IŠ TIK­RŲ­JŲ ŽA­LIA...

IŠ TIK­RŲ­JŲ ŽA­LIA...

Ni­jo­lė SAI­­MI­­NIN­­KIE­­NĖ

Pa­va­sa­ris ei­na lė­tai. Iš­si­gan­du­si žo­lė at­sar­giai smaigs­to­si ža­liom ada­tom, o iš­brin­kę me­džių pum­pu­rai ne­sku­ba sprog­ti. Ta­čiau ore vis tiek tvy­ro ža­lė­sio nuo­jau­ta. Esa­ma ja­me kaž­ko, kas akim ne­ma­to­ma, kas tik at­sar­giai pra­si­mu­ša pro per­nykš­čių la­pų, ša­pų ir že­mių plu­tą.

O ža­lu­mos pa­siu­tu­siai no­ri­si. Ypač, kai po dar­bo die­nos biu­re pė­di­ni į na­mus dau­gia­bu­čių la­bi­rin­tais, ko­ja ne­ty­čia kliu­dy­da­mas per­nykš­tį po­pier­ga­lį ar die­vai­žin iš kur at­pūs­tą pus­juo­dį ąžuo­lo la­pą.

Ri­mui knie­ti net ir be ža­lu­mos iš­va­žiuo­ti iš to be­to­ni­nio ap­tva­ro, pa­si­leis­ti lau­kais prie ko­kio nors eže­riu­ko ar upės, iš­brai­dy­ti švagž­dan­čius se­nus aje­ry­nus, nu­si­lauž­ti kark­lo ša­ką su pū­kuo­tu pum­pu­ru ir pa­jus­ti kar­to­kai ait­rų jo kva­pą. Tik ne­si­juo­kit, ge­riau pa­trin­kit tarp pirš­tų tą kai­li­nį pum­pu­rą ir pauos­ty­kit. Štai kur tik­ra­sis, vy­riš­kas pa­va­sa­rio kva­pas.

Ri­mas nu­si­lau­žia gy­vat­vo­rės ša­ku­tę, pri­si­ki­ša ar­čiau no­sies. Pum­pu­rų ga­liu­kai jau žals­vė­ja, va­di­na­si, ne­be­to­li di­dy­sis pa­va­sa­rio spro­gi­mas. Ir ta­da stai­ga, vi­sai ga­li bū­ti, kad be­veik per die­ną, ža­liu rū­ku ap­si­trauks vi­sos pa­miš­kės ir par­kai, ir nie­kas ne­sus­tab­dys ūmaus ža­lė­ji­mo iš kiek­vie­no bent men­kiau­sią šak­nį tu­rin­čio au­ga­lė­lio. Ker­pė ant ak­mens, ir ta su­ža­liuos.

Ri­mas nu­stem­ba, ra­dęs at­ra­kin­tas bu­to du­ris.

– Eg­le, tu na­mie? – šau­kia į vir­tu­vės pu­sę Ri­mas, prieš­kam­ba­ry­je au­da­ma­sis ba­tus ir ko­ja po spin­te­le grai­by­da­mas šle­pe­čių.

– Na­mie. Ką tik įžen­giau, – at­sa­ko žmo­na iš vir­tu­vės.

Ri­mas įsliū­ki­na į vir­tu­vę, ap­ka­bi­na žmo­ną iš už nu­ga­ros, pa­kšte­li į kiek su­kai­tu­sį, smul­kiom gar­ba­nė­lėm ap­kri­tu­sį kak­lą. Žmo­na at­sa­ko bu­či­niu į Ri­mo skruos­tą, švel­niai iš­si­su­ka iš glė­bio, iš­si­trau­kia iš krep­šio ma­žą pa­ke­tė­lį, o iš jo – per­ma­to­mą lyg tas pa­va­sa­ri­nis sprogs­tan­čių ber­žų rū­kas ša­li­kė­lį.

– Žiū­rėk, koks gro­žis. Ir ant ga­lų – ma­tai? Gė­lių žie­dai, gal vabz­džiai kažkokie... Žo­džiu, ran­kų dar­bas, ta­py­ba ant šil­ko, – iš­dės­to ir, ap­si­su­pu­si tuo ša­li­kė­liu gar­ba­no­tą gal­vą, šel­miš­kai nu­si­šyp­so tie­siai Ri­mui į akis.

– Gra­žu, ar ne?

