Juo­ko jo­ga – dau­giau švie­sos

Juo­ko jo­ga – dau­giau švie­sos

Ji nuo­šir­džiai kva­to­ja­si už­kre­čia­mu juo­ku. Iš Vo­kie­ti­jos par­si­ve­žu­si juo­ko už­kra­tą ser­ti­fi­kuo­ta juo­ko jo­gos inst­ruk­to­rė Ing­ri­da Kaz­ra­gy­tė jį no­ri skleis­ti Šiau­liuo­se. Juo­kas su­jun­gia žmo­nes, gy­do kū­ną ir sie­lą, at­ne­ša dau­giau spal­vų gy­ve­ni­me. Juo­kas nu­ga­li vi­di­nius komp­lek­sus, iš­lais­vi­na vi­di­nį vai­ką ir ska­ti­na žais­min­gu­mą.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Juo­kas – as­me­ny­bės da­lis

Ing­ri­da nuo­šir­džiai nu­si­šyp­so lū­po­mis ir aki­mis. Lyg mi­zans­ce­na spek­tak­ly­je, tuo pa­čiu me­tu pro bal­ko­no lan­gus pa­švie­čia sau­lė.

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do juo­ko jo­ga?

– Pir­miau­sia at­ra­dau kla­si­ki­nę hat­ha jo­gą – ją pra­kti­kuo­ju jau dau­giau ne­gu 10 me­tų. Vis­kas, kas su­si­ję su šia iš Ry­tų ki­lu­sia mo­ky­mo sis­te­ma, leng­vai pa­trau­kia ma­no dė­me­sį. Per­nai in­ter­ne­te at­ra­dau straips­nį apie juo­ko jo­gą, per­skai­čiu­si tik ant­raš­tę pa­gal­vo­jau – o kur čia jo­ga? Nu­ta­riau su­si­pa­žin­ti iš ar­čiau.

Nu­vy­kau į juo­ko jo­gos inst­ruk­to­rių mo­ky­mus Vo­kie­ti­jo­je. Po pir­mos kur­sų die­nos šiek tiek nu­si­vy­liau, nes ne­ra­dau, kaip siū­lo­mas me­to­das ve­da kū­no, pro­to ir sie­los vie­no­vės link. Pa­gal­vo­jau: va­je, kur čia at­va­žia­vau? Žiū­rint iš ša­lies at­ro­dė, kad juo­ko jo­ga su bend­rą­ja tu­ri ne­daug bend­ro. Pa­ma­žu vis­kas su­si­dė­lio­jo į vie­tas. Pri­si­jau­ki­nau prie­lai­dą, kad jo­ga, kaip gy­vas pro­ce­sas, evo­liu­cio­nuo­ja, kin­ta, su lai­ku at­si­ran­da nau­jų jos at­ša­kų. Ta­pau ne to­kia reik­li ir lei­dau sau pa­ty­ri­nė­ti juo­ko jo­gą kiek ki­tu as­pek­tu.

Juo­ko jo­ga yra pui­kus me­to­das žmo­nėms iš­gy­ven­ti pa­ki­lią nuo­tai­ką, bend­ru­mą, po­zi­ty­vu­mą, pa­pras­tu­mą ir leng­vu­mo po­jū­tį. Tai yra vie­na iš prie­žas­čių, dėl ko vi­sa tai da­rau!

Man la­bai pa­tin­ka juok­tis! Juo­ko jo­ga ma­ne pa­trau­kė dar ir to­dėl, nes re­zo­na­vo su jau tu­ri­mo­mis sa­vy­bė­mis. Esu džiu­gus, em­pa­tiš­kas, leng­vai bend­rau­jan­tis ir žais­min­gas žmo­gus. Vi­di­nis vai­kas ma­ny­je yra neats­ki­ria­ma as­me­ny­bės da­lis, to­dėl juo­ko jo­gą ge­bu per­teik­ti gy­vai ir na­tū­ra­liai.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kas tai yra juo­ko jo­ga?

– Kar­tais pa­ti sa­vęs klau­siu – tai svei­ka pra­mo­ga ar džiu­gus svei­ka­ti­ni­ma­sis? Ga­li bū­ti abu va­rian­tai, pri­klau­so­mai nuo to, kas ta­me da­ly­vau­ja ir kur vyks­ta už­siė­mi­mas.

