Jolitos Vaitkutės energija trykšta spalvomis

Jolitos Vaitkutės energija trykšta spalvomis

Septyniolikmetę iliustratorę, dizainerę Jolitą Vaitkutę pamatau įkniubusią į nešiojamąjį kompiuterį. Rodo aprašinėtas rankas – jos veikia kaip priminimų lapeliai. Namų darbai lieka vakarui. Pirmiausia – kūrybiniai projektai. Meninės idėjos jau tapo pagrindu verslui.

Simona PUŽAITĖ

simona@skrastas.lt

Svajoti atsakingai

Per pamokas ji pieštuku nupiešia Simoną Daukantą. Vietoje darbų, kuriuos reikia padaryti, nupiešia meksikiečių siurrealizmo dailininkę Fridą Kahlo.

Ant naujausio Šiaulių universiteto studento dienoraščio – citriną valgančios susiraukusios Jolitos autoportretas. Mokslo šaknys rūgščios! Sukurti dizainą sąsiuviniui – materializuota maža dailininkės svajonė. „Svajoti reikia atsakingai!“ – primena ji.

Septyniolikmetė buvo renginio „TEDxYouth@Laisvės alėja“ dizaino koordinatorė, meno ir muzikos festivalio „Brazdesiai sielai“ dizainerė. Iki šiol ji padeda organizuoti festivalį „Saulėtosios naktys“.

– Prie „Facebook“ tinkle pažymėtų tavo veiklų – ilgas sąrašas. Kaip viską suspėji?

– Dabar labiausiai krypstu į meną ir renginių organizavimą. Punkteliai – iš senesnių laikų, kai buvau Lietuvos moksleivių sąjungoje, Lietuvos mokinių parlamento narė... Man to reikėjo – norėjau užmegzti ryšį su visuomene.

Pirmoji vieta, kur nuėjau, buvo Joniškio literatų klubas „Audruvė“. Rašiau eilėraščius ir buvau pilna entuziazmo veikti, keisti pasaulį. Galiausiai atradau jaunimo organizacijų tarybą „Apskritasis stalas“, netrukus ėmiau jai vadovauti.

Šalia to mano mama labai norėjo, kad gročiau pianinu. Nuėjau į meno mokyklos atrankas, bet vietoje muzikos pasirinkau dailę.

Buvo labai daug veiklos, nemiegotų naktų, kad suspėčiau viską padaryti. Tie ieškojimai daug ką davė – kartais pasukimas ne į tą pusę išmoko atrasti savo kelią.

– Kaip tu jį atradai?

– Visada buvau labai koncentruota į žmogų – politika, bendravimas organizacijose. Esu save dalijanti.

Piešiau žmonių portretus, bet mokytoja neleido baigiamajame darbe daryti portretų, sakė, nesugebėsiu.

Tai mane taip demotyvavo, kad baigusi meno mokyklą keletą metų nepiešiau. Visiems įrodinėjau, kad menas man – tik hobis, būsiu politikė!

Palaipsniui grįžau prie piešimo. Nuo realistinių portretų iki kitos meno veiklos. Supratau – tai yra ką noriu daryti. Nebesipriešinau prigimčiai.

Daug veiklos

– Minėjai, kad save vis daliji. Kas tave pripildo?

– Esu šimtaprocentinė ekstravertė, mane labai papildo bendravimas su žmonėmis.

Bijau būti socialiai atskirta. Man labai nemalonu būti renginiuose, kuriuose nėra nieko artimo. Noriu būti dalimi.

– Kaip tapai savanore žurnaliste elektroniniame meno žurnale „Republic X“?

– Idėja kilo iš internetinio puslapio „Meno lenta“. Nutarėme leisti elektroninį meno žurnalą apie kokybišką meną, kalbėti su menininkais. Pasaulio mišrainėje įmaišyti lietuvių.

Jau išėjo dešimtasis „Republic X“ numeris. Iš senbuvių savanorių likome tik trise. Daug nesitikėjome iš projekto, bet dabar jau turime 15 tūkstančių sekėjų! Tai yra bendruomenė, kuri mus skaito. Bendravimas anglų kalba – terpė tobulėti.

