Naujausios
Istorinės paslaptys randamos po drabužių klostėmis
Drabužių restauratoriai po senoviškų suknelių klostėmis atranda daug istorinių paslapčių. Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje, apsilankiusi Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro tekstilės restauratorė Elena Jazbutienė pasakojo apie sudėtingą tekstilės konservavimo ir restauravimo procesą.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Nauja mados kryptis
E. Jazbutienei teko dirbti su eksponatais iš šiuo metu „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje veikiančios parodos „Secesijos mada“. Eksponatai – iš mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos.
Restauratoriai su A. Vasiljevu ėmė bendradarbiauti 1997 metais, kai atkūrinėjo Rokiškio dvaro grafų drabužių kolekciją. Mados istoriko konsultacijos buvo labai vertingos. Po kelerių metų jis lietuviams patikėjo restauruoti savo privačios kolekcijos drabužius.
„Sužinojome, kiek informacijos glūdi po drabužių klostėmis, ką reikia jose pastebėti ir ieškoti“, – prisiminė E. Jazbutienė. Pasak jos, drabužių išorinis vaizdas – tik paviršius. Svarbiausia – naują kryptį formuojantis mados menas, žengiantis toliau už šiandieną.
Restauratorė pažymi, jog A. Vasiljevo kolekcijos vertė slypi mados istorijoje. Kolekcionierius įsigijo būtent tų mados namų drabužius, kuriuose vyko lūžis. Darbuose – naujausios laikmečio vizijos. Paroda „Secesijos mada“ nukelia į XX amžiaus pradžios mados pasaulį.
Pasak E. Jazbutienės, drabužiai tėra sustingusi laikmečio iliustracija – atvirukai. Nematome asmenybės, kuri dėvėjo drabužius. Drabužis atgimsta tik ant žmogaus, kuriam buvo pasiūtas, o ant juodo manekeno yra neutralus.
Palieka autentiškas dėmes
Restauratorė pasakoja, kad atnaujinant paveikslą jam suteikiamas tarsi naujas kūnas, išlyginami įtrūkimai. Senovinio drabužio būklės iš pirmo žvilgsnio negalima nustatyti. Tai pamatoma laboratoriniais tyrimais, iškirpus mažas audinio atraižėles.
Tekstilės konservavimo ir restauravimo procesas sudėtingas. Audiniai yra vieni iš labiausiai nykstančių muziejinių objektų, juos ardo temperatūros ir drėgmės svyravimai, užteršta aplinka, šviesa.
Parodose eksponuojami tik labai kokybiški daiktai, kuriuos galima saugiai transportuoti. Drabužiai nėra per daug išvalyti, su autentiškomis dėmėmis, medžiagos įplyšimais, kurie negadina bendro estetinio vaizdo. Senoviški prabangūs drabužiai ilgai gyvuoja nesuirę tik dėl brangių, kokybiškų audinių.
„Niekas nenori labai naujo drabužio. Tada būtų galima žiūrėti į rekonstrukcijas – iš naujų audinių sukurtas iliuzijas. Siekiama palikti kuo daugiau autentikos. Mums patinka matyti, kad audinys „gyvas“, nėra šiuolaikinių pėdsakų ir intervencijos“, – aiškino E. Jazbutienė.
Restauruojant drabužį įvairiomis specialiomis priemonėmis siekiama išlaikyti arba atkurti pirminę drabužio formą, kaip jis atrodė dėvimas žmogaus. Formuojamos rankovės, kad nesukristų suknios klostės, prisiuvamos vidinės palaikomosios detalės, kad drabužis galėtų kabėti.
Restauruoja dvejus metus
Minimaliai vieną drabužį restrauruoti trunka pusmetį, jei jį tereikia išvalyti ir sutvirtinti. Iki restauravimo momento audinius reikia ištirti, atrasti tinkamiausią restauravimo būdą. Beveik visas darbas atliekamas rankomis.
Atsižvelgiant į tyrimus, medžiagų kiekį, suirimo lygio restauravimo darbų kaina siekia nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių litų.