Juo­ko jo­gos sis­te­ma su­kur­ta prieš 22 me­tus dak­ta­ro iš In­di­jos Ma­da­no Ka­ta­ri­jos. Jis do­mė­jo­si juo­ko svei­ka­ti­ni­mo ga­lia, bū­rė bend­ra­min­čius į klu­bus ir juo­se pa­sa­ko­da­vo juo­kin­gas is­to­ri­jas, anek­do­tus, žiū­rė­da­vo juo­kin­gus fil­mus, vaiz­dus. Po ku­rio lai­ko jis su­pra­to, kad iš to pa­ties anek­do­to ne­pa­si­juok­si ke­le­tą kar­tų – tai su lai­ku iš­si­se­mia.

Tuo­met gy­dy­to­jas ap­jun­gė kai ku­riuos kla­si­ki­nės jo­gos kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus (pra­na­ja­mą) ir tam tik­rus vai­dy­bi­nius, žai­dy­bi­nius ele­men­tus su­kur­da­mas sis­te­mą – juo­kas be prie­žas­ties. Juo­ko jo­ga iš­pli­to vi­sa­me pa­sau­ly­je, juo­ko klu­bai vei­kia dau­giau nei 100 pa­sau­lio ša­lių.

Da­ry­da­mas tam tik­rus žai­dy­bi­nius pra­ti­mus žmo­gus imi­tuo­ja, si­mu­liuo­ja juo­ką, o po tam tik­ro lai­ko dirb­ti­nis juo­kas tam­pa nuo­šir­dus. Juo­ko jo­ga re­mia­si moks­li­niu fak­tu, kad or­ga­niz­mas ne­ga­li at­skir­ti dirb­ti­nio ir tik­ro juo­ko. Nau­da svei­ka­tai gau­na­ma ta pa­ti, ne­svar­bu, ar juo­kas rea­lus, ar imi­tuo­tas.

Aš ne­juo­ki­nu au­di­to­ri­jos – vi­si esa­me ly­gia­ver­čiai pro­ce­so kū­rė­jai. Kuo la­biau at­si­pa­lai­duo­ja­me, tuo ge­riau vis­kas pa­vyks­ta. Bū­ti­nas akių kon­tak­tas su ki­tu žmo­gu­mi, nes ta­da per­si­jun­gia­ma iš dirb­ti­nio juo­ko į nuo­šir­dų. Nie­ka­da ne­si­juo­kia­me, ne­si­ty­čio­ja­me iš kaž­ko – juo­kia­mės iš sa­vęs kar­tu su vi­sais.

Bend­ru­mas su menininkės Edi­tos Sūdžiūtės me­no už­siė­mi­mais dailės stu­di­jo­je yra na­tū­ra­lus – at­si­pa­lai­da­vę da­ro­mės kū­ry­biš­kes­ni. No­riu, kad žmo­nės iš­si­neš­tų ge­bė­ji­mą žais­ti, at­si­pa­lai­duo­ti kas­die­ny­bė­je, spon­ta­niš­ku­mą, ku­ris mū­sų gy­ve­ni­mą da­ro spal­vin­ges­nį.

Vi­sus pa­sau­lio juo­ko klu­bus vie­ni­jan­ti idė­ja – da­lis, ka­da juo­kia­mės už svei­ka­tą, džiu­gu­mą ir tai­ką pa­sau­ly­je. Tai bū­na vie­nas iš bai­gia­mų­jų ma­no siū­lo­mų pra­ti­mų. Tai­ka man itin ak­tua­liai nu­skam­ba Šiau­lių kon­teks­te, kur vi­sai ša­lia tu­ri­me ka­ri­nę oro ba­zę.

– Koks yra juo­ko po­vei­kis žmo­gui?

– Moks­li­nin­kų ty­ri­mų apie juo­ko nau­dą or­ga­niz­mui at­lik­ta la­bai daug. Su­si­do­mė­ji­mas ki­lo nuo 1978 me­tų, kuo­met lė­ti­ne stu­bu­ro li­ga sir­gęs ame­ri­kie­tis Nor­man Cou­sins pa­ra­šė kny­gą „Gy­dy­to­jas pa­ts sau“. Jo­je ap­ra­šė, kaip nuo ke­lia­mo skaus­mo ban­dė gel­bė­tis sis­te­min­gai juok­da­ma­sis per die­ną ma­žiau­siai po 10 mi­nu­čių.

