Kai šiauliečiai kavą gėrė Milšteino kavinėje

GI­DO VA­SA­RA

Kai šiau­lie­čiai ka­vą gė­rė Milš­tei­no ka­vi­nė­je

Šiau­lie­tė gi­dė Vi­da Bu­ta­vi­čie­nė eks­kur­si­jos me­tu virs­ta skry­bė­liuo­ta po­nia An­ta­ni­na. Ke­liau­to­jus ji kvie­čia nu­si­kel­ti į tar­pu­ka­rio Šiau­lius ir pa­jaus­ti mies­to sko­nius, kva­pus ir nuo­tai­kas. Ko­kias pra­mo­gas mė­go pir­mo­sios Lie­tu­vos šiau­lie­čiai? Marš­ru­tas – neil­gas, dau­ge­lio pa­sta­tų nė­ra iš­li­kusių, bet gi­dės pa­sa­ko­ji­mas pa­de­da įsi­vaiz­duo­ti, ko­kie bu­vo to me­to Šiau­liai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ma­mos gar­bei

V. Bu­ta­vi­čie­nė marš­ru­tą apie ret­ro Šiau­lius pa­ren­gė per­nai. Kad eks­kur­si­ja bū­tų pa­trauk­les­nė, su­ma­nė ir per­so­na­žą – po­nią An­ta­ni­ną. Var­dą pa­si­rin­ko sa­vo ma­mos gar­bei.

„Bai­giant gi­dų kur­sus, rei­kė­jo pa­si­rink­ti bai­gia­mo­jo dar­bo – eks­kur­si­jos te­mą, su­rink­ti me­džia­gą, ap­gin­ti. Su­si­mąs­čiau, kas man pa­čiai bū­tų įdo­mu? Vi­sa­da mė­gau ret­ro, o ypač – ret­ro ma­dą. O dar se­nie­ji šei­mos al­bu­mai... Ne­se­niai išė­jo Ana­pi­lin ma­no tė­vai. Ga­na daž­nai grįž­da­vau į pri­si­mi­ni­mus, var­ty­da­vau fo­toal­bu­mus. Taip at­si­ra­do per­so­na­žas – po­nia An­ta­ni­na. Da­bar po tru­pu­tį kau­pia­si ir ret­ro ak­se­sua­rai, rū­bai, ku­riuos pa­nau­do­ju gi­do dar­be“, – sa­ko V. Bu­ta­vi­čie­nė.

V. Bu­ta­vi­čie­nę su­do­mi­no ar­chi­tek­to Ša­rū­no Sa­ba­liaus­ko, Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus ve­dė­jos Vi­li­jos Ulins­ky­tės-Bal­zie­nės eks­kur­si­jos apie tar­pu­ka­rio ar­chi­tek­tū­rą Šiau­liuo­se. Jų pa­sa­ko­ji­mai pa­ska­ti­no įro­dy­ti, kad mies­te yra daug ne­ži­no­mo ir įdo­maus.

Gi­do dar­bas V. Bu­ta­vi­čie­nei – itin prie šir­dies. Mo­te­ris mėgs­ta bend­rau­ti, bū­ti dė­me­sin­ga, kur­ti ge­rą nuo­tai­ką. O kur pa­tin­ka ke­liau­ti pa­čiai gi­dei? „Įsi­my­lė­jau Ry­gos se­na­mies­tį, jo vi­du­ram­žiš­kas gat­ve­les, nuo­la­ti­nį šur­mu­lį, Ope­ros ir ba­le­to teat­rą, Bal­ti­jos pa­jū­rį... Ke­liau­ki­me, pa­žin­ki­me ir jaus­ki­me at­gai­vą!“ – ra­gi­na V. Bu­ta­vi­čie­nė.

„Plau­kia mi­nia, kai jū­ros vil­nys“

Ke­lio­nei po tar­pu­ka­rio Šiau­lius su V. Bu­ta­vi­čie­ne su­si­tin­ka­me bul­va­re, prie „Gai­džio“ laik­ro­džio. „Šian­die­ną mes per­si­kel­si­me į ki­tą laik­me­tį. Kad tai įvyk­tų, pra­šau už­si­merk­ti, su­skai­čiuo­ti iki de­šim­ties ir at­si­merk­ti tik pa­gal ma­no ko­man­dą!“ – pa­lie­pia gi­dė.

