Išnykusių kaimų vietovardžius kloja užmaršties dulkės

"Vie­to­var­džiui su­tei­ki­me ant­rą gy­ve­ni­mą"

Įvai­riuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se pra­va­žiuo­da­mi ma­to­me tai kop­lyts­tul­pį, tai kry­žių, tai ak­me­nį su už­ra­šu: "Čia bu­vo toks ir toks kai­mas, to­kia ir to­kia so­dy­ba". Iš­sau­go­ti tai, kas bu­vo – svar­biau­sias mū­sų tiks­las, no­rint ne­pra­ras­ti sa­vo šak­nų.

Kaip iš­sau­go­ti iš­ny­ku­sių kai­mų vie­to­var­džius, ne­be­vei­kian­čias se­no­lių ka­pi­nes? – ši te­ma gvil­den­ta Rad­vi­liš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je su­reng­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je.

Sa­vi­val­dy­bės Pa­vel­do­sau­gos ir tu­riz­mo po­sky­rio ve­dė­jo Vy­tau­to Si­me­lio pa­teik­tais duo­me­ni­mis, iki 1989 me­tų Lie­tu­vo­je iš są­ra­šų bu­vo iš­brauk­ta 5,6 tūks­tan­čio kai­mų pa­va­di­ni­mų – vie­toj bu­vu­sių 25 tūks­tan­čių jų li­ko apie 19 tūks­tan­čių. Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je ne­li­ko dar ke­lių tūks­tan­čių.

"So­viet­me­čiu žmo­nės iš vien­kie­mių bu­vo ke­lia­mi į gy­ven­vie­tes pri­vers­ti­niu bū­du. Da­bar iš­si­ke­lia­ma ieš­kant so­cia­li­nės ge­ro­vės. Iš­ny­ku­sio kai­mo ne­be­sug­rą­žin­si, bet mū­sų prie­vo­lė yra iš­sau­go­ti bent jo pa­va­di­ni­mą", – sa­kė V. Si­me­lis.

Anot jo, svar­bu, kad nyks­tan­čių vie­to­var­džių pa­va­di­ni­mai įsi­kū­ny­tų ki­tur, juos bū­ti­na pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui.

"Ge­ra pro­ga iš­sau­go­ti vie­to­var­džius – juos įkū­ny­ti nau­jo­se gat­vė­se, mik­ro­ra­jo­nuo­se, įvar­di­jant nau­jus par­kus, skve­rus, ta­čiau tuo ne­pa­si­nau­do­ja­ma.

At­si­ran­da Lau­ko, Tven­ki­nio, Žo­ly­nų ir ki­to­kios gat­vės. Ir tik vie­ne­tai pa­si­ren­ka pa­va­di­ni­mą čia bu­vu­sio vie­to­var­džio. Ir vie­to­var­dis nu­grimz­ta už­marš­tin, nors ga­lė­tų tęs­ti sa­vo gy­va­vi­mą", – pa­vel­do­sau­gi­nin­kui pri­ta­rė ir Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas And­rius Ab­ro­ma­vi­čius.

Do­va­na rad­vi­liš­kie­čiams

"Iš­ny­kę vie­to­var­džiai rū­pi vi­sam pa­sau­liui. Pe­rio­diš­kai be­si­ren­kan­ti Bal­ti­jos eks­per­tų gru­pė ir­gi spren­džia šias pro­ble­mas. Vi­sur jos tos pa­čios – tūks­tan­čių tūks­tan­čiai vie­to­var­džių yra iš­ny­kę. Vie­to­var­dis ga­li ir pa­si­keis­ti. Kei­čia­si ir mies­tų pa­va­di­ni­mai", – kon­fe­ren­ci­jo­je kal­bė­jo sve­čias, Kau­no ko­le­gi­jos geo­de­zi­jos stu­di­jų pro­gra­mos dės­ty­to­jas Val­das Ur­ba­na­vi­čius, kar­tu su žmo­na Ilo­na Rad­vi­liš­kio ra­jo­nui su­kū­rę in­te­rak­ty­vią ap­li­ka­ci­ją apie iš­ny­ku­sius kai­mus. Toks į elekt­ro­ni­nę erd­vę per­kel­tas jų pro­jek­tas – pir­ma­sis.

Tris de­šimt­me­čius kar­tog­ra­fi­jos sri­ty­je dir­ban­čio dės­ty­to­jo tei­gi­mu, vie­to­var­džiai že­mė­la­pį pra­kal­bi­na, nes be jų jis bū­tų ne­by­lus.

Lie­tu­viš­ki vie­to­var­džiai že­mė­la­piuo­se at­si­ra­do tik XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je. Iki tol jie bu­vo lo­ty­nų, len­kų, ru­sų kal­bo­mis. Tar­pu­ka­ry­je per 20 me­tų kar­tog­ra­fi­nių že­mė­la­pių iš­leis­ta la­bai ma­žai.