Vie­nas ty­ri­mų apie juo­ką bu­vo pa­da­ry­tas Ka­li­for­ni­jos Lo­ma Lin­da uni­ver­si­te­te. Jo me­tu 52 vy­rų gru­pei bu­vo ro­do­mi va­lan­dos truk­mės juo­kin­gi fil­mai. Paim­ti krau­jo ty­ri­mai prieš, per ir po per­žiū­ros įro­dė tie­sio­gi­nį ry­šį tarp juo­ko ir imu­ni­nės sis­te­mos – juo­kas pa­ge­ri­no or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą li­goms. Suak­ty­vė­jęs bal­ty­mas in­ter­fe­ro­nas bu­vo ran­da­mas praė­jus net 12 val. po ty­ri­mo pa­bai­gos.

Juo­kian­tis pa­di­dė­ja de­guo­nies kie­kis krau­jy­je, di­di­na­mas rau­me­nų at­si­pa­lai­da­vi­mas, pa­ge­rė­ja krau­jo­ta­ka, iš­lais­vi­na­mi lai­mės hor­mo­nai, ma­žė­ja stre­so hor­mo­no. Juo­kas – pui­kus stre­so įvei­ki­mo me­to­das!

Ne ma­žiau nei 10 mi­nu­čių juo­ko per die­ną yra do­va­na sau. Juo­ko jo­ga yra vie­nas iš bū­dų, kaip juo­ko kie­kį pa­di­din­ti. Čia ne­rei­kia prie­žas­ties juok­tis, spe­cia­laus pa­si­ruo­ši­mo, ypa­tin­gos ap­ran­gos.

Ta­čiau yra juo­ko jo­gos kont­rain­di­ka­ci­jos. Pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju rei­kė­tų ser­gan­tie­siems krau­ja­gys­lių, šir­dies li­go­mis. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma ser­gan­tiems glau­ko­ma, tu­ber­ku­lio­ze, epi­lep­si­ja, ši­zof­re­ni­ja, be­si­lau­kian­čioms mo­te­rims pa­sku­ti­niais mė­ne­siais.

Ko­vo 8-osios pro­ga da­riau juo­ko jo­gą įmo­nė­je. Pa­siū­liau ad­mi­nist­ra­ci­jai mo­te­ris pa­svei­kin­ti ne vien tul­pė­mis, bet ir pus­va­lan­džio juo­ko jo­gos už­siė­mi­mu. Pa­vy­ko nu­ste­bin­ti ir pa­da­ry­ti šven­tę įsi­min­ti­ną il­gam.

Juo­ko jo­ga įmo­nės šven­tė­se ga­li bū­ti pui­ki prie­mo­nė ko­man­dos for­ma­vi­mui. Net prieš svar­bius su­si­ti­ki­mus ga­li­ma pa­da­ry­ti efek­ty­vų, trum­pą apie 15 mi­nu­čių sean­są. Auk­si­nė tai­syk­lė – juo­kas su­jun­gia žmo­nes.

– Ko­kius po­ky­čius sa­vo gy­ve­ni­me pa­ste­bė­jo­te pra­dė­ju­si pro­pa­guo­ti juo­ką?

– Aš ap­skri­tai ta­pau jaut­res­nė juo­kui. Iš­girs­tu, kai ki­ti juo­kia­si, ge­bu at­skir­ti juo­ko reikš­mes, nes jis ne vi­suo­met vie­no­das, yra juo­ko kal­ba. Pas­te­biu juo­ko at­spal­vius.

Pra­dė­jau dar la­biau ver­tin­ti nuo­šir­dų juo­ką, ne vien dėl to, kad tai tei­kia nau­dą. Ga­li nuo­šir­džiai juok­tis ne­da­rant jo­kių pra­ti­mų, neieš­kant prie­žas­čių. Juo­kas yra di­džiu­lė do­va­na, ku­ri tu­rė­tų gy­ve­ni­me bū­ti kas­dien.

