Ka­kė Ma­kė ne­ tik mokys, bet ir filosofuos

Ka­kė Ma­kė ne­ tik mokys, bet ir filosofuos

Ka­kė Ma­kė ne­ tik mokys, bet ir filosofuos

Šiau­lie­tės vai­kiš­kų kny­ge­lių au­to­rės, dai­li­nin­kės Li­nos Žu­tau­tės po­pu­lia­ru­mas – fe­no­me­na­lus. Jos is­to­ri­jos vai­kams apie iš­dy­kė­lę mer­gai­tę Ka­kę Ma­kę ne­nu­si­lei­džia iš per­ka­miau­sių kny­gų vir­šū­nės. Per­so­na­žas ėmė gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą – at­si­dū­rė ant įvai­riau­sių pre­kių: nuo šam­pū­no iki deš­re­lių, nuo teat­ro spek­tak­lio iki te­le­vi­zi­jos lai­dos. Da­bar kom­piu­te­ry­je – kny­gos su siau­bo ele­men­tais pir­ma­sis va­rian­tas.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

„Tik ne­klaus­ki­te, kaip aš pra­dė­jau ra­šy­ti ir pieš­ti“, – juo­kia­si L. Žu­tau­tė. At­sa­ky­mą ji sa­kė šim­tus kar­tų. Ne vi­sa­da bu­vo dai­li­nin­kė, nors vi­sa­da no­rė­jo ja bū­ti. Bai­gu­si vi­du­ri­nę Šiau­liuo­se, to­liau mo­kė­si Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­te, bai­gė ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro stu­di­jas.

„Bū­da­ma stu­den­tė pa­ste­bė­jau, kad man daug sma­giau pieš­ti links­mus žmo­ge­liu­kus nei rim­tas po­zuo­jan­čias da­mas, na­tiur­mor­tus ar pei­za­žus. Kai kam ma­no po­mė­gis at­ro­dė juo­kin­gas, kai kam – kvai­las. Tų „kai ku­rių“ su­si­kau­pė vi­sai ne­ma­žai, to­dėl bai­gu­si stu­di­jas be­veik pa­ti­kė­jau, kad pieš­ti juo­kin­gai ir dar vai­kams yra ne­rim­ta, ir ta­pau di­zai­ne­re“, – pa­sa­ko­ja apie sa­ve vai­kų ra­šy­to­ja.

Šis dar­bas ne­pa­ti­ko. Ėmė il­gė­tis links­mų žmo­ge­liu­kų ir pri­si­mi­nė sva­jo­nę bū­ti vai­kams pie­šian­čia dai­li­nin­ke.

„Iš­ver­čiau il­go­kai ne­tvar­ky­tą stal­čių, nu­pū­čiau nuo sva­jo­nės dul­kes ir pa­lei­dau ją lais­vai skris­ti. Pa­ki­lu­si į dan­gų sva­jo­nė ėmė aug­ti, di­dė­ti ir plės­tis, kol iš­si­pil­dė“, – sa­ko L. Žu­tau­tė.

„Šiau­lių kraš­tą“ L. Žu­tau­tė priė­mė į sa­vo na­mus, ku­riuo­se bė­gio­ja plau­kuo­ti bend­ra­dar­biai – šuo Šni­pė, du ka­ti­nai Mi­kis ir Čiū­čia. Ant sie­nų ka­bo jos pieš­ti pa­veiks­lai su anks­tes­niais au­gin­ti­niais, kny­gos „Fer­di­nan­das ir Pū“ pro­to­ti­pais.

– Ko­dėl jū­sų Ka­kė Ma­kė ta­po to­kia po­pu­lia­ri?

– Ne­ži­nau. Tie­siog da­riau, kas man bu­vo įdo­mu, prie šir­dies, tar­si sau, sa­vo sū­nui. Dau­giau nė­ra jo­kių pa­slap­čių. Pir­ma­sis „Ka­kės Ma­kės“ ti­ra­žas prieš še­še­rius me­tus bu­vo par­duo­tas la­bai greitai– tai nu­ste­bi­no ir ma­ne pa­čią, ir lei­dyk­lą.

Ka­kė Ma­kė la­bai ar­ti­ma šiuo­lai­ki­niam vai­kui. Kai pie­šiau pir­mą­ją kny­ge­lę, sū­nui Ka­ro­liui bu­vo pen­ke­ri. Pa­si­žiū­rė­da­vau, kaip at­ro­do jo gy­ve­ni­mas, ko­kie žais­lai, ką vei­kia. Bu­vo la­bai įdo­mu ste­bė­ti sū­nų – šiuo­lai­ki­nį vai­ką. Į Ka­kę Ma­kę su­dė­jau tai, ką pa­ma­čiau, kas bu­vo įdo­mu, kaž­ką at­ra­dau nau­jai. Gal­būt vai­kai at­pa­ži­no sa­ve?

