu­mą, ap­link žy­di dar­že­liai, var­li­nė­ja meist­ro su­kur­ti gand­rai, vi­sai ša­lia te­ka Eg­le­sys.

Ry­tis ir jo žmo­na Lau­ra – šiau­lie­čiai, bet nu­spren­dė kur­tis Paeg­le­sių kai­me. Šiau­liai ne­to­li, o nau­jo­ji vie­ta trau­kė gam­ta ir ra­my­be. Ry­tis kvie­čia į bu­tą, ku­rį re­mon­tuo­ja pa­ts. Bai­gia­mas įreng­ti ir vai­ko kam­ba­rys – Gra­man­tai va­sa­rą lau­kia tre­čio­jo šei­mos na­rio.

„Aš no­riu bū­ti tik Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Ry­tis.

Jo pri­si­mi­ni­muo­se – dau­gy­bė spal­vin­go gy­ve­ni­mo Šiau­liuo­se aki­mir­kų. Bu­vo ak­ty­viai įsi­jun­gęs į klu­bo „Tarp sa­vų“ veik­lą. Šiau­liuo­se kon­cer­tuo­da­vo su sa­vo gru­pe „Real Dreams“ – gru­pei bir­že­lio 1-ąją su­kaks 18 me­tų. Da­ly­va­vo rea­ly­bės šou, ren­gė fes­ti­va­lius „Lįsk iš rū­sio“, mu­zi­ki­nes dvi­ko­vas, lab­da­ros ak­ci­jas, sto­vyk­las. 2003 me­tais dai­na­vo Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je, kai į Šiau­lius grį­žo auk­si­nės vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės na­riai.

„Mes no­rė­jo­me or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius. Mums ne­lei­do rea­li­zuo­tis, da­ry­ti tai, ką no­rė­jo­me, nors pi­ni­gų ne­pra­šė­me. Ar­gu­men­tai? Ne­ga­li­ma ir vis­kas. Trū­ko kant­ry­bė ir be­veik vi­sa mū­sų or­ga­ni­za­ci­ja, apie 20 žmo­nių, iš­va­žia­vo­me į Ang­li­ją“, – pri­si­me­na R. Gra­man­tas.

Į Ang­li­ją pra­dė­jo va­ži­nė­ti po tru­pu­tį – vis grįž­da­vo. Tik­ri­no, gal kaž­kas pa­si­kei­tė? Pa­ma­tęs, kad ne, vėl iš­vyk­da­vo.

R. Gra­man­to ma­ma jau bu­vo įsi­tvir­ti­nu­si Ang­li­jo­je, ir da­bar te­be­dir­ba įdar­bi­ni­mo agen­tū­ro­je. Tad vy­ko ten, kur ma­ma – į March mies­te­lį, nuo Pi­ter­bo­ro nu­to­lu­sį per 20 my­lių, nuo Vis­bi­čiaus – 10 my­lių.

Šių me­tų ba­lan­dį suė­jo sep­ty­ne­ri me­tai nuo spren­di­mo nuo­lat ap­si­gy­ven­ti Ang­li­jo­je.

Per tą lai­ką Ry­čiui te­ko daug kuo vers­tis: dir­bo ga­myk­lo­se, kū­rė mu­zi­ką, dai­nas pa­gal už­sa­ky­mus, da­ly­va­vo net ko­vo­se be tai­syk­lių. „Gal la­biau ener­gi­jai iš­lie­ti, sa­ve iš­ban­dy­ti?“ – svars­to. Ko­vos bai­gė­si, kai ne­be­lei­do žmo­na.

„Aš me­ni­nin­kas, ji vers­li­nin­kė“, – šyp­so­si į Lau­rą žiū­rė­da­mas R. Gra­man­tas. Vy­ras džiau­gia­si, kad žmo­na pa­lai­ko jo idė­jas ir la­bai no­rė­jo grįž­ti į Lie­tu­vą.

Įgy­ven­di­no pla­ną

R. Gra­man­tas nuo len­ty­nos pa­ke­lia įrė­min­tą veik­los li­cen­ci­ją. Jis te­bė­ra pra­mo­gų ir kul­tū­ros cent­ro REAL DREAMS AND CO LTD di­rek­to­rius. Dir­ba ir pa­gal pa­ten­tą – veik­la su­si­ju­si su mu­zi­ki­niais pro­jek­tais. Ku­ria ren­gi­nių sce­na­ri­jus, vers­lo pla­nus, pro­jek­tus.

„Au­to­ri­nės min­tys šiais lai­kais par­duo­da­mos ir ga­na ne­ma­žai kai­nuo­ja“, – sa­ko Ry­tis. Į Ang­li­ją jis dar ku­rį lai­ką grį­ži­nės, bet atei­ties su emig­ra­ci­ja ne­be­sie­ja.