Man, kaip menininkei, labai įdomu matyti didelę masę skirtingo meno. Reikia naršyti įvairių šalių meno portalus, peržiūrėti, ką siunčia kiti menininkai... Kartais visko tiek daug, kad nebereaguoji – darosi sunku nustebinti kažkuo nauju. Matau bendrą meno kontekstą, todėl pačiai įdomu, kokia situacija šioje srityje.

– Ar didelis kiekis meno neveikia tavo kūrybos?

– Man nedaro įtakos. Kūryba yra deriniai, daug dalykų, kurie įkvepia. Tarkim, jei du menininkai sėdėtų baltose patalpose su cinamono arbata, kaip juos tai veiktų?

Seniau pastebėjau, kai kambaryje buvo oranžinės sienos, mano darbai buvo oranžiniai. Dabar bandau atsiriboti nuo visko – kūrybą išgryninti, kad ji sklistų iš manęs pačios.

Verslo pradžia

– Kaip tavo gyvenime atsirado piešimas ant marškinėlių ir „Double V House“?

– Per jaunimo apdovanojimus kaip „Metų kūrėja“ gavau dovanų čekį apsipirkti Joniškio raštinėje. Nutariau įsigyti kažko įdomesnio – nusipirkau dažų tekstilei. Kadangi netrukus turėjo būti Kalėdos, draugams nupiešiau marškinėlius.

Užsikabino, pagalvojau, kad tai – gyva galerija. Kas gali būti geriau, nei žmonės vaikštantys su tavo paveikslais ant marškinėlių?

Visi dėvi marškinėlius su Beyonce ar Britney Spears, o aš sumaniau padaryti edukaciją. Kodėl negali būti A. Škėma, Č. Bukovskis, A. Enšteinas, J. Mačiūnas, M. K. Čiurlionis?

Kūrybinės dirbtuvės „Double V House“ atsirado dėl per plačių kelnių. Nusipirkau kelnes, kurias nunešiau susiaurinti vietinei siuvėjai. Pradėjau su ja kalbėtis, abi pajutome ryšį. Susitikome dar kartą, sužinojau, kad jos mergautinė pavardė Vaitkutė, kaip ir mano.

Sugalvojome bendrą projektą: aš piešiu, dekoruoju, rūpinuosi dizainu, o ji siuva. Taip gimė dviguba V.

Šiuo metu į komandą įtraukiau dar keletą žmonių, nes pati nebespėju atrašyti klientams, bendrauti su spaustuvėmis, derinti maketus ir panašiai. Iš idėjos gimė verslas.

Jaučia ir klausosi

– Tavo portretai – spalvoti. Kuo tau svarbios spalvos?

– Gimiau su labai stipriu pajautimu – galiu pasakyti žmogaus spalvas. Niekada nenaudoju violetinės spalvos, ji man labai nepatinka. Net nežinau kodėl, man ji asocijuojasi su smurtu.

Daug kam panašūs į spalvotas afrikietiškas kaukes piešiniai yra kūrybiniai portretai. Piešiu tik artimų žmonių, kuriuos pajaučiu, kūrybinius portretus.

Pajautimas sąlyginis – jaučiu ar galiu bendrauti su žmogumi, ar ne. Piešiant portretus reikia būtent to pradinio impulso. Visi žmonės tai jaučia, tik kiti blokuoja. Reikia klausytis savęs.

– Kokią sau artimą frazę užsirašytum ant marškinėlių?

– Užsirašyčiau Džono Lenono mintį, kad mes planuojame, bet gyvenimas yra tai, kas nesuplanuota. Mano gyvenime viskas paremta atsitiktinumais.

Jolitos VAITKUTĖS nuotr.

GRYNUMAS: „Bandau atsiriboti nuo visko – kūrybą išgryninti, kad ji sklistų iš manęs pačios“, – sako menininė Jolita Vaitkutė.

KŪRINYS: Naujausias Jolitos Vaitkutės piešinys ant bliuzono – lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis. Paskelbus aukcioną internete jį laimėjo ir drabužį įsigijo žurnalistė, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson.

CITRINOS: Iš idėjos fotografuoti žmones, kurie valgo citrinas, gimė paroda „Kultūra kaip vitaminai“.

IDĖJA: Šlapia fotografinė idėja.

MARŠKINĖLIAI: Merginos kūrybinėse dirbtuvėse netrukus pasirodys marškinėliai su rašytojo Antano Škėmos portretu.