– Kiek ju­my­se yra Ka­kės Ma­kės bruo­žų?

– Aš ne­si­ta­pa­ti­nu su Ka­ke Ma­ke. Per­so­na­že yra tik ma­no vai­kys­tės kel­nės, pri­si­me­nu, kad to­kias tu­rė­jau: su ki­še­ne mė­ly­nais ap­va­du­kais, už­se­ga­mą, raš­tuo­tas.

– Ar sū­nus jus ir to­liau įkve­pia?

– Da­bar dau­giau pri­si­me­nu, kaip jis el­gė­si vai­kys­tė­je, šiek tiek do­miuo­si vai­kų psi­cho­lo­gi­ja, bet jam pa­čiam ne­beį­do­mu. Is­to­ri­jų, ku­rias pa­sa­ko­jau sū­nui, yra pri­si­kau­pę, dar nau­do­ju, kas su­kur­ta.

Šiuo me­tu esu pa­ra­šiu­si kny­gą su siau­bo ele­men­tais penk­to­ko Ka­ro­lio am­žiaus vai­kams, anks­ty­vie­siems paaug­liams. Ją man pa­čiai bu­vo la­bai įdo­mu ra­šy­ti. Ten sū­nus la­biau pa­de­da.

Kny­gą ne­šio­jau­si gal­vo­je apie po­rą me­tų, kol už­ra­šiau per du mė­ne­sius. Da­bar pir­ma­sis va­rian­tas gu­li kom­piu­te­ry­je, rei­kia, kad šiek tiek pa­bū­tų. Ta­da bus ga­li­ma to­liau tai­sy­ti.

– Ka­kės Ma­kės per­so­na­žas neau­ga, vi­są lai­ką iš­lie­ka pen­ke­rių?

– Gal­būt ka­da nors Ka­kė Ma­kė užaugs, da­bar sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip at­ro­dy­tų. Vai­ko gy­ve­ni­me iki 5 me­tų vyks­ta tiek daug da­ly­kų, at­ra­di­mų, nu­ti­ki­mų, kad juos su­dė­ti neuž­tek­tų ir de­šim­ties kny­gų!

Ma­žas žmo­gu­tis per sa­vo pen­ke­rius me­tus tar­si už­si­prog­ramuo­ja sa­vo to­li­mes­nį gy­ve­ni­mą. Kaip sa­ko­ma, kiek tė­vai su­dės į vai­ką iki pen­ke­rių me­tų, tiek ir tu­rės. Aš ban­dau tam tik­ras de­ta­les pa­vaiz­duo­ti, ką pa­ti no­rė­čiau „įdė­ti“ sa­vo vai­kui, jei da­bar au­gin­čiau iš nau­jo.

– Vi­so­se kny­ge­lė­se yra tam tik­ri pa­mo­ky­mai – tvar­ky­tis, praus­tis, va­ly­tis dan­tis. Taip da­ro­te spe­cia­liai?

– Jau no­rė­čiau nu­tol­ti nuo pa­mo­ky­mų, pe­rei­ti prie fi­lo­so­fi­nių te­mų, bet bū­tent tė­vai prie jų la­bai pri­si­ri­šę. At­ro­do, kad Ka­kė Ma­kė be to ne­ga­li. Šiek tiek esu pri­klau­so­ma nuo to­kių pa­gei­da­vi­mų, nes gau­nu laiš­kų: „Ma­no duk­ra ne­mėgs­ta mau­dy­tis. Ar ne­ga­li­te pa­ra­šy­ti ta te­ma kny­gos?“, „Ma­no vai­kas ne­val­go dar­žo­vių“... At­ro­do, kad vai­kus tik mo­ky­ti ir mo­ky­ti, o šiaip ką nors sma­gaus su jais pa­veik­ti nu­stu­mia­ma į ant­rą pla­ną...

Ma­nau, ka­da nors pa­siek­si­me pu­siaus­vy­rą, ra­si­me komp­ro­mi­są ir Ka­kė Ma­kė fi­lo­so­fuos.

– Ar per­so­na­žas jū­sų ne­pra­de­da var­gin­ti?

