Kai kalba akys, rankos ir širdis

Kai kalba akys, rankos ir širdis

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Kai kal­ba akys, ran­kos ir šir­dis

Kal­bant ges­tų kal­ba ro­dy­ti pirš­tu į žmo­gų – įpras­ta. Ges­tų kal­bos ver­tė­jos Edi­ta Gar­ny­tė ir Ali­ci­ja Bog­da­no­vič iš Šiau­lių ap­skri­ties ges­tų kal­bos ver­tė­jų cent­ro dar­be su­si­du­ria ir su pre­zi­den­tais, ir su kur­čiai­siais ma­gais. Prie ar­ba­tos puo­de­lio kal­ba­mės apie jų dar­bą, ku­ris yra nuo­šir­daus po­kal­bio ir mo­nos­pek­tak­lio de­ri­nys.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

– Ko­dėl jūs su­si­do­mė­jo­te ges­tų kal­ba?

Ali­ci­ja Bog­da­no­vič: – Ges­tų kal­bos pra­dė­jau mo­ky­tis nuo 2010 me­tų. Bai­gu­si mo­kyk­lą pa­ti ne­ži­no­jau, kur no­riu sto­ti, o stu­di­jų są­ra­še pa­ma­čiu­si ges­tų kal­bą ja su­si­do­mė­jau – at­ro­dė eg­zo­tiš­ka spe­cia­ly­bė. Ver­tė­ja dir­bu jau ket­vir­tus me­tus, tuo la­bai džiau­giuo­si.

Edi­ta Gar­ny­tė: – Stu­di­ja­vo­me kar­tu su Ali­ci­ja. Ges­tų kal­bą taip pat pa­si­rin­kau apie ją ne­ži­no­da­ma. At­ro­do, pa­ts li­ki­mas ma­ne at­ve­dė.

A. B.: – Stu­di­juo­jant rei­kė­jo per­lip­ti psi­cho­lo­gi­nį bar­je­rą, kad rei­kia nau­do­ti daug mi­mi­kos. Ki­tiems ga­li at­ro­dy­ti, kad pirš­tais vie­nas ki­tą ba­do­me ir mai­vo­mės.

E. G.: – Man per­si­lauž­ti bu­vo la­bai sun­ku. Bu­vau la­bai už­da­ra, bi­jo­da­vau dė­me­sio, o pa­si­rin­kau spe­cia­ly­bę, kur vi­sas dė­me­sys nu­kreip­tas į ma­ne, į ver­ti­mą žiū­ri pil­na au­di­to­ri­ja. Ges­tų kal­ba pra­tur­ti­na, ne­bi­jai at­ro­dy­ti juo­kin­gas.

Ne­se­niai te­ko ver­tė­jau­ti Kau­no „Žal­gi­rio“ are­no­je, kur da­ly­va­vo iš­skir­ti­nis ora­to­rius, žmo­gus be ga­lū­nių Ni­kas Vu­ji­či­čius. Pir­mą kar­tą te­ko dirb­ti to­kiai di­džiu­lei au­di­to­ri­jai – are­na bu­vo sau­sa­kim­ša. Dar­bas bu­vo la­bai įdo­mus, po­ro­se dir­bo­me stu­di­jo­je, mus trans­lia­vo per ek­ra­nus are­no­je.

A. B.: – Sun­kiau­si ver­ti­mai bū­na Sei­me, per po­sė­džius, nes te­mos žy­miai su­dė­tin­ges­nės.

2012 me­tais aš ver­čiau Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės me­ti­nę kal­bą. Jau­di­nau­si, nes bu­vau pra­dė­ju­si dirb­ti prieš po­rą mė­ne­sių, o čia la­bai at­sa­kin­gas dar­bas, te­le­vi­zi­jos ka­me­ros, rei­kia gra­žiai, šva­riai iš­vers­ti. Bu­vo la­bai sun­ku, bet su­dė­tin­gais at­ve­jais daž­niau­siai dir­ba­me ko­man­da. Ki­ta ver­tė­ja tal­ki­na kaip su­fle­rė – „pa­me­tė­ja“ ges­tų, jei ma­to, kad už­strin­gi.