At­si­mer­kus prieš mus jau sto­vi po­nia An­ta­ni­na, pa­si­puo­šu­si pra­šmat­nia skry­bė­lai­te. Ran­ko­se – al­bu­mas, ku­ria­me su­dė­ti Šiau­lių vaiz­dai ir se­nos as­me­ni­nės nuo­trau­kos.

„Esa­me 1929 me­tuo­se, kai Šiau­liai jau bu­vo at­sta­ty­ti po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro: jo me­tu bu­vo su­griau­ta 65 pro­cen­tai mies­to“, – sa­ko gi­dė. Ir pa­ra­gi­na ei­ti Vil­niaus gat­vės bul­va­ru da­bar­ti­nės „Pres­to“ ka­vi­nės, anuo­met Milš­tei­no cuk­rai­nės-ka­vi­nės, link.

Po­nia An­ta­ni­na ci­tuo­ja 1930 me­tų laik­raš­tį „Sek­ma­die­nis": „Šiau­liams Vil­niaus gat­vė tu­ri tą pa­čią reikš­mę, kaip ir Kau­nui Lais­vės alė­ja. Nuo „Milš­tei­no“ ka­vi­nės li­gi Nu­ro­ko ban­ko „plau­kia mi­nia, kai jū­ros vil­nys“. Va­ka­re čia al­kū­nė­mis rei­kia skin­tis sau ta­ką. Šiau­lie­čiai gat­vių šli­fuo­to­jai neuž­si­lei­džia kau­niš­kiams: ei­na, zu­ja, stum­do­si, flir­tuo­ja, spjau­do sau­lėg­rą­žas ir ko­lio­ja­si. Vil­niaus gat­vė­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti vi­sas Šiau­lių gar­se­ny­bes.“

Gi­dė to­liau pie­šia tar­pu­ka­rio Šiau­lių vaiz­dą: mies­tie­čiai, gra­žiai ap­si­ren­gę, išei­da­vo pa­si­žmo­nė­ti. Mėg­da­vo fo­tog­ra­fuo­tis – Vil­niaus gat­vė­je vei­kė ne vie­na fo­toa­tel­jė.

Išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti, už­suk­da­vo į le­dai­nę, sto­vė­ju­sią da­bar­ti­nė­je „Gai­džio“ laik­ro­džio vie­to­je. Čia, sa­ko­ma, bu­vo pre­kiau­ja­ma ska­niau­siais vi­sa­me Šiau­lių mies­te le­dais.

No­rin­tie­ji „links­miau“ pra­leis­ti die­ną, su­kda­vo į ne­žy­mią, neiš­tai­gin­go in­ter­je­ro ka­vi­nu­kę (da­bar – ga­li­nė „Ka­pi­to­no Mor­ga­no“ sie­na, ant ku­rios yra Šiau­lių her­bas), čia bu­vo pre­kiau­ja­ma sve­ria­ma deg­ti­ne. Iš tų lai­kų iš­li­kęs po­sa­kis: „Iš­len­kiau šim­tą gra­mų“.

Žmo­nių lais­va­lai­kis bu­vo ne tik pa­si­vaikš­čio­ji­mai, ka­vi­nės ar fo­toa­tel­jė. Itin daug dė­me­sio su­lauk­da­vo ki­nas. Ki­no teat­rai bu­vo ir ge­ras vers­las – cent­re kū­rė­si ša­lia vie­nas ki­to.

Iki 1909 me­tų į Šiau­lius at­vyk­da­vo kla­jo­jan­tis ki­nas. Pir­ma­sis mies­to ki­no teat­ras va­di­no­si „Elektro–Biografas Mo­dern iš Pa­ry­žiaus“ (da­bar čia ke­pyk­lė­lė). Tai bu­vo ne­by­lio­jo ki­no lai­ko­tar­pis. Čia ro­dy­ti fil­mai „Pa­ry­žiaus stu­den­tų iš­dai­gos“, „Ste­buk­lin­go­ji flei­ta“, „Se­no­jo jū­ri­nin­ko pa­sa­ko­ji­mas“, „Pas­lap­tin­go­ji spin­ta“, „Tos­ka“, „Vie­nos mei­lės is­to­ri­ja“, „Iš­ti­sus me­tus lai­min­gas bus tas, ku­ris per Nau­juo­sius me­tus pa­bu­čiuos ka­rei­vį“.

