Iš Kinijos – nepamirštami įspūdžiai

Iš Ki­ni­jos – ne­pa­mirš­ta­mi įspū­džiai

Kel­miš­kių Ra­mu­tės ir Alf­re­do Kur­lin­kų šei­ma ne­se­niai grį­žo iš Ki­ni­jos, kur ap­lan­kė ten gy­ve­nan­čią ir ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja dir­ban­čią sa­vo duk­rą Ing­ri­dą. Mies­tai per­pil­dy­ti žmo­nių, kai vie­nas į ki­tą tie­siog re­mia­si al­kū­nė­mis, Ry­tų Ki­ni­jos jū­ra, ki­niškas ma­sa­žas, pa­si­vaikš­čio­ji­mas stik­li­niu til­tu, ar­ba­tos lau­kai ir ki­ti ne­pa­kar­to­ja­mi įspū­džiai, ku­riais kel­miš­kių me­di­kų šei­ma su­ti­ko pa­si­da­ly­ti su skai­ty­to­jais.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jau ke­le­ri me­tai Ra­mu­tės ir Alf­re­do Kur­lin­kų duk­ra Ing­ri­da gy­ve­na ir dir­ba Ki­ni­jo­je. Po stu­di­jų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je mer­gi­na svars­tė, ką da­ry­ti ar grįž­ti į Lie­tu­vą, ar dar pa­ke­liau­ti po pa­sau­lį. Ga­vo dar­bo pa­siū­ly­mą dės­ty­ti ang­lų kal­bą pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je Ki­ni­jo­je.

Pa­si­bai­gus su­tar­čiai Šiau­rės Ki­ni­jo­je mer­gi­na ga­vo dar­bo ki­ta­me mies­te, Pie­tų Ki­ni­jo­je, kur są­ly­gos – dar pa­lan­kes­nės.

Mo­kyk­la mo­ky­to­jams, at­vy­ku­siems iš ki­tų kraš­tų, ski­ria bu­tą. Dvie­jų kam­ba­rių bu­tą su vir­tu­ve 24 aukš­tų dan­go­rai­žy­je Ning­bo mies­te, ku­ria­me 7 mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų, ga­vo ir Ing­ri­da.

Pie­tų Ki­ni­jo­je be­veik nė­ra mi­nu­si­nės tem­pe­ra­tū­ros, bu­tuo­se įreng­tas tik šil­dy­mas kon­di­cio­nie­riu­mi. Mer­gi­na už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus mo­ka tik apie 10 eu­rų per mė­ne­sį. Be to, dar­bo me­tu mo­ky­to­jai ne­mo­ka­mai mai­ti­na­mi. Ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mai pri­va­čio­se mo­kyk­lo­se – ga­na aukš­ti, sie­kia be­veik du tūks­tan­čius eu­rų.

Kur­lin­kai skri­do į Šan­cha­jų su per­sė­di­mu Pa­ry­žiu­je. Nuo Pa­ry­žiaus iki šio mies­to skry­dis tru­ko 12 va­lan­dų.

Po­ra va­lan­dų ke­lio iki ge­le­žin­ke­lio sto­ties. Pas­kui dar po­ra va­lan­dų trau­ki­niu iki Ning­bo. Ke­lio­nės tiks­las pa­siek­tas maž­daug per pa­rą.

Vir­tos dar­žo­vės ir kie­tos ki­niškos lo­vos. Tai du da­ly­kai, ku­rie bui­ti­niu lyg­me­niu kel­miš­kiams la­biau­siai kri­to į akis. Jie ste­bė­jo­si, jog vi­so­se vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­se pa­tie­kia­mos tik vir­tos dar­žo­vės. „Gal­būt dėl hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų?“ – svars­tė.

Van­duo Ki­ni­jo­je taip pat ge­ria­mas tik vi­rin­tas. Kur­lin­kų šei­ma ne kar­tą pie­ta­vo ir ka­vi­nė­se bei res­to­ra­nuo­se. Pa­tie­ka­lų po­rci­jos – la­bai di­de­lės. Pa­vyz­džiui, pie­tums pa­tie­kia­mas šal­tas kum­pis, karš­tos kre­ve­tės, troš­kin­ta kiau­lie­na, cuk­ra­nend­rių stie­bai bei dar­žo­vės troš­kin­tos su gry­bais, de­ser­tui – karš­tas py­ra­gas.

