Janina Ališauskienė: „Keistuoliai yra miesto prieskoniai“

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė: „Keis­tuo­liai yra mies­to prie­sko­niai“

Šiau­lių mies­to kul­tū­ros cent­ras „Laip­tų“ ga­le­ri­ja į mies­tą nu­ta­rė pa­žvelg­ti ki­taip – pa­ste­bė­jo ir pa­kal­bi­no ei­li­nius su­tik­tus žmo­nes, už­fik­sa­vo jų is­to­ri­jas. Ne­se­niai ge­riau­sia me­tų kul­tū­ros cent­ro va­do­ve pri­pa­žin­ta ir „Auk­si­niu fe­nik­su“ ap­do­va­no­ta ga­le­ri­jos va­do­vė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si – kul­tū­ra pra­tur­ti­na kiek­vie­ną.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Im­bie­ri­nė ar­ba­ta su py­ra­gė­liu Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“. Ga­le­ri­jos „Laip­tai“ di­rek­to­rė J. Ali­šaus­kie­nė po­kal­biui prie ar­ba­tos su­si­tin­ka tarp dvie­jų pa­ro­dų – iš­ly­dė­da­ma vie­no me­ni­nin­ko dar­bus ir dė­lio­da­ma ki­to.

– Kai te­le­fo­nu pa­mi­nė­jo­te „Auk­si­nį fe­nik­są“, ei­da­ma par­ku apie jį mąs­čiau. Lie­tu­vo­je esu penk­to­ji juo ap­do­va­no­ta. Da­ly­va­vau vi­suo­se anks­tes­niuo­se Lie­tu­vos kul­tū­ros cent­rų aso­cia­ci­jos ap­do­va­no­ji­mų ren­gi­niuo­se ir pa­gal­vo­da­vau, kad nie­ka­da to­kio ne­gau­siu. Ne to­dėl, kad ne­tu­rė­čiau am­bi­ci­jų ar nu­ver­tin­čiau tai, ką da­rau, – tie­siog ma­niau, kad, ko ge­ro, ne­pa­ma­tys, ne­pas­te­bės... To­dėl ap­do­va­no­ji­mas bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas.

Ne­su su­si­dū­ru­si su nuo­šir­džiai iš­kil­min­ges­niu ren­gi­niu. Jau­čiau­si pa­ky­lė­ta. Pas­kel­bus ma­no no­mi­na­ci­ją vi­sa sa­lė at­si­sto­jo. Pa­si­jau­čiau pri­pa­žin­ta, ver­ti­na­ma, kad vi­si esa­me jė­ga, mo­ka­me pa­si­džiaug­ti vie­ni ki­tais. Tai tik­riau­siai vie­nin­te­lis ir pa­sku­ti­nis toks „Fe­nik­sas“, bet gy­ve­ni­me gau­ti nors vie­ną – jau la­bai daug. Nie­kas iš ma­nęs nea­tims emo­ci­nės do­va­nos, ku­rią tuo­met pa­ty­riau.

Po ke­lių sa­vai­čių ma­nęs kaž­kas pa­klau­sė, ko­kią pre­mi­ją ga­vau? Tuo­met ėmiau tei­sin­tis... Apsk­ri­tai žmo­nės da­ro­si su­daik­tė­ję, ver­ti­nan­tys ki­tus pa­gal tai, kiek tu­ri ar ne­tu­ri, jei tu­ri, ką ga­li, jei nie­ko ne­tu­ri – kvai­las, ne­mo­ka gy­ven­ti.

Da­bar svars­tau, gal ir ge­rai, kad šio įver­ti­ni­mo ne­ly­di jo­kie pi­ni­gai, jis nie­kaip ne­su­si­jęs su ma­te­ria­liais da­ly­kais. Esu ti­kin­ti, gal­vo­ju, yra kaž­ko­kios jė­gos, nu­le­mian­čios mū­sų gy­ve­ni­mą. Gau­na­me tam tik­ras pa­mo­kas, iš­ban­dy­mus gar­be, pi­ni­gais, šlo­ve. Jei man ne­siun­čia to­kių iš­ban­dy­mų, va­di­na­si, esu sa­vo vie­to­je.