Ki­to­je gat­vės pu­sė­je ri­kia­vo­si žy­dų krau­tu­vė­lės, jo­se pre­kiau­ta įvai­riau­sio­mis pre­kė­mis. Bro­lių Ša­pi­ro par­duo­tu­vė­je bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti auk­so dir­bi­nių ir laik­ro­džių.

Žy­miau­sia ir gar­siau­sia tar­pu­ka­ry­je Milš­tei­no ka­vi­nė vei­kė pir­ma­me tri­jų aukš­tų pa­sta­to aukš­te. Ka­vi­nę bu­vo pa­mė­gę mies­to me­ni­nin­kai, teat­ra­lai. Čia daž­nai lan­ky­da­vo­si Šiau­lių teat­ro pri­ma­do­na Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė su sa­vo drau­ge Ele­na Bin­do­kai­te.

Įė­ji­mas, sa­ko gi­dė, bu­vo iš pa­sta­to ga­lo – kaip ir da­bar. Įė­jus į ka­vi­nę, sto­vė­da­vo pre­kys­ta­lis, o to­liau – sta­le­liai lan­ky­to­jams. Drau­gės ak­to­rės tu­rė­jo sa­vo sta­le­lį, prie ku­rio vi­sa­da sė­dė­da­vo. Val­gy­da­vo ne sal­du­my­nus, o deš­re­les, ku­rios šio­je ka­vi­nė­je bu­vo la­bai ska­nios. Milš­tei­no ka­vi­nė gar­sė­jo ir ka­va.

Mais­tas bu­vo ga­mi­na­mas rū­sy­je įreng­to­je vir­tu­vė­je ir pa­ke­lia­mas įreng­tu mais­to lif­tu.

„Vi­sa tai su­ži­no­me skai­ty­da­mi švie­saus at­min­imo mo­ky­to­jo, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio Jo­no Kri­vic­ko pri­si­mi­ni­mų kny­gą. Bū­da­mas mo­ki­niu, jis dir­bo šio­je ka­vi­nė­je. La­bai ge­rai pri­si­mi­nė P. Pin­kaus­kai­tę, įsi­mi­nė jos pla­čius ran­kų mos­tus, juo­ką. Išei­da­ma ak­to­rė la­bai gau­siai ap­do­va­no­da­vo ar­bat­pi­ni­giais vi­sus, dir­ban­čius ka­vi­nė­je“, – pa­sa­ko­ja gi­dė.

Ant­ra­me pa­sta­to aukš­te vei­kė Pi­lie­čių klu­bas, bu­vo įreng­ta bib­lio­te­ka, res­to­ra­nas „Pa­lan­ga“. Iš ant­ro aukš­to bal­ko­no 1935 me­tais šiau­lie­čiams mo­ja­vo tran­sat­lan­ti­nio lėk­tu­vo „Li­tua­ni­ca-2“ la­kū­nas Fe­lik­sas Vait­kus.

Vi­sas pa­sta­tas bu­vo va­di­na­mas sa­vi­nin­ko S. Po­ciaus na­mu. Pats po­nas Po­cius gy­ve­no vir­šu­ti­nia­me na­mo aukš­te.

„Jis bu­vo grį­žęs iš Ame­ri­kos, ve­dė jau­ną žmo­ną, rei­kė­jo pra­si­ma­ny­ti pi­ni­gė­lių. Su­gal­vo­jo pa­da­ry­ti taip: nu­si­žiū­rė­da­vo tur­tin­gus vy­rus ka­vi­nė­je ar res­to­ra­ne, pa­kvies­da­vo pas sa­ve pa­va­ka­ro­ti, pa­bend­rau­ti. Po­cius stai­ga su­si­grieb­da­vo: „Man la­bai grei­tai rei­kia išei­ti, nes tu­riu su­si­rin­ki­mą“. Žmo­nai liep­da­vo vy­riš­kį užim­ti. Kai rei­ka­las priei­da­vo prie mie­ga­mo­jo, žmo­na duo­da­vo su­tar­tą ženk­lą, ir Po­cius grei­tai už­bėg­da­vo laip­tais su pis­to­le­tu ran­ko­je. Iš­si­gan­dęs žmo­gus pa­da­rys bet ką, tad už­klup­ta­sis iš­ra­šy­da­vo to­kį če­kį, ko­kio Po­cius pa­pra­šy­da­vo. Po mies­tą greit pa­skli­do kal­bos, kad vei­kia Po­ciaus vo­ra­tink­lis. Šią is­to­ri­ją su­ži­no­jo­me, nes į keb­lią si­tua­ci­ją bu­vo pa­te­kęs pa­ts Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius, dai­li­nin­kas“, – int­ri­guo­jan­čią is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja po­nia An­ta­ni­na.