Ma­ne da­bar daug leng­viau pra­juo­kin­ti, esu leng­viau už­kre­čia­ma juo­ku, ko anks­čiau ne­bu­vo. Pa­me­nu, oro uos­te skren­dant iš Vo­kie­ti­jos lau­kiau lėk­tu­vo. Ša­lia sė­dė­jo dvi už­sie­nie­tės mer­gai­tės ir kaž­ko ki­ke­no. Jau­čiu – jau ma­ne ima juo­kas... Ne­si­var­žiau, ėmiau juok­tis, jos to­liau juo­kia­si, su­si­žval­gom, ne­be­ži­nom ko­dėl, bet juo­kia­mės kar­tu. Oro uos­te di­džiu­lės erd­vės, gar­sas pla­čiai sklin­da. Vie­ni žmo­nės žiū­rė­jo keis­tai, ki­ti ig­no­ra­vo, dar ki­ti – pra­dė­jo šyp­so­tis ir kri­zen­ti kar­tu. Tai ta­po įdo­miu nuo­ty­kiu!

– Ar leng­va pra­juo­kin­ti lie­tu­vius?

– Kai tai leng­vai vy­ko mo­ky­mų me­tu Vo­kie­ti­jo­je, gal­vo­jau – fan­tas­ti­ka! Ne­rei­kia nie­ko ypa­tin­ga, tik žmo­nių nu­si­tei­ki­mo! Ech, tai bu­vo to­li nuo to, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je...

Ne­nu­neig­si, tu­ri­me na­cio­na­li­nį bruo­žą san­tū­ru­mą, kar­tais jis net pe­rau­ga į už­si­sklen­di­mą, su­si­kaus­ty­mą. Sten­giuo­si juo­ko jo­gą adap­tuo­ti lie­tu­viams. Inst­ruk­to­riaus meist­riš­ku­mas yra ge­bė­ji­me at­rink­ti vai­dy­bi­nius, žai­dy­bi­nius pra­ti­mus at­si­žvel­giant į tai, su kuo dir­bi.

Ne­leng­va už­duo­tis, bet bū­tent tai ma­ne la­bai mo­ty­vuo­ja. Di­džiu­lį ma­lo­nu­mą jau­čiu pa­ma­čiu­si kont­ras­tą – ko­kią gru­pę tu­rė­jau prieš ir ko­kie jie išei­na už­siė­mi­mui pa­si­bai­gus.

Juo­ko jo­ga pa­de­da la­biau pa­žin­ti sa­ve ir ki­tus. Ji la­bai ge­ras eg­za­mi­nas, kiek žmo­nės yra tik­rai drą­sūs, o kiek tai tik dek­la­ruo­ja. Svar­bu, ką pa­gal­vos ki­ti? Cha cha cha! Iš to ga­li tik gar­siai nu­si­juok­ti.

Ži­no­ma, svar­bu lai­kas ir vie­ta, pa­gar­ba tam, kas vyks­ta. Te­ko gir­dė­ti iš vie­nos da­ly­vės lū­pų, jog kar­tą rim­to kon­cer­to me­tu kaž­kas be per­sto­jo juo­kė­si taip truk­dy­da­mas ki­tiems... Ma­no ve­da­muo­se už­siė­mi­muo­se var­žy­tis ne­rei­kia.

Juo­ko jo­gos po­pu­lia­ri­ni­mas rei­ka­lau­ja drą­sos. Nu­ma­nau, ko­kios kliū­tys ma­nęs ga­li lauk­ti, bet tai iš­šū­kis, ku­rį prii­mu.

– Sa­ko­ma, kad vai­kai juo­kia­si be­veik 20 kar­tų daž­niau ne­gu suau­gu­sie­ji. Kaip ma­no­te, ko­dėl suau­gu­sie­ji nu­sto­ja daž­nai juok­tis?

– Vai­kai daž­nai juo­kia­si be prie­žas­ties, jie jaut­res­ni už suau­gu­siuo­sius. Užau­gę esa­me ne­be to­kie jaut­rūs įvai­rioms si­tua­ci­joms, mus ne­be taip leng­va nu­ste­bin­ti. Da­ro­mės iš­ran­kūs, juo­kui ieš­ko­me in­te­lek­tua­li­nio pa­grin­di­mo. Bu­vo lai­kai, ka­da juo­kas lai­ky­tas blo­go iš­siauk­lė­ji­mo to­nu. Šiais lai­kais jau sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma, ta­čiau gal­būt kaž­kas bu­vo auk­lė­ja­mas vai­kys­tė­je, kad gar­siai juok­tis ne­man­da­gu.

