Naujausios
Karjeros laiptais kyli greitai, bet atlyginimas – tik pragyvenimui
Į Izraelį Vytautas Mačiūnas išvyko su šeima. Jo žmona pagal motinos liniją galėjo gauti Izraelio pilietybę. Be to, Izraelyje gyveno jos sesuo.
Miškininko profesiją Lietuvoje įgijęs Vytautas ir svečioje šalyje nesunkiai gavo darbo. Izraelyje miškininkai neruošiami. Šį darbą dažniausia dirba atvykėliai iš Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Serbijos. Patys žydai užimdavo tik labai aukštas urėdų ar generalinių urėdų pareigas.
Tačiau ir Vytautas gana greitai kilo karjeros laiptais. Lietuvoje miškininkai parengiami geriau negu tose šalyse, iš kur atvykdavo kiti miškų inžinieriai ar girininkai. Jo žinios buvo įvertintos aukštesnėmis pareigomis. Lietuvis buvo pervestas net į valstybės tarnybą.
Vytautas pasakoja, jog Izraelyje nėra labai daug miškų. Nemažai tik parkų, kuriuos taip pat turi prižiūrėti apie mišką išmanantys žmonės. Miškų daugiau šiaurinėje šalies dalyje. Daugiausia ten auga pušynai, eukaliptų ir tujų giraitės.
Miškais stengiamasi užsodinti kuo daugiau Izraelio ploto, ypač tuos, kurie šalia arabų kaimų. Mat, laisvoje žemėje namus mikliai pasistato arabai. O pastatyto namo griauti jau nevalia. Miškas trukdo tokiai nelegaliai veiklai.
Tačiau kaip tave kaip specialistą bevertintų, iš vieno atlyginimo įmanoma tik pragyventi. Susitaupyti nepavyks.
Geri specialistai tuo metu uždirbdavo apie 5000 šekelių. Šekelio santykis su euru ir doleriu panašus kaip lito. Tačiau vien būsto nuoma atsieidavo apie 500 dolerių. O jeigu dar turi lizingu paėmęs automobilį ar kitų prekių, pragyvenimui liks labai menka suma. Apie sutaupymą gali nė nesvajoti.
Vytautas po darbo dienos imdavosi papildomos veiklos. Prižiūrėdavo vietos gyventojų sodus, statydavo kondicionierius, net padėdavo projektuoti kalnų kelius. Nepriteklių nepatyrė. Tačiau didelės laimės Izraelyje nepatyrė. Svarstė, gal grįžti į Lietuvą. O gal patraukti į Kanadą?
„Izraelyje praleidome dvejus metus ir vienuolika dienų, – kaip šiandien prisimena Vytautas. – Ten žymiai sunkiau gyventi negu Lietuvoje. Šalyje 8,5 milijono gyventojų, o plotu – mažesnė už Lietuvą. Tankus apgyvendinimas, nepigus pragyvenimas, kai kurios mums nelabai suprantamos taisyklės.“
Tačiau Vytautas tvirtina įgijęs kitokios patirties, gerų draugų, su kuriais iki šiol palaiko ryšį. Gyvenimas Izraelyje nebuvo beprasmis.
Nusipirko žemės
Grįžęs į Tytuvėnus V. Mačiūnas nusprendė ūkininkauti. Nusipirko žemės. Ūkį įregistravo 2005 metais.
Tačiau didelė jo žemių dalis – šlapynės. V. Mačiūnas buvo vienas pirmųjų Kelmės rajono gyventojų, deklaravusių šlapynes.
Jas prižiūrėti – sudėtinga. Ne visur ir ne visuomet gali įvažiuoti technika. Neretai žolę pjauti tenka rankiniu būdu. Kol už šlapynių priežiūrą mokėdavo didesnes išmokas, turėti tokios žemės apsimokėjo. Juolab, kad šalia šlapynių ūkininkas turėjo beveik 60 hektarų dirbamos žemės, kurioje augina javus. Be to, turi miško.
Tačiau buvo laikas, kai ūkininkams nustota mokėti už šlapžemes. O jeigu turi šlapynių, neskyrė išmokų ir už dirbamą žemę. Tuomet teko suskaidyti ūkį. Dirbamą žemę perėmė gyvenimo draugė Vitalija. (Pirmoji Vytauto šeima iširo. Žmona su vaikais gyvena Vilniuje.)
Ekonomistė tapo ūkininke
2015 metais Vitalija Laurutytė įkūrė jaunojo ūkininko ūkį. Galėjo gauti išmokas už žemę. Ekonomikos studijas Šiaulių universitete baigusi moteris tvarko ūkio buhalterinę apskaitą.