I. ir V. Ur­ba­na­vi­čiai, tir­da­mi Rad­vi­liš­kio ra­jo­no vie­to­var­džius, iden­ti­fi­ka­vo 180 tar­pu­ka­ry­je iš­ny­ku­sių kai­mų ir jų pa­va­di­ni­mų.

Dau­giau­sia iš­ny­ku­sių kai­mų – Grin­kiš­kio se­niū­ni­jo­je – 33, Šiau­lė­nų se­niū­ni­jo­je jų 24, po 22 iš­ny­ku­sius kai­mus nu­sta­ty­ta Si­dab­ra­vo ir Bai­so­ga­los se­niū­ni­jo­se, Šau­ko­te – 19. Kai ku­rie iš jų bu­vo in­teg­ruo­ti – pri­jung­ti prie di­des­nių gy­ven­vie­čių.

"Rad­vi­liš­ky­je iš 410 gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių 90-yje nie­kas ne­gy­ve­na ar­ba at­va­žiuo­ja tik ret­kar­čiais. 111-oje gy­ve­na vos vie­nas gy­ven­to­jas. To­dėl la­bai pra­šau: iš­sau­go­kit sa­vo Pa­ry­žių", – sau­go­ti kai­mo vie­to­vių pa­va­di­ni­mus, tarp jų – ir Si­dab­ra­vo se­niū­ni­jo­je esan­tį Pa­ry­žiaus kai­mą, kvie­tė dės­ty­to­jas.

Dės­ty­to­jų pa­reng­to­je in­te­rak­ty­vio­je ap­li­ka­ci­jo­je ga­li­ma iden­ti­fi­kuo­ti sa­vo iš­ny­ku­sį kai­mą.

Pa­sak V. Ur­ba­na­vi­čiaus, daug upe­lių ne­te­ko pa­va­di­ni­mų, kai po me­lio­ra­ci­jos ta­po grio­viais. Kai­mų pa­va­di­ni­mai, pa­sak jo, gal ir bus iš­li­kę, bet vie­ta, kur bu­vo tas kai­mas – pa­mirš­ta.

V. Ur­ba­na­vi­čius ne­slė­pė, jog pa­reng­to­je ap­li­ka­ci­jo­je ga­li bū­ti ir klai­dų, to­dėl, jų pa­ste­bė­jus, rad­vi­liš­kie­čius kvie­tė pa­si­da­lin­ti ži­nio­mis ir pa­ste­bė­ji­mais.

V. Si­me­lis pa­dė­ko­jo sve­čiams, at­si­tik­ti­nai su­tik­tiems "Ad­ven­tur" pa­ro­do­je ir pa­si­siū­liu­siems ne­mo­ka­mai su­kur­ti ne tik iš­ny­ku­sių kai­mų, bet ir ra­jo­no par­ti­za­ni­nių ob­jek­tų bei mū­šių vie­tų in­te­rak­ty­vią ap­li­ka­ci­ją.

Va­ka­rus ir sa­vait­ga­lius su Rad­vi­liš­kiu su­si­ju­siems dar­bams sky­rę Ur­ba­na­vi­čiai "Šiau­lių kraš­tui" tei­gė, kad sa­vo lais­va­lai­kio jiems ne­bu­vo gai­la.

"Ge­ras jaus­mas nu­veik­ti kaž­ką ge­ro sa­vo kraš­tui", – sa­kė po ren­gi­nio pa­kal­bin­ta I. Ur­ba­na­vi­čie­nė, ki­lu­si nuo Po­ciū­nų kai­mo Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne ir ten ap­lan­kan­ti te­be­gy­ve­nan­čius ar­ti­muo­sius.

Pa­ren­gė moks­li­nį ži­ny­ną

Sa­vo kraš­to­ty­ri­niais, is­to­ri­nę ir kul­tū­ri­nę reikš­mę tu­rin­čiais dar­bais pa­si­da­li­jo ir rad­vi­liš­kie­tė, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Lau­ra Pras­ce­vi­čiū­tė, ne po vie­ną kar­tą ap­lan­kiu­si se­ną­sias ra­jo­no kai­mų ka­pi­nes ir kar­tu su ko­le­ge pa­ren­gu­si moks­li­nį ži­ny­ną "Se­no­sios Rad­vi­liš­kio ra­jo­no kai­mų ka­pi­nės".

"Kai ku­rios ra­jo­no ka­pi­nai­tės jau yra ant iš­li­ki­mo ri­bos – li­kęs vos vie­nas kry­že­lis, me­džiais ir krū­mais apau­gęs kal­ne­lis. Yra ir to­kių ka­pe­lių, ku­riuos ūki­nin­kai apa­ria ir jų ne­be­lie­ka", – sa­kė rad­vi­liš­kie­tė.

Pa­sak au­to­rės, iš­ny­ku­sius kai­mus daž­niau­siai ga­li­ma at­sek­ti pa­gal to­je vie­to­vė­je esan­čias ka­pi­nes, ka­dan­gi ka­pi­nės at­si­ras­da­vo kar­tu su kai­mu. Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne 80 pro­cen­tų kai­mų bu­vo įkur­ta XVI am­žiu­je, Va­la­kų re­for­mos me­tu.