Juo­kas – nuo­sta­bus da­ly­kas! Mes vi­suo­met pri­si­me­na­me ypa­tin­gus va­ka­rus, ka­da taip juo­kė­mės, kad net pil­vą pa­skau­do ar be­veik žan­dai ply­šo. Esu tik­ra, vi­si žmo­nės sa­vo at­min­ties fai­luo­se at­ras­tų to­kių aki­mir­kų. Gal­būt jos nė­ra daž­nos, bet vi­sa­da la­bai įsi­min­ti­nos.

– Juo­kas iš­skir­ti­nai tik žmo­gaus sa­vy­bė. Ar vi­si ge­ba juok­tis?

– Aš dar ne­su­ti­kau žmo­gaus, ku­ris ne­ge­bė­tų. O jūs? Juo­kas ir hu­mo­ro jaus­mas yra skir­tin­gi da­ly­kai. No­rė­čiau ti­kė­ti, kad juok­tis ge­ba vi­si! Be­je, yra ty­ri­mų, ku­rie ro­do, kad juok­tis ge­ba be­ždžio­nės bei pe­lės.

Vi­siems ten­ka iš­gy­ven­ti niū­rių pe­rio­dų. Da­ro­si švie­siau, kai ap­link yra dau­giau po­zi­ty­vu­mo. Ta­čiau ne­rei­kė­tų nu­mo­ti ran­ka į tam tik­ras gy­ve­ni­me esan­čias pro­ble­mas, už­glos­tant ar sle­piant jas po fra­ze „Vis­kas bus ge­rai“. Tai ne­pa­gar­ba sau pa­čiam.

Po­zi­ty­vu­mas ge­rai, bet rei­kia pa­jaus­ti, ka­da svar­bu su­telk­ti dė­me­sį ties ki­tais, ne ma­žiau svar­biais as­me­ny­bei da­ly­kais, at­si­gręž­ti į sa­ve, ne­spal­vi­nant pro­ble­mų per daug švie­siai, bei im­ti jas spręs­ti. Aš sa­ve va­di­nu švie­sia rea­lis­te. Mo­kau­si priim­ti vi­sas tik­ro­vės spal­vas – tur­tin­go­je pa­le­tė­je bū­ti­nos ir tam­sios.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ser­ti­fi­kuo­ta juo­ko jo­gos inst­ruk­to­rė šiau­lie­tė Ing­ri­da Kaz­ra­gy­tė įsi­ti­ki­nu­si, jog daž­nas kas­die­nis juo­kas į gy­ve­ni­mą at­ne­ša žais­min­gu­mo, spon­ta­niš­ku­mo, lais­vu­mo, kū­ry­biš­ku­mo.

Juo­ko jo­gos už­siė­mi­mų me­tu įvai­rių žai­dy­bi­nių, vai­dy­bi­nių, kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų me­tu imi­tuo­ja­mas dirb­ti­nis juo­kas, ku­ris ga­liau­siai virs­ta na­tū­ra­liu. Svar­biau­sia – iš­mok­ti at­si­pa­lai­duo­ti.

Spal­vin­go­je me­no stu­di­jo­je „Dai­lės na­mai“ šiau­lie­čiams juo­ko jo­gos už­siė­mi­mus ve­dan­ti Ing­ri­da Kaz­ra­gy­tė įsi­ti­ki­nu­si, jog juo­ko jo­ga yra dar vie­na gy­ve­ni­mo spal­va.

Juo­ko jo­gos inst­ruk­to­rė Ing­ri­da Kaz­ra­gy­tė pa­sa­ko­ja, jog vi­so pa­sau­lio juo­ko klu­bus vie­ni­jan­tis idė­ji­nis da­ly­kas yra juo­kas už svei­ka­tą, džiu­gu­mą ir tai­ką pa­sau­ly­je, tai jai ypač ak­tua­lu Šiau­liuo­se, kur ša­lia vei­kia ka­ri­nė oro ba­zė.