E. G.: – Taip pat ver­čia­me ir te­le­vi­zi­jo­je. Tu­ri­me sa­vo vi­deos­tu­di­ją, ku­riai aš su­kū­riau lo­go­ti­pą. Esa­me iš­ver­tę dau­giau kaip 25 fil­mu­kus apie ges­tų kal­bą bū­tent ges­tų kal­ba.

– Ne­se­niai Šiau­lių bib­lio­te­ki­nin­kės mo­kė­si ges­tų kal­bos, no­rė­da­mos su­si­kal­bė­ti su kur­čiai­siais įstai­gos lan­ky­to­jais. Dėl ko­kių prie­žas­čių pas jus gir­din­tie­ji mo­ko­si ges­tų kal­bos?

A. B.: – Daž­niau­siai su­si­do­mi tie, ku­rie sa­vo ap­lin­ko­je tu­ri kur­čių žmo­nių, no­ri su jais bend­rau­ti. Da­lis žmo­nių do­mi­si vis­kuo, to­dėl no­ri iš­mok­ti ir to­kią kal­bą. Ges­tų kal­ba ga­li­ma su­si­kal­bė­ti bet ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je. Nors kal­bos vi­siš­kai skir­tin­gos, bet yra pa­grin­dai, ku­rie nau­do­ja­mi kiek­vie­no­je ša­ly­je.

E. G.: – Pa­vyz­džiui, pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ko­si trys kur­čios mer­gi­nos. Dau­gu­ma jų bend­ra­moks­lių su­si­do­mė­jo ges­tų kal­ba, no­rė­da­mi su jo­mis su­si­pa­žin­ti, pa­bend­rau­ti. Kur­tie­siems la­bai svar­būs žmo­nės, ku­rie mo­ka ges­tų kal­bą, nes juos tai iš­mu­ša iš kas­die­nės ru­ti­nos. Gir­din­tie­ji ga­li kas­dien su­si­pa­žin­ti, pa­bend­rau­ti su vis nau­ju žmo­gu­mi, o kur­tie­ji to ne­ga­li.

– Ar ges­tų kal­ba vi­sa­me pa­sau­ly­je skir­tin­ga?

E. G.: – Taip. Lie­tu­vių ges­tų kal­ba šiek tiek pa­na­ši į ru­sų, nes so­viet­me­čiu daug ges­tų bu­vo pe­rim­ta. Žmo­nės su­si­kal­ba, nes mi­mi­ka, ges­ti­ku­lia­ci­ja pa­de­da. Žmo­nės tie­siog jau­čia, ką no­ri pa­sa­ky­ti.

Pa­me­nu, ėjau su kur­čiuo­ju ir aikš­te­lė­je pa­ma­tė­me mo­te­rį, vai­ruo­jan­čią la­bai di­de­lę ma­ši­ną, ji nie­kaip ne­ga­lė­jo iš­vai­ruo­ti iš aikš­te­lės. Kur­čia­sis net ne­dve­jo­da­mas pri­šo­ko ir ges­tais mo­te­riai pa­dė­jo iš­la­vi­ruo­ti. Jie paaiš­kin­ti mo­ka idea­liai.

A. B.: – Jei pa­ro­dy­si­me mei­lę pri­dė­ję ran­ką prie šir­dies, tik­riau­siai ir gir­din­tie­ji su­pras­tų, ką tai reiš­kia.

E. G.: Yra tarp­tau­ti­nė ges­tų kal­ba, bet ją mo­ka vie­ne­tai kur­čių­jų. Ji nau­do­ja­ma įvai­rio­se kon­fe­ren­ci­jo­se, kur su­si­tin­ka ke­lios už­sie­nio ša­lių de­le­ga­ci­jos, spren­džia­mos kur­čių­jų pro­ble­mos. Mes tu­ri­me ver­tė­ją gim­ta­kal­bę, ku­ri šiek tiek mo­ka tarp­tau­ti­nę ges­tų kal­bą, mums la­bai pa­de­da.