Prieš iš­vyk­da­ma at­gal šei­ma no­rė­jo ap­žiū­rė­ti Šan­cha­jų, to­dėl čia įsi­kū­rė vieš­bu­ty­je. Tri­vie­čia­me vieš­bu­čio kam­ba­ry­je bu­vo ne tik hi­gie­nos reik­me­nys, bet ir su­pa­kuo­ti dan­tų še­pe­tė­liai kiek­vie­nam sve­čiui, net šu­kos.

Ne­pa­ti­ko tik lo­vos la­bai kie­tais čiu­ži­niais. Ta­čiau lai­ki­nai iš­kęs­ti to­kį ne­pa­to­gu­mą bu­vo įma­no­ma.

Ste­bi­no ir žmo­nių tirš­tu­ma. Gat­vė­se jų tiek daug, kad vos tel­pa. Kar­tais su ki­tu praei­viu tie­siog su­si­lie­ti al­kū­nė­mis. Iš met­ro sto­ties yra apie 20 išė­ji­mų ir kiek­vie­na­me ap­stu žmo­nių.

R. Kur­lin­kie­nė kas­dien fik­sa­vo sa­vo įspū­džius – ra­šė ke­lio­nės die­no­raš­tį.

To­mis va­lan­do­mis, kai duk­ra dirb­da­vo, juos pa­glo­bo­da­vo duk­ros pa­žįs­ta­mas vers­li­nin­kas. Ly­din­tis as­muo, mo­kan­tis ki­nų kal­bą la­bai pra­ver­čia, nes ma­žuo­se mies­te­liuo­se nie­kas iš ki­nų ne­mo­ka ang­lų kal­bos.

Per po­rą sa­vai­čių kel­miš­kiai pa­ma­tė tik­rai ne­ma­žai. Prie Tia­ni mu­zie­jaus ir bib­lio­te­kos nu­ste­bi­no dau­gy­bė šo­kan­čių žmo­nių. Zoo­lo­gi­jos so­de ste­bė­jo pan­dų ris­ty­nes – im­ty­nes.

Kai duk­rai bu­vo lais­va die­na, trau­ki­niu nu­vy­ko į Hang­zou, o iš ten au­to­bu­su į Mei­džiau ar­ba­tos lau­kus, kur te­ko „pa­mai­tin­ti“ puo­lan­čius uo­dus. Ap­lan­kė Ling­jin šven­tyk­lą, pa­vaikš­čio­jo Va­ka­rų eže­ro pa­kran­te, kur kon­cer­ta­vo sa­va­no­riai, ste­bė­jo švie­sos fon­ta­nų šou. Be­je, ne­ma­tė nė vie­no iš­gė­ru­sio žmo­gaus. Jau­ni­mas ir ne­be­rū­ko. Dū­mą trau­kia tik sen­jo­rai.

Vie­ną die­ną kel­miš­kiai pra­lei­do Son­lan­šan pa­jū­rio ku­ror­te. Te­ko pa­brai­dy­ti po Ry­tų Ki­ni­jos jū­rą. Van­duo – šil­tes­nis ne­gu Bal­ti­jos jū­ro­je. Oro tem­pe­ra­tū­ra Pie­tų Ki­ni­jo­je kai ku­rio­mis ge­gu­žės pra­džios die­no­mis sie­kė 32 laips­nius karš­čio.

Pa­jū­ry­je nu­ste­bi­no tai, kad ki­nų mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­liai la­bai už­da­ri, mo­te­rų – ne­tgi su si­jo­nė­liais.

Te­ko pa­vaikš­čio­ti po žve­jų kai­me­lį, pa­si­gro­žė­ti In so­dais, ku­riuos 1600 me­tais įkū­rė im­pe­ra­to­rius, plau­kio­ti ka­na­lais irk­li­ne val­ti­mi.

Vie­ną die­ną kel­miš­kiai pra­lei­do Jan­den­ša­nio kal­nuo­se. Už­ko­pė į Lin­gi­jon vir­šu­kal­nę. Te­ko pe­rei­ti du kal­nus jun­gian­čiu ka­ban­čiu til­tu, vaikš­čio­ti stik­li­niu ta­ku pa­lei kal­no šlai­tą. Su­ža­vė­jo žy­din­čių sa­ku­rų par­kas.

Kel­miš­kiai pa­ty­rė ir ki­niško ma­sa­žo ma­lo­nu­mus.