Sa­vo pa­dė­kos kal­bą tuo­met už­bai­giau lo­ty­niš­ka ci­ta­ta: „Va­liat quan­tum va­le­re po­set“ – te­bus įver­tin­tas kiek ver­tas. Duok Die­ve, kad ma­ne ir vi­sus ki­tus gy­ve­ni­mas įver­tin­tų tiek, kiek esa­me ver­ti.

– Mi­nė­jo­te, jog pri­ta­ria­te švie­saus at­mi­ni­mo fi­lo­so­fo Leo­ni­do Dons­kio pa­siū­ly­mui ant kiek­vie­nos kul­tū­ros įstai­gos ra­šy­ti lo­ty­niš­kus žo­džius „Nut­ri­men­tum spi­ri­tus“ (liet. dva­sios šal­ti­nis, pe­nas, na­mai). Prie to šal­ti­nio pa­kvie­tė­te pri­si­lies­ti vie­ni­šas ma­mas, ini­ci­ja­vę ren­gi­nius Šiau­lių Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų glo­bo­ti­nėms?

– Tai yra vie­na iš mū­sų kul­tū­ri­nės įstai­gos mi­si­jų. Tu­ri­me bū­ti so­ciu­me, da­lin­tis tuo, ką tu­ri­me. Jei no­ri­me bū­ti rei­ka­lin­gi, tu­ri­me au­gin­tis žmo­nes. Ti­kiu, kad kul­tū­ra pa­de­da žmo­gui gy­ven­ti net tu­rint ma­žiau ma­te­ria­lių gė­ry­bių.

Ini­cia­ty­va ki­lo prieš Ka­lė­das. Daž­nai praei­da­mi pro kai­my­nys­tė­je esan­čius Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mus pra­dė­jo­me gal­vo­ti, kuo ga­lė­tu­mė­me pa­dė­ti. Ten dau­giau­sia glau­džia­si vie­ni­šos ma­mos su vai­kais, daž­niau­siai iš glo­bos na­mų, taip pat vei­kia vai­kų die­nos cent­ras.

Ga­le­ri­jo­je vyk­do­me edu­ka­ci­nį pro­jek­tą vai­kams, į ku­rį kvie­čia­me Šiau­lių, Kur­šė­nų, vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­nius. Pa­gal­vo­jo­me taip pat pa­kvies­ti die­nos cent­rą lan­kan­čius vai­kus. Bend­rau­jant su įstai­gos va­do­ve ir tei­si­nin­ke ki­lo min­tis pa­da­ry­ti ren­gi­nį jų ma­moms.

No­rė­jo­me jau­kaus, šil­to, mo­te­riš­ko va­ka­ro. Pak­vie­tė­me ak­to­rių Juo­zą Bin­do­ką pa­skai­ty­ti li­te­ra­tū­ros, pa­kon­cer­tuo­ti – folk­lo­ro an­samb­lį „Sal­du­vė“. Per so­cia­li­nius tink­lus pra­dė­jo­me rink­ti pa­puo­ša­lus, ba­tus, ran­ki­nes, dra­bu­žius, ku­riuos vė­liau mū­sų dar­buo­to­jos skal­bė, ly­gi­no, iš­dė­lio­jo pa­gal spal­vas. Su­kū­rė­me to­kį ne­mo­ka­mą bu­ti­ką. Kaip mo­te­rys džiau­gė­si, puo­šė­si! Gal­būt kaž­kas pa­ju­to, kaip ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip.

Lab­da­ros va­ka­re da­ly­va­vo di­zai­ne­rė, ku­ri kal­bė­jo apie ma­dą. Taip pat su­rin­ko­me kny­gų vai­kams. Daž­na ma­ma pa­ti nė­ra jo­kios pa­sa­kos vai­kys­tė­je skai­čiu­si...