A.B.: – Ges­tų kal­ba gy­va – kei­čia­si kiek­vie­ną die­ną. Ji la­bai skir­tin­ga net Lie­tu­vos re­gio­nuo­se, kaip že­mai­čiai, aukš­tai­čiai tu­ri tar­mes, taip ir ges­tai šiek tiek skir­tin­gi. Kas­dien su­ži­no­me nau­jų ges­tų. Pa­vyz­džiui, ges­tą jau­ni­mas per­ku­ria ki­taip, tai kaip slen­gas – jį ro­do trum­piau, at­sai­niau. Tą tu­ri­me su­ži­no­ti, iš­mok­ti.

Man te­ko ver­tė­jau­ti Pa­ne­vė­žy­je vy­ku­sio kur­čių­jų ma­gų fes­ti­va­lio da­ly­viams iš vi­so pa­sau­lio. Jie at­va­žia­vo į Šiau­lius, lan­kė Šo­ko­la­do mu­zie­jų. Ka­dan­gi ne­mo­ku tarp­tau­ti­nės kal­bos, iš lie­tu­vių kal­bos ver­čiau į ges­tų kal­bą, o mū­sų gim­ta­kal­bė ver­tė­ja – į tarp­tau­ti­nę.

– Kur pri­rei­kia jū­sų pa­slau­gų?

E. G.: – Įvai­riau­siuo­se ren­gi­niuo­se. Tar­kim, Tel­šiai šie­met yra Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė, ten vyks­ta įvai­rių ren­gi­nių. Daž­nai da­ly­vau­ja­me Šiau­lių uni­ver­si­te­to ren­gi­niuo­se, nes ten yra Ug­dy­mo moks­lų ir so­cia­li­nės ge­ro­vės fa­kul­te­tas.

Ver­čia­me ir pas gy­dy­to­jus, po­li­ci­jo­je, teis­muo­se, no­ta­rų biu­ruo­se. Dėl to dar­bas la­bai įdo­mus.

– Šie­met dau­ge­lis su­si­do­mė­jo „Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­so dai­nų ver­ti­mu į ges­tų kal­bą – lie­tu­vė ver­tė­ja ta­po in­ter­ne­to sen­sa­ci­ja. Ar leng­va iš­vers­ti dai­ną?

E. G.: – To tik­rai ne­pa­da­rys kiek­vie­nas. Rei­kia plas­ti­kos, jaus­ti ges­tų kal­bą, mu­zi­ką, mo­kė­ti in­terp­re­tuo­ti. Ge­riau­siai tai ga­li pa­da­ry­ti gim­ta­kal­biai – to­kie dir­bo „Eu­ro­vi­zi­jo­je“. Jie sto­vė­jo ant me­di­nių grin­dų ir jaus­da­mi vib­ra­ci­jas pa­gal rit­mą ver­tė.

Da­ly­vau­da­ma ver­tė­jų kon­kur­se aš esu ver­tu­si tik vie­ną dai­ną – Lui­so Amst­ron­go „What a won­der­ful world“. Man la­bai pa­dė­jo kur­čio­ji ver­tė­ja, nes ne­mo­ku per­teik­ti žo­džių taip me­niš­kai, poe­tiš­kai, kaip ji.

Kur­tie­ji la­bai mėgs­ta šok­ti, tu­ri sa­vo dis­ko­te­kas. Jų šo­kiai vyks­ta su gar­sia mu­zi­ka, ko­lo­nė­lė­mis ir me­di­nė­mis grin­di­mis, ku­rios per­duo­da vib­ra­ci­ją. Kar­tą bu­vau ver­tė­jų su­va­žia­vi­me ir neo­fi­cia­lio­je da­ly­je vi­si šo­ko. Vie­na kur­čio­ji prie ma­nęs priė­ju­si sa­ko: „Mesk man žo­džius, pa­ro­dyk, ką dai­nuo­ja, aš pa­šok­siu“. Taip bend­rai pa­šo­ko­me pa­gal šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką.

– Ko­dėl ges­tų kal­bą tu­rė­tų mo­kė­ti gir­din­tie­ji?