„Ant bal­tos dro­bu­lės žmo­nės vaikš­čio­ja“

Kir­tu­si Va­sa­rio 16-osios gat­vę, po­nia An­ta­ni­na kvie­čia pe­rei­ti pro „No­rų“ ar­ką. Pa­ti­ki­na, kad su­gal­vo­tas no­ras iš­si­pil­dys. Iš­duo­da: daž­niau­sias po­nių no­ras – su­plo­nė­ti.

Ten, kur da­bar sto­vi P. Vi­šins­kio pa­mink­las, bu­vo įsi­kū­ru­si S. Šmui­lo­vo fo­toa­tel­jė ir ki­no teat­ras „Fan­ta­zi­ja“. Tai bu­vo ypa­tin­gas ki­nas: ša­lia vei­kė ir Žie­mos so­das, per­trau­kų me­tu bu­vo ga­li­ma pa­si­klau­sy­ti sty­gi­nių or­kest­ro mu­zi­kos ir la­bai ma­lo­niai pra­leis­ti lai­ką.

Po­nia An­ta­ni­na per­skai­to 1930 me­tais „Nau­ja­ja­me žo­dy­je“ pub­li­kuo­tus A. Gri­ciaus įspū­džius: „Grį­žo tė­vas iš Šiau­lių. Su rei­ka­lais nu­va­žia­vęs tu­rė­jo Šiau­liuo­se nak­vo­ti. Grį­žo ir pa­sa­ko­ja: „Tai kad ma­čiau, tai ma­čiau. Bu­vau „Fan­ta­zi­joj“ (pir­mą kar­tą tą su­ktą ir ar­ti­mą žo­dį ta­da iš­gir­dau. Tuo var­du prieš ka­rą Šiau­liuo­se bu­vo ki­ne­ma­tog­ra­fas). Tai, dviš­tai­ro­gės, ma­čiau, kaip ant bal­tos dro­bu­lės žmo­nės vaikš­čio­ja.“

„Ki­nas bu­vo tik­ras ste­buk­las, – tar­pu­ka­rio he­ro­jui ant­ri­na po­nia An­ta­ni­na. – Ki­no teat­ruo­se lan­kė­si įvai­rūs žmo­nės, ir jau­ni, ir se­ni, ir tur­tin­gi, ir varg­šai. Tik­ra fan­ta­zi­ja – ant dro­bu­lės ju­dan­tys žmo­nės!“

Prie Va­sa­rio 16-osios gat­vės sto­vi sti­li­zuo­ta na­mo imi­ta­ci­ja. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro čia bu­vo pa­sta­ty­ti „Bi­ru­tės“ sal­dai­nių fab­ri­ko sa­vi­nin­ko V. Vait­kaus na­mai. Po­nia An­ta­ni­na pa­ro­do pra­šmat­naus na­mo ir jo sa­vi­nin­ko fo­tog­ra­fi­jas.

Įs­pū­din­gą na­mą pro­jek­ta­vo žy­mu­sis ar­chi­tek­tas Ka­ro­lis Rei­so­nas. Tri­jų aukš­tų na­me vei­kė fir­mi­nė sal­dai­nių par­duo­tu­vė, fo­toa­tel­jė „Gro­žy­bė“, Šau­lių klu­bas, „Ro­mu­vos“ val­gyk­la, ki­no teat­ras „Spin­du­lys“, „Vol­fas-En­gel­man“ alaus ba­ras, nė­ri­mo dirb­tu­vė. Vie­nu me­tu tar­pu­ka­riu dir­bo Šiau­lių mies­to val­dy­ba.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ant­ra­ja­me aukš­te įsi­kū­rė res­to­ra­nas „Bal­ti­ja“. „Res­to­ra­nas bu­vo la­bai po­pu­lia­rus so­viet­me­čiu, kal­ba­ma, kad ten smar­kiai puo­tau­da­vo mies­to grie­ti­nė­lės vai­ku­čiai, kol ga­liau­siai ki­lo gais­ras ir na­mas apie 1960-uo­sius su­de­gė“, – na­mo is­to­ri­ją už­bai­gia po­nia An­ta­ni­na.