Didelis privalumas dirbti su privačiu kolekcionieriumi A. Vasiljevu – suteikta laisvė. Jis leido restauruoti 1862 metų suknelę, kurios visa struktūra suaižėjusi. Tyrimų metu restauratoriai pamatė, kad suknelei labiausiai pakenkė padidėjęs rūgštingumas – ph dvigubai viršijo normas.
Išgirdęs diagnozę, A. Vasiljevas leido mokslininkams su suknele eksperimentuoti ir patikrinti, ar įmanoma ją atgaivinti. Prie jos restauratoriai dirba jau daugiau nei dvejus metus. Joks muziejus neleistų sau tokios prabangos.
Suknelę restauratoriai išplovė, norėdami atkurti elastingumą. Vėliau dengė biochemikų sukurtais šilko proteinais. Kiekvienas suknelės siūlelis taip suiręs, kad prie jų tenka dirbti kaip juvelyrams. Visa suknelė bus išardyta ir paklijuota šilku iš vidaus.
„Tirdama šią suknelę supratau, ką reiškia aukštoji mada. Amatas yra daugiau negu amatas, tai – menas. Kad daiktas atrodytų kaip šedevras, jį reikia daryti tobulai“, – senųjų siuvėjų meistryste žavėjosi E. Jazbutienė.
Meistras suknelėje pasiuvo 22 klostes. Atstumai nuo jų preciziškai tikslūs – milimetras į milimetrą. Išardžiusi suknelę restauratorė pamatė, jog didžiulis šleifas su palaikančiuoju karkasu ir platus sijonas liemens linijoje pritvirtintas vos keliais siūlo dygsniais. Tai padaryta tam, kad vapsvos plonumo talijai nebūtų jokio papildomo medžiagos sluoksnio.
Kenkia kvepalai ir temperatūra
Restauruotiems eksponatams kenkia ir ore sklindantys parodos lankytojų kvepalai, žmonių temperatūra. „Žinoma, drabužiai buvo sukurti gyvenimui. Moterys šoko, valgė, naudojo kvepalus, pudrą. Drabužiuose yra visokių likučių. Tačiau šiandien reikia, kad juos kuo mažiau veiktų“, – aiškino E. Jazbutienė. Vienas iš kenksmingų dalykų – blogas eksponavimas.
Restauratorė pažymi, jog Lietuvoje senovinių drabužių beveik neišlikę, nes jie buvo persiuvinėjami, gražūs suknelių audiniai panaudojami pagalvėlėms.
Vyriškų drabužių išlikę mažiausiai, nes juos ne taip stipriai veikė mados pokyčių bangos. Vyrai kostiumus dėvėjo ilgiau, todėl drabužiai sudūlėjo.
E. Jazbutienė pasakoja, jog restauruodami Rokiškio grafų drabužių kolekciją tik A. Vasiljevo dėka pastebėjo skarelę, kuri iš pradžių nekrito į akis. Paaiškėjo, kad tai – muziejinė retenybė, nes gyvavo labai trumpą laikotarpį. Tarpukaryje buvo krizė, kai nebuvo kuo pasipuošti, todėl moterys dažydavo audinio skiautes.
Tirdami drabužį restauratoriai atranda, jog drabužis buvo persiūtas. Paaiškėja, kad liokajaus švarkas buvo jojimo kostiumo dalis. Dirbant su menotyrininkais grąžinama drabužio funkcija iš vyriškos į moterišką.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RESTAURATORĖ: Vaikščiodama po Ch. Frenkelio vilos muziejaus sales tekstilės restauratorė Elena Jazbutienė aistringai pasakojo apie suknelių restauravimo procesą.
DRABUŽIAI: Pasak restauratorės Elenos Jazbutienės, drabužiams kenkia padidėjęs rūgštingumas, temperatūros ir drėgmės svyravimai, tiesioginiai saulės spinduliai, netinkamas eksponavimas ar net ore sklindantys žmonių kvepalai.