Ri­mas link­te­li gal­va, pa­ban­do ant ku­rio nors ša­li­kė­lio ga­lo su­ras­ti eti­ke­tę su kai­na, bet, ne­pa­vy­kus iš kar­to, me­ta paieš­kas ir be­veik lai­min­gas at­si­dūs­ta.

– Aha, la­bai gra­žu. Svar­biau­sia – ža­lia. Ža­lu­mos pa­siil­gau.

– Ir aš, – su­čiauš­ka Eg­lė, pa­kšte­li Ri­mą dar kar­tą ir sku­biai ima krau­ti vi­sa, ką par­si­ne­šė va­ka­rie­nei iš par­duo­tu­vės.

Ši­tie pir­ki­niai Ri­mo ne­do­mi­na. Dar pir­mo­mis jų ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo die­no­mis Eg­lė pa­sa­kė, kad ne­si­kiš­tų į vir­tu­vi­nius rei­ka­lus.

„Ne­ken­čiu, kai vy­rai kai­šo no­sį į puo­dus“, – ta­da la­bai aiš­kiai pa­sa­kė ji. Ir jis ne­kai­šio­ja. Nei į puo­dus, nei į pro­duk­tų krep­šius. Ką žmo­na pa­ga­mins, tas ir bus ge­rai, juo­lab kad ga­mi­na ji iš tie­sų pui­kiai.

Ir tik vie­noj vie­toj Ri­mas ne­lei­džia Eg­lei kiš­ti no­sį į jo „puo­dus“ – mė­sos ke­pi­mą ant ug­nies. Lau­ke, kur nors so­dy­boj, prie eže­ro, miš­ke, prie pa­la­pi­nės – bet kur, tik ne na­mie.

Eg­lė ta­da iš­si­tie­sia pa­to­giai su ko­kiu nors skai­ta­lu, ir tik pa­šauk­ta prie pa­deng­to sta­lo pa­ky­la iš sa­vo poil­sio zo­nos.

Ri­mas sė­da ant so­fos, įsi­jun­gia te­le­vi­zo­rių, iš ku­rio ža­liu švar­ke­liu vil­kin­ti ži­nių ve­dė­ja pra­ne­ša, kad, si­nop­ti­kų tei­gi­mu, pa­va­sa­rais ne­sku­ba.

– Tu ža­dė­jai šian­dien į kir­pyk­lą ei­ti, – šūk­te­li vir­tu­vėn Ri­mas.

– Ne­bei­siu. Į biu­rą bu­vo atė­ju­si kos­me­ti­kos pla­tin­to­ja, la­bai ge­rų da­žų at­ne­šė. Vi­siš­kai na­tū­ra­lių, gam­ti­nių. Net ža­lias la­pas ant pa­kuo­tės nu­pieš­tas! O prie­mo­nės, na, še­pe­tė­lis, du­be­nė­lis – do­va­nų!..Žo­džiu, vis­ko, ko rei­kia plau­kų da­žy­mui na­mie, – atai­dė­jo grei­ta­kal­bė iš vir­tu­vės. – Pa­dė­si? – pa­klau­sė, įki­šus gal­vą į kam­ba­rį.

– Aš? Kad aš ne­­mo­­ku...

– Ko čia ne­mo­kėt, aš pa­ro­dy­siu, kaip.

Po va­ka­rie­nės Eg­lė su­mai­šė plau­kų da­žus, nu­si­te­pė plau­kus, už­ri­šo ant jų plas­ti­ki­nį mai­še­lį ir sė­do gre­ta Ri­mo žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus.

Šią sa­vai­tės die­ną Eg­lė vi­sa­da žiū­ri vie­ną ka­na­lą, ku­ria­me vi­sa­da ro­do fil­mą su ge­ra pa­bai­ga. Ten – nuo­la­ti­nė va­sa­ra, vi­si gy­ve­na dva­ruo­se (blo­giau­siu at­ve­ju – pui­kio­se so­dy­bo­se ar­ba pra­šmat­nio­se jach­to­se), vi­si tu­ri ge­rai ap­mo­ka­mus dar­bus, net jei ir ne­per­si­dir­ba, vi­si va­ži­nė­ja pra­ban­giais au­to­mo­bi­liais ir bū­ti­nai lai­min­gai įsi­my­li. Ten kai­mai pa­sa­kiš­kai gra­žūs, o gė­lių dar­že­liuo­se ir klom­bo­se žy­di šil­ki­nės gė­lės.