1938 me­tais Šiau­liuo­se vei­kė 5 res­to­ra­nai: „Met­ro­po­lis“, „Pa­lan­ga“ (Pi­lie­čių klu­be), „Še­šu­pė“, „Ver­sa­lis“, „Ram­by­nas“.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­va, sa­ko gi­dė, gar­sė­jo sa­vo gur­ma­niš­kais pa­tie­ka­lais, vir­tu­vei di­de­lę įta­ką da­rė ca­ri­nės Ru­si­jos, Len­ki­jos, Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos vir­tu­vės. Bu­vo ma­din­ga sam­dy­ti gu­ver­nan­tes ir vi­rė­jas iš Pran­cū­zi­jos. Ži­no­ma, tai sau leis­ti ga­lė­jo ne vi­si.

„Tar­pu­ka­rio da­mas var­gi­no klau­si­mai, kaip at­skir­ti vy­ną nuo kom­po­to, kaip aris­tok­ra­tiš­kai srėb­ti sriu­bą, ko­kia skry­bė­lai­tė de­ra prie ar­ba­tos... 1934 me­tais iš­leis­ta kny­ga „Jau­nai in­te­li­gen­tei“ – ano me­to jau­nų mo­te­rų el­ge­sio ko­dek­sas. Žvilg­te­lė­ki­me į tar­pu­ka­rio lie­tu­vai­čių nuo­trau­kas: vi­sos pa­si­tem­pu­sios, gra­žių fi­gū­rų, svei­kos ir ener­gin­gos. Pui­kios iš­vaiz­dos pa­slap­tis, kaip sa­ko mū­sų mo­čiu­tės, la­bai pa­pras­ta: se­zo­ni­nė mi­ty­ba. Žmo­nės daug ne­gal­vo­da­vo, ką val­gy­ti, o mai­tin­da­vo­si tuo, ką gam­ta duo­da“, – sa­ko po­nia An­ta­ni­na.

Ki­nas ir teat­ras

Ke­li žings­niai Vasario16-osios gat­ve – ir jau sto­vi­me prie­šais dar vie­ną ki­no teat­rą „Ka­pi­tol.“ Tar­pu­ka­riu čia bu­vo Baž­ny­čios gat­vės 48 nu­me­riu žy­mė­tas na­mas (da­bar „Black bar").

Tai bu­vo pa­ts mo­der­niau­sias ki­no teat­ras Šiau­liuo­se, ja­me pa­ro­dy­tas pir­ma­sis gar­si­nis (anuo­met sa­ky­ta – „kal­bi­nis") fil­mas „Ir aš ją my­lė­jau“. Fil­mas de­monst­ruo­tas vo­kie­čių kal­ba.

Po­nia An­ta­ni­na per­skai­to šian­dien šyps­nį ke­lian­tį at­si­lie­pi­mą, iš­sa­ky­tą po prem­je­ros: „Fil­mo de­monst­ra­vi­mas praė­jo sklan­džiai. Ta­čiau sun­ku ti­kė­ti, kad šiau­lie­čiai pri­pras prie „to­nų“. Mat kiek­vie­nas ki­nas yra tam, kad pail­sė­ti nuo die­nos rū­pes­čių, triukš­mo ir ple­pa­lų, o da­bar ki­ne vi­sas jo­mar­kas: spie­gia si­re­nos, skam­ba, barš­ka tram­va­jai, au­to­mo­bi­liai, stau­gia mi­nia... pa­tys pa­gal­vo­ki­te, koks čia ga­li bū­ti poil­sis. Gal ame­ri­kie­čiams tas ir tin­ka, bet mums – ne. Be to, vis­kas vo­kiš­kai. Anks­čiau, kai ki­nas bu­vo ne­by­lus, py­ko­me, ba­rė­mės, kad ma­žai lie­tu­viš­kų pa­ra­šų, kad vis vo­kiš­ki. Bet kaip bus da­bar, kai vis­ką rei­kės ne tik skai­ty­ti ne ru­sų kal­ba, ku­rią vis tik dar dau­giau ži­no, bet vo­kiš­kai: „Mut­ter, Mut­ter gib mir Speck und But­ter...“ Kaip sa­ko­ma, „mie­lai“ pri­si­min­si­me „mie­lą“ oku­pa­ci­ją...“

Po­nia An­ta­ni­na pa­ro­do fo­tog­ra­fi­jas. Vie­no­je iš jų ma­ty­ti pil­nu­tė­lė sa­lė žmo­nių. Iš­li­kę ir G. Bag­do­na­vi­čiaus pie­ši­niai, ku­riuo­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­dė sa­lė.