"Bu­vo trys lai­do­ji­mo bū­dai: bend­ruo­me­nės sa­vo mi­ru­siuo­sius lai­do­jo baž­ny­čių šven­to­riuo­se, baž­ny­čios rū­siuo­se ir dau­ge­lis – lau­ke.

Baž­ny­čia sten­gė­si gy­ven­to­jus at­pra­tin­ti lai­do­ti mi­ru­siuo­sius ne­šven­tin­to­se lau­ko ka­pi­nė­se, ta­čiau šven­to­riu­je ir baž­ny­čio­je lai­do­ji­mas bu­vo mo­ka­mas, to­dėl kai­mo gy­ven­to­jai ge­riau rink­da­vo­si ka­pi­nai­tes. Vė­liau baž­ny­čia priė­mė komp­ro­mi­si­nį va­rian­tą – ėmė šven­tin­ti se­ną­sias kai­mo ka­pi­nes.

XVIII am­žiaus pa­bai­go­je ėmė steig­tis di­de­lės pa­ra­pi­nės ka­pi­nės, bet kai kur bu­vo iš­lai­ky­tos ir kai­mo ka­pi­nai­tės", – pa­sa­ko­jo L. Pras­ce­vi­čiū­tė.

Pa­sak jos, kai­mo ka­pi­nės yra sun­kiai iden­ti­fi­kuo­ja­mos, jei jos ap­leis­tos. Ra­jo­ne yra iš­li­ku­sios 129 se­no­sios ne­vei­kian­čios kai­mo ka­pi­nės. 20 ka­pi­nių bu­vo su­nai­kin­ta so­viet­me­čiu.

Kai­mų ka­pi­nai­tės: nyks­tan­čios ir te­be­vei­kian­čios

L. Pras­ce­vi­čiū­tės tei­gi­mu, iš­li­ku­sias ka­pi­nai­tes ga­li­ma su­skirs­ty­ti į tris gru­pes. Vie­na gru­pė – be iš­li­ku­sių pa­mink­lų. Šios ka­pi­nai­tės kraš­to­vaiz­dy­je iš­si­ski­ria tik apau­gu­siais me­džiais, dir­vo­nuo­jan­čio­mis kal­ve­lė­mis.

Ant­ra­sis se­nų­jų ka­pi­nių ti­pas – su iš­li­ku­siais pa­mink­lais ir tre­čia­sis – kur vis dar lai­do­ja­mi žmo­nės (Ku­bi­liū­nų, Kle­bo­niš­kių, Pa­kal­niš­kių ka­pi­nai­tės).

Pir­ma­jai gru­pei pri­klau­so vi­du­ry aria­mo lau­ko esan­čios Pa­go­mer­čių ka­pi­nės, me­džiais apau­gu­sios Beb­ru­jų, Šniu­ko­nių ka­pi­nai­tės, tarp aria­mo lau­ko įsi­sprau­du­sios Dauž­na­gių ka­pi­nės, ku­rio­se li­kęs vos vie­nas kry­žius. Va­ba­lių ka­pi­nė­se iš­li­kę se­nų me­di­nių kry­žių, kas jau re­tai be­bū­na.

Išs­kir­ti­nės ra­jo­ne – Nir­tai­čių ka­pi­nės: su iš­li­ku­siu skulp­tū­ri­niu an­samb­liu. Pa­lo­nų ka­pi­nė­se vis dar lai­do­ja­ma, jo­se gau­su me­no ver­ty­bių – ant­ka­pi­nių pa­mink­lų.

Rad­vi­lo­nių dva­ro se­no­sio­se ka­pi­nė­se iš­li­kę kop­ly­čios griu­vė­siai.

Pa­sak V. Si­me­lio, ra­jo­ne pa­gal iš­ga­les sten­gia­ma­si ap­tvar­ky­ti ne­be­vei­kian­čias ka­pi­nai­tes – se­niū­ni­joms bu­vo nu­pirk­ta prie­mo­nių ka­pų tvar­ky­mui, pa­ga­min­ti 111 sten­dų su ka­pi­nių pa­va­di­ni­mais ir bū­ti­niau­sia in­for­ma­ci­ja.

Daug įvai­rios kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos (apie Grin­kiš­kio ka­pi­nė­se pa­lai­do­tus žmo­nes, vie­to­var­džius, kai­mų pa­va­di­ni­mų kil­mę ir ki­to­kios) kar­tu su mo­ki­niais yra su­rin­kę Grin­kiš­kio gim­na­zi­jos pe­da­go­gai Aud­ra ir Kle­mas Ind­rė­kai.

Ta­čiau K. Ind­rė­kus ap­gai­les­ta­vo, kad jų įdė­tas dar­bas ir pa­stan­gos ne­la­bai kam rei­ka­lin­gi. Ver­tin­ga me­džia­ga su­rink­ta, ta­čiau kas ja pa­si­nau­dos, neaiš­ku.