Ri­mas to­kių fil­mų ne­mėgs­ta, to­dėl man­da­giai pa­lie­ka Eg­lę sė­dė­ti ant so­fos su plas­ti­ki­niu mai­še­liu ant gal­vos ir aki­mis, įseg­to­mis į ek­ra­ną. Aki­vaiz­du, kad ji jau ap­si­gy­ve­no ta­me fil­me, ir ty­lus Ri­mo pa­si­trau­ki­mas ne­bus priim­tas kaip niek­šiš­ka iš­da­vys­tė.

Ri­mas at­si­gu­lė, ban­dė skai­ty­ti dar­bo va­do­vo re­ko­men­duo­tą kny­gą, ta­čiau ar­tė­jan­čio pa­va­sa­rio ža­lu­ma ne­da­vė ra­my­bės. Už­ge­si­nęs švie­są, jis pa­si­su­ko ant šo­no ir už­mi­go.

Sap­na­vo Ri­mas la­bai ža­lią miš­ką. To­kį ža­lią, ko­kios ža­lu­mos gam­to­je gal ir ne­bū­na. Sma­rag­diš­kai, žė­rin­čiai ža­lia bu­vo vi­sur. Ir jis ne vaikš­čio­jo tuo miš­ku, o tar­si sklen­dė virš jo, sė­dė­da­mas ant stip­rių, ža­liais la­pais apau­gu­sių lia­nų, tar­si su­po­si, po ko­jom ma­ty­da­mas neį­ti­kė­ti­no ža­lu­mo skar­džius ir įvai­ria­for­me ža­lu­ma apau­gu­sias įgriu­vas, ku­rio­mis šniokš­tė ir purs­lo­jo ryš­kiai mė­ly­ni upe­liūkš­čiai ir kriok­liai. Dar re­gė­jo gruob­lė­tom šak­nim į uo­lė­tą kal­ną įsi­ki­bu­sius me­džius di­džiu­liais tams­ža­liais la­pais, o po jais...Dievuliau! Po jais – neį­ti­kė­ti­no gro­žio mer­gai­tė sma­rag­diš­kai ža­liais plau­kais, len­kia­si prie fon­ta­nu trykš­tan­čio šal­ti­nio, rieš­ku­čiom se­mia van­de­nį ir taš­ko­si, taš­ko­si, taš­­ko­­si...

Nuo to van­dens Ri­mas ir pa­bu­do. Pra­džio­je jis ne­sup­ra­to, kad pa­bu­do, nes ryš­kiai sma­rag­di­niai, ža­li šla­pi plau­kai mir­gė­jo jam prieš akis. Ir tik po aki­mir­kos, kai iš­gir­do sa­vo žmo­nos kūk­čio­ji­mą nuo lo­vos kraš­to, kai pa­ma­tė, kad tai ji, Eg­lė, pur­to sa­vo šla­pias ryš­kiai ža­lias gar­ba­nas, jis su­si­vo­kė ne­be­mie­gąs.

At­si­sė­do lo­voj iš­plės­tom akim, pa­lie­tė nuo verks­mo krūp­čio­jan­tį Eg­lės pe­tį.

– Kas tau yra? – pa­klau­sė, tar­si iš ki­to pa­sau­lio grį­žęs.

– Kas kas..! Ne­ma­tai? – at­grę­žė iš­verk­tas akis Eg­lė, – plau­kai ža­li!

– Kad ža­li, ma­tau, bet ko­dėl?

– Ką aš ži­nau?! Taip nu­si­da­žė!

Eg­lė pa­šo­ko nuo lo­vos, priė­jo prie veid­ro­džio, ėmė plau­kus trin­ti rankš­luos­čiu. Ta­čiau ža­lu­ma ne­si­trau­kė. Ji bu­vo įsiė­du­si iki pat šak­nų, iki pat plo­niau­sių gar­ba­nė­lių ga­liu­kų.

Eg­lė be­jė­giš­kai at­si­su­ko į Ri­mą:

– Kaip aš ry­toj į dar­bą ei­siu, – pro­verks­miais pa­klau­sė, – Gal pa­skam­bint ir pa­sa­kyt, kad su­si­rgau? O pa­ti – į kir­py­klą?

Ri­mas pa­žiū­rė­jo į Eg­lę, nu­si­juo­kė ir iš­dek­la­ma­vo ne­ži­nia iš kur gal­von at­kly­du­sį dviei­lį:

– Pa­bu­dau. Tu sė­dė­jai ša­lia. Kaip sap­ne – iš tik­rų­jų ža­lia.

Ir abu pra­dė­jo pa­šė­lu­siai kva­to­tis.