E. G.: – Vie­nas iš di­džiau­sių pliu­sų gir­din­tie­siems – mo­kė­ti slap­tą kal­bą, ku­ria ga­li bet kur su­si­šne­kė­ti. Pa­me­nu, kai su bend­ra­kur­sė­mis klu­be rei­kė­da­vo su­si­šne­kė­ti, be pro­ble­mų tai pa­da­ry­da­vo­me – ne­bū­da­vo kliū­tis at­stu­mas, gar­si mu­zi­ka. Ma­tai au­to­bu­se sa­vo bend­ra­kur­sę ir su­si­šne­ki, kur va­žiuo­ji, ką veik­si, ka­da grį­ši... Ar­ba ki­to­je ke­lio pu­sė­je. Nė­ra jo­kių bar­je­rų.

A. B.: – Svar­biau­sia, kad gir­din­tie­ji ne­bi­jo­tų bend­rau­ti su kur­čiai­siais. Jei kur­čia­sis va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liu, bend­rau­ja su bend­ra­ke­lei­viu ges­tų kal­ba, daž­nai ki­ti pa­si­me­ta, pra­šo ne­kal­bė­ti, žiū­rė­ti į ke­lią. Ta­čiau tai jiems nė­ra kliū­tis, nes kur­čių­jų re­gė­ji­mo lau­kas daug pla­tes­nis – jie dau­giau ma­to. Jiems re­ga, kaip mums klau­sa – mes iš­girs­ta­me gar­są ir į jį iš kar­to rea­guo­ja­me, jiems tas pa­ts su re­ga.

– Ko gir­din­tie­ji daž­niau­siai ne­ži­no apie bend­ra­vi­mą su kur­čiuo­ju?

A. B.: – Gir­din­čiuo­sius daž­nai trik­do į juos nu­kreip­tas pirš­tas ir pri­si­lie­ti­mai. Kur­čiuo­sius kvies­ti lie­čiant – nor­ma­lu. Įp­ras­ta du kar­tus pa­tapš­no­ti kvie­čia­mo as­mens pe­tį. Jei sta­las me­di­nis, ant jo pa­dė­ju­sio ran­kas ir nu­si­su­ku­sio as­mens dė­me­sį ga­li­ma at­kreip­ti pa­bel­džiant į sta­lą – jie jau­čia vib­ra­ci­ją.

Nors mums nuo vai­kys­tės kar­to­ja, kad pirš­tu ro­dy­ti ne­gra­žu, kur­tie­siems tai jų kul­tū­ros da­lis.

E. G.: – Jei gat­vė­je už­kal­bin­tų kur­čia­sis ir ko nors klaus­tų, vi­sa­da ga­li­ma nu­pieš­ti ant la­po ar pa­ro­dy­ti ran­ko­mis kur ei­ti, pa­suk­ti. Svar­biau­sia – ne­rei­kia bi­jo­ti sa­vęs. Kiek­vie­nas žmo­gus nuo gi­mi­mo mo­ka apie 200 ges­tų. Vi­si ži­no, kaip pa­ro­dy­ti skai­čius, pa­mo­juo­ti ran­ka pa­si­svei­ki­nant ar at­si­svei­ki­nant, pa­kvies­ti atei­ti.

Kur­tie­siems la­bai ne­ma­lo­nu, kai juos va­di­na kurč­ne­by­liais. Tą jie vi­suo­met pa­tai­so – jie nė­ra ne­by­liai.

– Abi vil­ki­te juo­dai. Tai jū­sų dar­bo ap­ran­gos ko­das?

E. G.: – Ne­bū­ti­nai juo­da, ga­li bū­ti tam­ses­nė mė­ly­na, ža­lia. Svar­bu, kad bū­tų vien­ti­sa spal­va, o ne ryš­ki, raš­tuo­ta. Mar­gu­mas yra vi­zua­li­nis triukš­mas kur­tie­siems. Jie ne­be­žiū­ri į ran­kas, o ty­ri­nė­ja, ko­kie aus­ka­rai, bliz­gan­tys ba­tai... Kur­tie­siems tai tas pa­ts, jei mums kal­bant gro­tų tran­ki mu­zi­ka, o už nu­ga­ros kle­gė­tų vai­kai.