„Mums Ang­li­jo­je pa­vy­ko“, – svars­to Ry­tis. Bu­vo 2010-ie­ji, kai nu­vy­ko pas mies­to sta­dio­no sa­vi­nin­ką: gal ga­li­ma or­ga­ni­zuo­ti Jo­ni­nes? Ir suor­ga­ni­za­vo šven­tę lie­tu­viams. Ang­lams pa­ti­ko, pa­kvie­tė į tarp­tau­ti­nį bai­ke­rių šou – į sce­ną tą­kart li­po ir ne­ži­no­ma gru­pė iš Lie­tu­vos „Real Dreams“.

Na­muo­se įstei­gė mu­zi­kos mo­kyk­lė­lę, į ją mo­ky­tis atei­da­vo lie­tu­vių vai­kai. Kar­tą ne­ti­kė­tai su­tik­tas drau­gas tur­kas pa­siū­lė tė­vo ne­nau­do­ja­mą pa­sta­tą mies­to cent­re.

Nors sa­lė bu­vo be elekt­ros, van­dens, su met­ru pri­si­kau­pu­sių šiukš­lių, lie­tu­viui ki­lo min­tis ati­da­ry­ti kul­tū­ros ir pra­mo­gų cent­rą. Ry­tis sė­do ra­šy­ti vers­lo pla­no. Įt­rau­kė te­mi­nius va­ka­rus, sta­lo žai­di­mus, pa­mo­kė­les vai­kams, ang­lų kal­bos mo­ky­mą. Džiau­gė­si su­lau­kęs vie­tos sa­vi­val­dos ko­mi­si­jos na­rių pa­gy­ri­mo. Apie tai, kad ma­ma su sū­nu­mi iš­pil­dė sva­jo­nę įkur­da­mi kul­tū­ros cent­rą, ra­šė vie­tos ži­niask­lai­da.

Ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­da­vo ne­mo­ka­mai, iš­sky­rus, kai at­vyk­da­vo at­li­kė­jai iš Lie­tu­vos. Ka­vi­nė­je pa­siū­lė ir lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų. Užd­rau­dė par­da­vi­nė­ti al­ko­ho­lį per vai­kų ren­gi­nius. „Ką aš veik­siu, jei ne­ga­liu alaus at­si­ger­ti?“ – su­rea­ga­vo da­lis tė­vų. „Bet pa­gal­vo­ki­me apie vai­kus!“ – to­kiu po­žiū­riu iki šiol ste­bi­si Ry­tis.

Nau­jai įsteig­ta vie­ta die­ną veik­da­vo ir kaip pa­gal­bos cent­ras at­vy­ku­siems: pa­dė­da­vo su­si­tvar­ky­ti drau­di­mus, lei­di­mus, ras­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą, dar­bą. Pir­mi­nį pla­ną pa­vy­ko įgy­ven­din­ti. Tik nu­vy­lė žmo­nės, ku­rie, pa­sak Ry­čio, į iš­ties­tą pa­gal­bos ran­ką at­sa­kė kai­šio­ja­mais pa­ga­liais į ra­tus.

Min­tį grįž­ti na­mo prieš po­rą me­tų su­ža­di­no Lon­do­ne vy­ku­sios Šiau­lių die­nos. Ren­gi­ny­je da­ly­va­vęs tuo­me­ti­nis vi­ce­me­ras Sta­sys Tu­mė­nas ra­gi­no šiau­lie­čius grįž­ti.

Ry­tis pa­kė­lė ran­ką: „Ko­dėl mes iš­va­žia­vo­me? Ne­ga­lė­jo­me rea­li­zuo­ti sa­vo min­čių. Jau­tė­mės ne­rei­ka­lin­gi.“

Ren­gi­nys ne­praė­jo be pėd­sa­ko – min­tis grįž­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą ne­beap­lei­do. Pa­sak Ry­čio, daug jo pa­žįs­ta­mų lie­tu­vių no­ri ree­mig­ruo­ti, yra pa­siil­gę Lie­tu­vos.

Emig­ra­ci­jo­je jis su­ti­ko dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių at­vy­ku­sių tau­tie­čių – ne vi­si iš­va­žiuo­ja sa­vo nau­dai. Vie­ni at­vy­ko ati­dirb­ti už pa­sko­las, jas su­mo­kė­jo ir grį­žo na­mo to­liau dirb­ti už mi­ni­mu­mą. Yra to­kių, ku­rie va­žiuo­ja pa­dė­ti ar­ti­mie­siems.

Sup­ran­ta ne­klau­ža­das

Lais­vu lai­ku Ry­tis dir­ba sa­va­no­riu die­nos cent­re Ven­to­je. Mo­ko vai­kus mu­zi­kos, dai­nuo­ti.