No­rė­jo­me, kad mo­te­rys ne­si­jaus­tų už­ri­by­je, ne­va mes aukš­tuo­me­nė, o jos ki­to­kios. Vi­si mes to­kie pat, tik są­ly­gos šiek tiek ki­tos. Šven­ti­nia­me va­ka­re pa­do­va­no­jo­me mo­te­rims kvie­ti­mų į ga­le­ri­jos ren­gi­nius, ap­si­lan­ky­mą pas kir­pė­ją. Vie­na mo­te­ris net pra­dė­jo verk­ti: „Ar­gi aš ver­ta?“

Kaip mes vi­si dar­buo­to­jai po ren­gi­nio ge­rai jau­tė­mės! Man at­ro­dė, lyg bū­čiau at­li­ku­si iš­pa­žin­tį, nors paau­ko­jau tiek ne­daug.

Vė­liau su­si­ti­kau tas mo­te­ris vie­na­me iš va­ka­rų, į ku­rį pa­kvie­tė­me. Priė­ju­si po ren­gi­nio vie­na Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­pra­šė: „Leis­ki­te jus ap­ka­bin­ti.“ Kiek­vie­nam mū­sų la­bai rei­kia ge­ro žo­džio, pa­si­ti­kė­ji­mo, ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu.

Gal­vo­ju, mū­sų ini­cia­ty­va joks ste­buk­las ar žyg­dar­bis – tai rei­kė­tų da­ry­ti vi­siems ir kiek­vie­nam, ne­bū­ti­nai dir­bant kul­tū­ri­nį dar­bą. Gal­būt to­dėl tai at­ro­do iš­skir­ti­nai, ka­dan­gi daž­niau­siai ei­na­me pa­vir­šiu­mi. Ma­žė­ja tik­ro, ne­for­ma­laus bend­ra­vi­mo, lie­ka tik feis­bu­ki­nis. Esi kie­tas tik vir­tua­liai, ano­ni­miš­kai pa­si­ra­šęs ko­men­ta­rą. Išei­ni į tik­rą gat­vę – drą­sos ne­bė­ra.

– At­sig­rę­ži­mas į ei­li­nį žmo­gų įkvė­pė ir ga­le­ri­jos ini­ci­juo­tą pro­jek­tą „Mies­to is­to­ri­jos“ – gat­vės praei­viai ta­po kny­gos he­ro­jais?

– Idė­ją at­ne­šė ga­le­ri­jos vyr. spe­cia­lis­tė Ra­sa Min­ke­vi­čiū­tė. Ji pa­sa­ko­jo apie dau­ge­liui gir­dė­tą pro­jek­tą „Hu­mans of New York“ (liet. „Niu­jor­ko žmo­nės"), pa­na­šūs pro­jek­tai gy­vuo­ja ne tik pa­sau­lio did­mies­čiuo­se, bet ir Lie­tu­vos mies­tuo­se. Su­ma­nė­me kaž­ką pa­na­šaus adap­tuo­ti Šiau­liuo­se. Pra­džio­je dau­ge­lis žiū­rė­jo ga­na skep­tiš­kai, gal­vo­jo, gal­būt bus neį­do­mu, kur pa­vyks ras­ti žmo­nių.

Idė­ją la­bai pa­lai­kė ir įgy­ven­di­no žur­na­lis­tas Ri­čar­das Vit­kus. Į pro­jek­to lei­di­nį pa­kliu­vo še­šias­de­šimt is­to­ri­jų. Kai ku­rie klau­sė, ko­dėl pa­kliu­vo bū­tent tie žmo­nės. Tai bu­vo tie­siog at­si­tik­ti­nu­mas bū­tent juos su­tik­ti. Iš tie­sų ga­lė­tų pa­kliū­ti vi­si. Bū­tų la­bai įdo­mu, jei ga­lė­tu­mė­me pra­šne­kin­ti vi­sus Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čius žmo­nes!

Ne vi­suo­met Ri­čar­das tu­rė­da­vo fo­toa­pa­ra­tą su sa­vi­mi. Pa­sa­ko­jo, kaip ap­gai­les­ta­vo neį­dė­jęs su­tik­to be­na­mio is­to­ri­jos. Jis šiukš­ly­ne kaž­ką ra­do, vy­ro akys švy­tė­jo, kaip džiau­gė­si! Ki­tą die­ną jį su­ti­kus įspū­džiai jau bu­vo iš­blė­sę.