– Bend­rau­jant su kur­čiuo­ju po­kal­bis daž­nai at­ro­do svar­bes­nis, in­ty­mes­nis. Jis vi­suo­met žiū­ri į ta­ve.

A. B.: – Tai vie­nas iš pliu­sų. Ges­tų kal­bo­je la­bai svar­bus akių kon­tak­tas. Jei žiū­ri žmo­gui į akis, lū­pas, ga­li­ma su­pras­ti, ko žmo­gus no­ri, klau­sia, apie ką pa­sa­ko­ja. Ma­no re­gė­ji­mo lau­kas pa­si­kei­tęs – žiū­riu į vei­dą, bet ma­tau ran­kas.

E. G.: – Kur­tie­ji la­bai nuo­šir­dūs, my­li pra­smin­gą bend­ra­vi­mą. Pa­ma­tę, kad mo­ki ges­tų kal­bą, tam­pi pa­grin­di­niu va­ka­ro pa­šne­ko­vu.

Ne­se­niai ėjau į bib­lio­te­kos ren­gi­nį vers­ti kur­tie­siems vai­kams. Vie­nas kur­čia­sis pri­bė­go, sa­ko: no­ri, pa­pa­sa­ko­siu tau anek­do­tą. Ir pa­sa­ko­ja: „Lie­tu­vos neį­ga­lie­ji, tie, ku­rie bu­vo la­bai ak­ty­vūs, ga­vo iš Sa­vi­val­dy­bės do­va­nų ne­mo­ka­mą eks­kur­si­ją. Au­to­bu­siu­ku vi­si iš­va­žia­vo į eks­kur­si­ją, bet pa­ke­liui pa­te­ko į ava­ri­ją, vi­si va­žia­vę žmo­nės žu­vo. Prieš tai jie bu­vo pa­ra­šę, kaip no­ri bū­ti pa­lai­do­ti. Ak­la­sis ra­šė: no­ri, kad jį pa­lai­do­tų su laz­de­le. Neį­ga­lu­sis, kad jį pa­lai­do­tų su ra­tu­kais. Kur­čiasis, kad jį pa­lai­do­tų su ver­tė­ja“.

– Anek­do­tas ro­do, jog jie mo­ka iš sa­vęs pa­si­juok­ti?

E. G.: – Taip, jie kur­tu­mo ne­lai­ko to­kia ne­ga­lia, kad jų rei­kė­tų gai­lė­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties ges­tų kal­bos ver­tė­jų cent­ro ges­tų kal­bos ver­tė­jos (iš kai­rės) Ali­ci­ja Bog­da­no­vič ir Edi­ta Gar­ny­tė su kur­čiai­siais ga­lė­tų su­si­kal­bė­ti bet ku­rio­je pa­sau­lio ša­ly­je, nors ges­tų kal­bos la­bai ski­ria­si.

Ali­ci­ja Bog­da­no­vič ro­do uni­ver­sa­lų ges­tą „mei­lė“ – jį be ver­tė­jo pa­gal­bos ga­li su­pras­ti ir gir­din­tie­ji.

Edi­ta Gar­ny­tė (de­ši­nė­je) per­pa­sa­ko­ja kur­čio­jo pa­pa­sa­ko­tą anek­do­tą, o Ali­ci­ja Bog­da­no­vič ro­do, kaip jis „skam­bė­tų“ ges­tų kal­ba. Kal­bant ges­tų kal­ba ten­ka pa­si­telk­ti vei­do mi­mi­ką, ran­kas, ne­bi­jo­ti at­ro­dy­ti juo­kin­gai.

Ges­tų kal­bos ver­tė­ja Edi­ta Gar­ny­tė sa­ko, jog ges­tų kal­ba iš­mo­kė per­lip­ti pa­čios su­si­kur­tus psi­cho­lo­gi­nius bar­je­rus at­ro­dy­ti juo­kin­gai, jaus­tis ne­jau­kiai bū­nant dė­me­sio cent­re.