„Pats bu­vau sun­kus vai­kas. Ge­ros šir­dies, ge­rai mo­kiau­si, bet bu­vau pa­siu­tęs. Vis­ko gy­ve­ni­me yra bu­vę – tuo ne­si­di­džiuo­ju, liks juo­dos dė­mės, su­gaiš­tas lai­kas. Bet su­pran­tu vai­kus – dau­gu­ma die­nos cent­rus lan­kan­čių­jų yra iš so­cia­li­nės ri­zi­kos gru­pių. Kar­tais vai­kai ma­ne ban­do nu­ste­bin­ti. Sa­kau, vai­kai, jus vi­sus kar­tu su­dė­jus ir ma­ne vie­ną – tiek ne­bū­tų“, – sa­ko Ry­tis.

Vy­ras džiau­gia­si au­gęs ge­ro­je šei­mo­je: švie­sios at­min­ties mo­čiu­tė – Bi­ru­tė Stumb­rie­nė, Zig­mo Gai­da­ma­vi­čiaus-Gė­lės mu­zie­jaus Nai­siuo­se įkū­ri­mo ini­cia­to­rė, pir­mo­ji di­rek­to­rė, se­suo Ais­tė Gra­man­tai­tė – ak­to­rė, nu­si­fil­ma­vu­si fil­me „Bri­dži­tos Džouns kū­di­kis“, dė­dė – Kas­ty­tis Stumb­rys (Vai­duok­lis), pus­se­se­rė – ra­šy­to­ja Ire­na Bui­vy­dai­tė.

Da­bar Ry­tis su vai­kais pa­si­da­li­ja sa­vo pa­tir­ti­mi, ra­gi­na ne­bi­jo­ti sva­jo­ti ir sva­jo­nes įgy­ven­din­ti. Ti­ki­si, kad ir pa­čiam pa­vyks įgy­ven­din­ti kiek ati­dė­tus su­ma­ny­mus.

Su bi­čiu­liais or­ga­ni­zuo­ja vai­kams ne­mo­ka­mą sto­vyk­lą. Iš Ang­li­jos par­si­ve­žė 36 au­to­ri­nius pro­jek­tus, ti­ki­si rea­li­zuo­ti. At­gai­vi­no miu­zik­lo idė­ją. No­ri pa­dė­ti ku­rian­čiam jau­ni­mui. Mie­lai kvie­čia bend­ra­dar­biau­ti ki­tus die­nos cent­rus.

Su il­ga­me­čiu bend­ra­min­čiu Mant­vy­du Kai­riu su­bū­rė pro­jek­tą „Mr. Šiau­lių ap­skri­tis“ (DJ En­joy ir „Real Dreams"), ku­ria dai­nas. Džiau­gia­si, kad dai­nos „You­tu­be“ su­lau­kia gau­sių per­žiū­rų.

Ži­ban­čio­mis aki­mis Ry­tis lei­džia vie­ną įra­šą po ki­to. Skai­čiuo­ja, kad yra pa­ra­šęs apie 600 dai­nų. Nors prie šir­dies – po­pro­kas, ku­ria dai­nas ir pa­gal už­sa­ky­mus. Pa­vyz­džiui, dai­na „Fu­ris­tas“ jau ta­po neo­fi­cia­liu „fu­ris­tų“ him­nu. Yra su­kū­ręs him­ną ir „Šiau­lių nak­tims“.

Ar sva­jo­nių ne­pa­sig­lemš ru­ti­na, bui­tis, fi­nan­sai? Ry­tis pri­me­na pir­mo­jo žmo­gaus, iš­si­lai­pi­nu­sio Mė­nu­ly­je, žo­džius: „Tai ma­žas žings­ne­lis žmo­gui, ta­čiau di­džiu­lis šuo­lis žmo­ni­jai“.

„Aš apie šuo­lį ne­gal­vo­ju – no­riu ma­žus žings­ne­lius po tru­pu­tį il­gin­ti į met­rus, ki­lo­met­rus. Vis­ką da­ry­ti pa­laips­niui.“ Ir ti­ki, kad pa­si­seks. Ma­žas žings­nis jau lau­kia ry­toj – su vai­kais da­ly­vaus Mo­ti­nos die­nai skir­ta­me pa­si­ro­dy­me.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Dau­gia­bu­čio, ku­ria­me įsi­kū­rė Lau­ra ir Ry­tis Gra­man­tai, ap­lin­ką puo­šia gand­rai. Va­sa­rą gand­rai tu­rė­tų ap­lan­ky­ti ir šei­mą.

Ang­li­jo­je gy­ve­nę Lau­ra ir Ry­tis Gra­man­tai nu­ta­rė įsi­kur­ti lie­tu­viš­ka­me kai­me.

Ry­čio Gra­man­to gal­va pil­na idė­jų.