Tačiau dar mokėsi ir konditerijos subtilybių Kelmės profesinio rengimo centre. „Maisto gamyba man visuomet buvo hobis. Vartyti vien dokumentus ir skaičiuoti mažiau patinka. Todėl nusprendžiau dirbti už mažesnę algą, bet prie maisto“, – pasakoja Vitalija.
Iš Šedbarų kilusi moteris vadovauja Budraičiuose įsikūrusio Kelmės profesinio rengimo filialo valgyklai. Iki pietų šioje valgykloje darbuojasi dar dvi virėjos. Vitalija joms padeda gaminti.
Pietus čia valgo profesinio rengimo centro mokiniai, darbuotojai, kartais užklysta ir svečių. Valgyklos vedėja džiaugiasi, kad palyginti už nedidelę kainą pavyksta pagaminti skanius pietus.
Popietę Vitalija sėda prie buhalterinio darbo. Kuria valgiaraščius ateinančioms dienoms.
Drauge su gyvenimo draugu Vytautu ketvirtokę dukrą Liepą ir pirmoką sūnų Ąžuolą auginanti moteris džiaugiasi mėgstamu darbu ir išsipildžiusia svajone gyventi Tytuvėnuose: „Nuo jaunystės svajojau gyventi tik Tytuvėnuose. Tobula vieta auginti vaikus. Šilas, ežerai. Visko čia užtenka. Yra puiki gimnazija, prekybos centras, poliklinika. Kartais išvykstame į didesnį miestą. Bet tuoj pat pasiilgstame Tytuvėnų gamtos ir ramybės.“
Dar prieš keletą metų ūkio šeimininkai planavo labiau plėsti dirbamos žemės plotus, statyti grūdų džiovyklą ir tobulinti bazę. Tačiau dėl geopolitinės padėties, brangių trąšų ir palyginti nedidelių grūdinių kultūrų kainų, šių planų atsisakė. Vargu, ar atsipirktų didžiulės investicijos. Juolab, kad žemė aplink Tytuvėnus, kur daug durpynų, nėra labai derlinga. Į ją tenka nemažai investuoti.
Papildomas verslas – malkos ir biokuras
Šiuo metu ūkio šeimininkai valdo apie trijų šimtų hektarų plotą. Didžiąją jo dalį užima šlapynės ir miškai.
„Kasmet papildau savo miškų ir žemės plotus. Perku brandų mišką arba iškirstas biržes. Jeigu kas parduoda, nuperku ir dirbamos žemės“, – pasakoja V. Mačiūnas.
Kadangi turi nemažai miško, ūkininkas užsiima papildomu verslu. Įsigijo technikos. Ruošia malkas ir gamina biokurą. Verslas ne tik neša papildomas lėšas, bet padeda išlaikyti ir penkis darbininkus.
Jie reikalingi ūkyje, kai ateina sėjos, derliaus nuėmimo ar laukų priežiūros laikas. Dirbamoje žemėje auga rapsas, miežiai, kviečiai.
Tie patys darbininkai dirba ir miške.
Sūnus taip pat įkūrė verslą Tytuvėnuose
Dalį savo gyvenimo praleidę Tytuvėnuose, šio miesto ir jame likusio gyventi tėvo nepamiršta ir Vytauto vaikai iš pirmosios santuokos.
Sūnus Lukas išmoko barzdaskučio profesijos. Iš pradžių dirbo didmiestyje. Paskui nusprendė grįžti į Tytuvėnus. Su tėvo pagalba čia įkūrė verslą. Iš pradžių abejojo, ar nedideliame mieste turės paklausą tokia palyginti egzotiška paslauga. Tačiau klientų kol kas netrūksta. Apsikirpti, suformuoti barzdų atvyksta vyrai iš Kelmės, Raseinių, Radviliškio, netgi Panevėžio.
Dukra Simona, nors ir gyveno Lietuvoje, nusprendė tarnauti Izraelio kariuomenėje. Dvejus metus atitarnavo. Tarnauti kariuomenėje Izraelyje laikoma garbės reikalu. Be to, už tarnybą neblogai mokama. Bendraamžiai netarnavusį kariuomenėje laiko nevisaverčiu žmogumi. Tarnavusiems taikomos lengvatos stojant į aukštąsias mokyklas. Simona taip pat buvo pradėjusi studijuoti psichologiją Izraelyje, universitete. Bet po trejų ten praleistų metų nusprendė gyvenimą kurti Lietuvoje. Šiuo metu studijuoja Veterinarijos akdemijoje. Ruošiasi gydyti stambiuosius ūkinius gyvūnus.
Vasaras Tytuvėnuose neretai leidžia ir jauniausioji Vytauto dukra iš pirmosios santuokos keturiolikmetė Ieva.