– Nors ne vi­sai rea­lus, bet per­so­na­žas yra kaip ma­no vai­kas, o vai­kas ne­ga­li at­si­bos­ti. Tik no­ri­si vai­ką ne vien mo­ky­ti, bet ir išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti į par­ką, ki­to­kių veik­lų. Tą pa­da­ry­siu atei­ty­je.

– Jū­sų Ka­kė Ma­kė kny­go­se ne­si­nau­do­ja šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Ko­dėl?

– Nau­do­ja­si mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, o kom­piu­te­rio spe­cia­liai neįt­rau­kiau į kny­gą. Ma­nau, kad šiuo­lai­ki­niai vai­kai tė­vų dė­ka ir taip pra­lei­džia per daug lai­ko prie šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų. Dar ro­dy­ti, kad Ka­kė Ma­kė sė­di prie kom­piu­te­rio – bū­tų per daug.

– Esa­te sa­kiu­si, kad jū­sų kny­ga tu­rė­tų pa­ska­tin­ti vai­kus ir tė­vus bend­rau­ti. Tai vie­nas iš tiks­lų?

– Pa­veiks­lė­lių kny­ga skir­ta vai­kams, ku­rie dar ne­skai­to. Va­di­na­si, tė­tis ar ma­ma tu­ri var­ty­ti pus­la­pius iš lė­to – pa­grin­di­nės min­tys ir dau­gy­bė ša­lu­ti­nių siu­že­to li­ni­jų yra at­skleis­tos pa­veiks­lė­liuo­se, ne teks­te. Ieš­ko­da­mas įdo­mių, juo­kin­gų de­ta­lių su sa­vo vai­ku ga­li kur­ti sa­vo is­to­ri­ją, drau­ge pui­kiai lei­sti lai­ką. Ma­nau, lai­kas, pra­leis­tas su sa­vo vai­ku, yra vie­nas ge­riau­sių vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų ir vai­kui, ir tė­vams.

– Kiek svar­bu, kad sa­vo is­to­ri­jas iliust­ruo­ja­te pa­ti?

– Pa­veiks­lė­lių kny­go­je pie­ši­niai yra ly­gia­ver­čiai ar­ba svar­bes­ni. Teks­tas lie­ka šiek tiek ant­ra­me pla­ne. Bū­čiau la­bai prie­ka­bi, jei kaž­kas ki­tas už ma­ne pieš­tų. Ne­ma­nau, kad to­kių žmo­nių at­ras­čiau Lie­tu­vo­je. Be to, pa­ti ne­no­rė­čiau nu­sto­ti pieš­ti. Ne­ži­nau, ar bū­tų įdo­mu vien tik ra­šy­ti. Pir­miau­sia esu dai­li­nin­kė, tik po to – ra­šy­to­ja.

– Ka­kė Ma­kė gy­ve­na at­ski­rą gy­ve­ni­mą kaip pre­kės ženk­las. Jus yra net pa­va­di­nę lie­tu­viš­ka „Walt Dis­ney“ ver­si­ja. Kaip ki­lo ko­mer­ci­nė idė­ja?

– Lie­tu­vo­je iki šiol nė­ra ana­lo­gų, kad ku­ris per­so­na­žas bū­tų taip iš­po­pu­lia­rė­jęs. Šve­di­jo­je yra Pe­pė Il­ga­ko­ji­nė, Ru­si­jo­je – Ma­ša ir Lo­kys... To­kia pa­sau­li­nė pra­kti­ka – jei kny­ga, fil­mas tam­pa po­pu­lia­rūs, jie virs­ta pre­ki­niu ženk­lu – lei­dė­jams su­tei­kia­mos tei­sės da­ry­ti įvai­rius pro­duk­tus.

Idė­ja ki­lo vie­nu me­tu abiem pu­sėms – lei­dyk­lai ir man. Pra­džio­je tai bu­vo įvai­rūs lip­du­kai, puo­de­lis, vė­liau at­si­ra­do įmo­nių, ku­rios no­rė­jo nau­do­ti Ka­kės Ma­kės ženk­lą ant sa­vo pro­duk­ci­jos.