„Ka­bi­ne­te dir­ba trys jau­ni vy­ru­kai. Klien­tas pa­so­di­na­mas ant kė­dės, jo ko­jos pa­mer­kia­mos į karš­tą van­de­nį. Ma­sa­žuo­to­jas dar­buo­ja­si su klien­to pe­čiais ir stu­bu­ru. Ma­sa­žas la­bai stip­rus, kar­tais taip su­skau­da, jog no­ri­si rėk­ti“, – sa­vo įspū­džius pa­sa­ko­ja po­nia Ra­mu­tė.

Stu­bu­rą ir pe­čius ma­sa­žuo­ja apie pus­va­lan­dį. Tuo­met klien­tas pa­vai­ši­na­mas vai­siais ir ar­ba­ta.

Ka­bi­ne­to dar­buo­to­jas klien­to aki­vaiz­do­je spi­ri­tu ir ug­ni­mi nu­de­zin­fe­kuo­ja įran­kius, nu­gran­do vi­sus su­kie­tė­ji­mus ir su­ram­bė­ji­mus, nu­plo­vęs nu­sau­si­na ser­ve­tė­le, iš­te­pa kre­mu, tuo­met iš­ma­sa­žuo­ja ko­jas nuo pė­dų iki ke­lių ir pa­da­ro pe­di­kiū­rą.

Abi pro­ce­dū­ros trun­ka va­lan­dą ir 20 mi­nu­čių. Kai­nuo­ja 13 eu­rų. Ar­bat­pi­ni­giai nei kir­pyk­lo­se, nei ma­sa­žo ka­bi­ne­tuo­se, nei vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­se ar tak­si Ki­ni­jo­je – ne­priim­ti­nas ir neįp­ras­tas da­ly­kas. Dau­ge­lis nė ne­si­ne­šio­ja gry­nų­jų pi­ni­gų. At­sis­kai­to per spe­cia­lią mo­bi­lio­jo te­le­fo­no pro­gra­mą.

R. Kur­lin­kie­nė ro­do na­tū­ra­lių per­lų aus­ka­rus. Jie kai­na­vo tik kiek dau­giau nei du eu­rai. Per­lai Ki­ni­jo­je – pi­gūs. Juos ir ar­ba­tą at­vy­kė­liai daž­niau­sia per­ka lauk­tu­vėms.

Mais­to pro­duk­tai Ki­ni­jo­je – pi­ges­ni nei Lie­tu­vo­je. Pa­vyz­džiui, ke­pa­liu­kas for­mi­nės duo­nos kai­nuo­ja tik eu­rą. Neb­ran­gūs vai­siai ir uo­gos. Pu­sę ki­log­ra­mų sal­džių pri­no­ku­sių braš­kių kel­miš­kiai pir­ko už du eu­rus. Pa­ly­gin­ti ne­bran­gu val­gy­ti ir ka­vi­nė­se ar res­to­ra­nuo­se. Pa­vyz­džiui, Ning­bo mies­te tri­se pa­val­gę po taip va­di­na­mą karš­tą puo­dą su­mo­kė­jo tik kiek dau­giau ne­gu 20 eu­rų.

Tan­kiai ap­gy­ven­din­tos ša­lies žmo­nės iš­nau­do­ja kiek­vie­ną lais­vą že­mės plo­te­lį. Prie upių ap­tver­ti ne­di­de­li lo­pi­nė­liai že­mės – ten au­gi­na­mi mo­lius­kai.

Sau­go­ma gam­ta ir oras. Ning­bio mies­te, kur gy­ve­na Kur­lin­kų duk­ra, lei­džia­ma va­ži­nė­ti tik su elekt­ri­niais dvi­ra­čiais.

Di­de­lė ir di­de­lių kont­ras­tų ša­lis, ne­pa­mirš­ta­mi – ir ke­lio­nės įspū­džiai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Su­ža­vė­jo šven­tyk­los.

Duk­ra Ing­ri­da (vi­du­ry­je) pa­si­rū­pi­no, kad Ra­mu­tė ir Alf­re­das Kur­lin­kai pa­ma­ty­tų Šan­cha­jų.

Kel­miš­kį gy­dy­to­ją Alf­re­dą Kur­lin­kų nu­ste­bi­no gau­sūs ki­niš­ki pie­tūs.

Sep­ty­nis mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me Ning­bo mies­te daug dan­go­rai­žių.

Ka­ban­tis til­tas jun­gia du Jan­den­ša­nio kal­nus.

Mei­džian ar­ba­tos lau­kuo­se.

Ning­bo mies­tas pil­nas elekt­ri­nių dvi­ra­čių.