Gai­la, ne­pa­vy­ko pa­kal­bin­ti mies­to da­li­mi ta­pu­sios bu­ki­nis­tės, ku­ri sto­vė­da­vo ša­lia Didžd­va­rio gim­na­zi­jos, par­da­vi­nė­da­vo kny­gas. Ji kaž­kur pra­din­gu­si.

– Gal­būt ku­ri mies­to is­to­ri­ja jums as­me­niš­kai įsi­mi­nė?

– Per lei­di­nio pri­sta­ty­mą tė­vas ra­do sa­vo sū­nų ir taip ap­si­džiau­gė! Pap­ras­tas jau­nas vai­ki­nu­kas, bet kaip jis at­sa­kin­gai žiū­ri į sa­vo ko­res­pon­den­ci­jos, siun­tų iš­ne­šio­to­jo dar­bą! Jis ne­ga­li išei­ti ato­sto­gų, nes tu­ri ras­ti at­sa­kin­gą žmo­gų, ku­ris ga­lė­tų jį pa­keis­ti.

Kny­go­je pa­kal­bin­ti dau­ge­lio keis­tuo­liais lai­ko­mi šiau­lie­čiai. Keis­tuo­liai mies­tui la­bai rei­ka­lin­gi – jie yra mies­to spal­va, kaip pa­tie­ka­lo prie­sko­niai. Tik at­ro­do, jei žmo­gus neu­ži­ma ko­kių ypa­tin­gų pa­rei­gų, yra va­di­na­mo­ji „pil­ka ma­sė“. Pap­ras­ti žmo­nės pa­sa­ko to­kių įžval­gų, kad pa­čiam ne­si­ti­ki, ko­kiu kam­pu pa­si­žiū­ri į si­tua­ci­ją.

– Paš­ne­ko­vų gat­vė­je klaus­da­vo pa­na­šiai – kuo jie šiuo me­tu gy­ve­na. Jei to da­bar pa­klaus­tų jū­sų, ką at­sa­ky­tu­mė­te?

– Gal­vo­ju apie ga­li­my­bes rea­li­zuo­ti šių me­tų pla­nus. Vis­kas vyks­ta ping po­ng prin­ci­pu. Iš­gy­ve­no­me 25 ga­le­ri­jos me­tus vi­są lai­ką ba­lan­suo­da­mi ant ri­bos „bū­ti ar ne­bū­ti“. Vie­niems rei­kia, ki­tiems ne­be­rei­kia, vie­niems dub­liuo­ja­ma veik­la, ki­tiems per ma­žai žmo­nių su­si­ren­ka...

Bet pas mus ne sta­dio­nas – su­ras­ki­te vie­tą, kur tūks­tan­čiams žmo­nių rei­kė­tų kla­si­ki­nės mu­zi­kos, li­te­ra­tū­ros, poe­zi­jos, dai­lės! Li­te­ra­tū­ri­niam va­ka­rui rei­kia ka­me­ri­nės ap­lin­kos, kad di­de­lė­je erd­vė­je ne­si­jaus­tum vie­ni­šes­nis už vie­ni­šą. Rei­kia ar­ti­mo kon­tak­to su tuo, kas vyks­ta.

– Šiau­liai api­bū­di­na­mi įvai­riai: kaip dar­bi­nin­kų mies­tas, pro­vin­ci­ja, nyks­tan­tys, iš­tuš­tė­ję... Ko­kią gro­ta­žy­mę ant Šiau­lių už­dė­tu­mė­te jūs?

– Ino­va­ty­vūs. Ga­jūs. Kiek Šiau­lius mu­ša, spau­džia, drau­džia – jie pa­ky­la kaip Fe­nik­sas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog yra sa­vo vie­to­je, nes gy­ve­ni­mas jai ne­siun­čia su­dė­tin­gų iš­ban­dy­mų gar­be, pi­ni­gais, šlo­ve.