Iš­ma­nio­ji pro­gra­mė­lė nė­ra la­bai ste­bė­ti­nas da­ly­kas, dau­ge­lis kny­gų ly­giag­re­čiai tu­ri sa­vo pro­gra­mė­les. Nau­jau­sias da­ly­kas – nuo ru­dens pra­si­dė­ju­si te­le­vi­zi­jos lai­da. Spek­tak­lis apie Ka­kę Ma­kę ne­tu­ri ry­šio su pre­kės ženk­lu – tie­siog daž­nai pa­gal kny­gas ku­ria­mi spek­tak­liai.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl iki jū­sų nė vie­nas lie­tu­vių ra­šy­to­jų per­so­na­žas taip neiš­po­pu­lia­rė­jo? Lie­tu­viai ra­šy­to­jai gal­vo­ja, kad ko­mer­ci­ja ir kū­ry­ba ne­su­de­ri­na­mi?

– Spe­cia­liai su­kur­ti to­kį per­so­na­žą bū­tų la­bai su­dė­tin­ga. To­kia pa­tir­tis bu­vo su „Ang­ry birds“ (liet. pik­ti paukš­čiai). Jie bu­vo dirb­ti­nai su­kur­ti ir de­šimt me­tų ban­dė vi­saip iš­po­pu­lia­rė­ti, ne­si­se­kė, kol pa­ga­liau at­ra­do, kaip tą pa­da­ry­ti. Ne­ma­nau, kad lie­tu­viai bū­tų tu­rė­ję tiek lė­šų kaž­ką spe­cia­liai su­kur­ti ir dirb­ti­nai pra­stum­ti į rin­ką jį iš­po­pu­lia­ri­nant.

Ma­no per­so­na­žas pir­ma iš­po­pu­lia­rė­jo, po to ta­po pre­ki­niu ženk­lu. Gal­būt nė vie­nam dai­li­nin­kui, ra­šy­to­jui ne­šo­vė į gal­vą, kad taip ga­li­ma pa­da­ry­ti. Tie­są sa­kant, ir man ne­šo­vė, tai nu­ti­ko na­tū­ra­liai.

– Kiek jums svar­bi vai­kys­tė, ar ji tu­rė­tų ly­dė­ti vi­są gy­ve­ni­mą?

– Ar dai­li­nin­kai, vai­kams ra­šan­tys ra­šy­to­jai yra su­vai­kė­ję? Aš sa­vęs ne­ta­pa­ti­nu su vai­ku, ne­si­jau­čiu su­grį­žu­si į vai­kys­tę. Man tie­siog smal­su šį am­žiaus pe­rio­dą pa­ty­ri­nė­ti įdė­miau. Vai­ko jaus­mai daž­nai tar­si nu­brau­kia­mi: ai, vai­kas, išaugs... Iš tie­sų tai, ką iš­gy­ve­ni vai­kys­tė­je, pa­lie­ka di­de­lį pėd­sa­ką gy­ve­ni­me. Daž­nai grįž­tant į vai­kys­tę nag­ri­nė­ja­mos psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos.

Man svar­biau­sias da­ly­kas kny­go­se – ne vai­kus kaž­ko iš­mo­ky­ti. Jos skir­tos ir tė­vams, kad pa­ma­ty­tų sa­ve iš ša­lies ir ga­lė­tų pa­si­juok­ti, kaip per­dė­tai į ką nors rea­guo­ja. Į vai­kys­tę su­grįž­ti ne­no­rė­čiau – gy­ve­nu čia ir da­bar, ne­ban­dau bū­ti kaž­kuo ki­tu.

– Jū­sų pa­grin­di­nis dar­bas yra ra­šy­ti kny­gas, jas iliust­ruo­ti?

– Jau dau­giau kaip de­šimt me­tų nei­nu į dar­bą, esu pa­ti sau di­rek­to­rė. Pir­mus pu­sę me­tų, kai at­si­sa­kiau di­zai­ne­rės dar­bo, bu­vo la­bai sun­ku adap­tuo­tis: nie­kur ne­rei­kia va­žiuo­ti, ša­lia nė­ra žmo­nių, šur­mu­lio. Da­bar su­pra­tau, kad ki­taip ne­ga­lė­čiau.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vai­kiš­kų kny­ge­lių au­to­rė, dai­li­nin­kė Li­na Žu­tau­tė sa­vo dar­bo kam­ba­riu da­li­ja­si su sū­nu­mi Ka­ro­liu, ku­ris įkvė­pė pa­ra­šy­ti is­to­ri­jas apie Ka­kę Ma­kę. Kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se pa­de­da ir bend­ra­dar­biais va­di­na­mi au­gin­ti­niai – ša­lia tu­pi Čiū­čia.

Ant dar­bo sta­lo, ša­lia Ka­kės Ma­kės kny­ge­lių su­si­ran­gęs Li­nos Žu­tau­tės ka­ti­nas Mi­kis.