1930 me­tų rek­la­mo­je ki­no teat­ras va­din­tas vie­nu iš ge­riau­sių Šiau­liuo­se: „Mo­der­niš­kai įreng­tas, su cent­ra­li­niu ap­šil­dy­mu ir vi­sais pa­to­gu­mais. Sa­lė­je yra 450 vie­tų. Sa­lė su ge­ra akus­ti­ka, ge­rai įreng­ta sce­na tin­ka kon­cer­tams ir vai­di­ni­mams.“

Sim­bo­liš­kai at­kur­tas „Ka­pi­tol“ ki­no teat­ras da­bar vei­kia Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je. Mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mas uni­ka­lus eks­po­na­tas: Liau­dies na­muo­se nau­do­tas ki­no apa­ra­tas, ma­no­ma, pa­ga­min­tas prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Iš­li­ku­sios ir G. Bag­do­na­vi­čiaus pieš­tos afi­šos.

„Tar­pu­ka­riu Šiau­liai ne­tu­rė­jo at­ski­ro pa­sta­to teat­rui. Bu­vo su­si­tar­ta, kad ki­no teat­ras priims ir teat­ro tru­pę. Pa­da­ry­ta di­de­lė re­konst­ruk­ci­ja, spe­cia­liai pa­sta­ty­ta sce­na, o jo­je – duo­bė, kad, esant rei­ka­lui, į ją ga­lė­tų nu­si­leis­ti van­de­nų ka­ra­lius Nep­tū­nas. Bu­vo ir di­de­lė duo­bė or­kest­rui. Mi­nu­sas – po re­konst­ruk­ci­jos ne­li­ko pi­gių bi­lie­tų“, – anų die­ną vaiz­dą ku­ria po­nia An­ta­ni­na.

Kau­no vals­ty­bi­nio teat­ro Šiau­lių sky­rius pir­mą­jį spek­tak­lį „Prin­ce­sė Tu­ran­dot“, re­ži­suo­tą Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio, pa­ro­dė 1931 me­tais rug­sė­jo 23 die­ną.

1934 me­tais Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja pla­na­vo teat­rą už­da­ry­ti, bet pro­tes­tų ir vi­suo­me­nės bal­so už­te­ko jį iš­sau­go­ti.

Įdo­mi Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to is­to­ri­ja

Su­ka­me į skve­rą prieš Sa­vi­val­dy­bę. „Siau­čiant Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui iš aikš­tės ma­tė­si ge­le­žin­ke­lio sto­tis – vis­kas bu­vo nu­šluo­ta nuo že­mės pa­vir­šiaus“, – sa­ko po­nia An­ta­ni­na.

Ar­čiau­siai Ka­ted­ros esan­ti mies­to Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to da­lis (su laik­ro­džiu) bu­vo pa­sta­ty­ta for­muo­jant mies­to aikš­tę XVIII am­žiaus pa­bai­go­je. Čia vei­kė ne vie­na svar­bi mies­to ir ap­skri­ties įstai­ga – nuo ba­jo­riš­ko teis­mo iki da­bar­ti­nės Sa­vi­val­dy­bės.

Įdo­mi ir ki­tos Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to da­lies is­to­ri­ja. XIX am­žiaus pa­bai­go­je pa­sta­ty­ta sa­lė, va­di­na­ma Liau­dies au­di­to­ri­ja. Pu­sės tūks­tan­čio klau­sy­to­jų sa­lė bu­vo ati­da­ry­ta 1902 me­tais, jo­je ru­sų blai­vy­bės drau­gi­jos ini­cia­ty­va or­ga­ni­zuo­ti liau­dies skai­ty­mai. 1904 me­tais, pa­nai­ki­nus spau­dos drau­di­mą, šio­je sa­lė­je vie­ša­me lie­tu­viš­ka­me va­ka­re su­vai­din­ta J. Vil­ku­tai­čio-Ke­tu­ra­kio ko­me­di­ja „Ame­ri­ka pir­ty­je“.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais čia bu­vo įreng­ta ki­no sa­lė. 1925 me­tais „Kul­tū­ros“ bend­ro­vė įkū­rė Liau­dies na­mus, kur vei­kė ki­nas, vyk­da­vo su­si­rin­ki­mai bei vai­di­ni­mai. Liau­dies na­mų ki­nas, sa­ko po­nia An­ta­ni­na, bu­vo skir­tas in­te­lek­tua­les­niam žiū­ro­vui.

1944 me­tais, grį­žus so­vie­tams, pa­sta­te įsi­kū­rė Kul­tū­ros na­mai, vei­kė ki­no teat­ras „Švie­sa“. Vė­liau čia at­kel­tas tuo­me­ti­nis Šiau­lių mies­to vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas.

Sa­vi­val­dy­bės da­ly­je ar­čiau Tra­kų gat­vės iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vei­kė dak­ta­ro Cumf­to akių li­go­ni­nė. Tar­pu­ka­riu ant­ro­jo aukš­to vie­na­me kam­ba­ry­je gy­ve­no gy­dy­to­jas, auš­ri­nin­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas Jo­nas Šliū­pas.

Po­nia An­ta­ni­na pri­me­na, kad „cen­tu­kų“ fon­ta­no vie­to­je iki 1938 me­tų sto­vė­jo cerk­vė. Da­bar­ti­nė­je Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je vyk­da­vo di­džiu­liai tur­gūs. 1938 me­tais tur­gų iš­kė­lus, įreng­ta aikš­tė su gė­ly­nais ir fon­ta­nu.

Eks­kur­si­jos pa­bai­go­je po­nia An­ta­ni­na kvie­čia pa­žais­ti žai­di­mą – iš­si­trauk­ti ir vaiz­džiai per­skai­ty­ti tar­pu­ka­rio ei­lė­raš­čio po­smą. Bur­tas le­mia:

Su­ža­vė­ta šiuo jau­nuo­liu

Po­nia ėjo ta­ku­čiu,

Kai ta­da pa­ma­tė ant­rą,

Juodb­ru­vį, pla­čių pe­čių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Eks­kur­si­jos me­tu gi­dė Vi­da Bu­ta­vi­čie­nė tam­pa tar­pu­ka­rio po­nia An­ta­ni­na.

Nuot­rau­kos ant­ro­je ei­lė­je – gi­dės Vi­dos Bu­ta­vi­čie­nės ma­ma An­ta­ni­na.

Pas­ta­to pir­ma­me aukš­te tar­pu­ka­riu vei­kė itin po­pu­lia­ri Milš­tei­no ka­vi­nė.

Gi­dė Vi­da Bu­ta­vi­čie­nė ra­gi­na pro ar­ką ei­ti su­gal­vo­jus no­rą.

Da­bar­ti­nės Po­vi­lo Vi­šins­kio aikš­tės vie­to­je sto­vė­jo ki­no teat­ras „Fan­ta­zi­ja“, vei­kė S. Šmui­lo­vo fo­toa­tel­jė.

Šio­je vie­to­je sto­vė­jo V. Vait­kaus na­mas.

Ki­no teat­ras „Ka­pi­tol“ lai­ky­tas mo­der­niau­siu Šiau­liuo­se.

Ki­nas tar­pu­ka­riu bu­vo ma­din­ga ir po­pu­lia­ri pra­mo­ga.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nių nuo­tr.

Da­bar­ti­nių Vil­niaus ir Va­sa­rio 16-osios gat­vių san­kir­ta. Kai­riau ma­to­si Sta­sio Po­ciaus na­mai, de­ši­niau – sal­dai­nių fab­ri­ko „Bi­ru­tė“ sa­vi­nin­ko Vla­do Vait­kaus na­mai. At­vi­ru­ko lei­dė­jas Kos­tas Cer­pins­kis. Apie 1925–1926 me­tus.

„Ka­pi­tol“ pa­sta­te bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir fil­mą, ir spek­tak­lį.

Ki­no teat­ro „Ka­pi­tol“ in­ter­je­ras.

Bu­vu­si S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė (da­bar – Va­sa­rio 16-osios).