
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Kalėdų Senelis stengiasi sukurti stebuklą
Magiškasis Kalėdų Senelis po pasaulį keliauja skriedamas elniais kinkyta karieta. Kalėdų Senelio padėjėju daugiau nei dvidešimt penkerius metus dirba vaikų studijos „Svirplys“ vadovas šiaulietis Romas Trijonis. Jis tokio transporto neatsisakytų, nes visą gruodžio mėnesį jam tenka sukti ratus po Lietuvą.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Šiaulių „Centro šokoladinėje“ su Kalėdų Seneliu geriame imbierinę arbatą, kad jo balso stygos sušiltų. Laiko pokalbiui jis randa įtemptoje dienotvarkėje tarp kelionių pas vaikus. Pasišukuoja baltą barzdą, pasiraito ūsus.
– Nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl tęsiasi?
– Prasidėjo prieš kokius 25 metus, kai dar mano vaikai buvo maži, ėjo į darželį – tėveliai paprašė pabūti Kalėdų Seneliu. Pabandžiau. Kitąmet vėl, po to vėl, vėl... Kasmet taip žingsniuoju, nors mano vaikai jau užaugo. Dabar dukra Vaida labai padeda – ji personažas Zuikis. Zuikis dovanas iš maišo traukia – vienam jau būtų sunku.
Kalėdų Senelio sezonas prasideda nuo eglučių įžiebimo gruodžio pradžioje. Geografija plati: Šakiai, Tauragė, Mažeikiai, Joniškis, Vilnius... Vėliau kviečia įmonės, vaikų darželiai. Oi, daug ratų aplink Lietuvą apsuku. Kai nuvažiuoji į darželį, kiekviena grupė nori Kalėdų Senelio atskirai, o jų būna 8–9. Taip kas valandą einu visą dieną. Į mokyklas vežuosi ir „Svirpliukus“, kad būtų įdomiau.
Kasmet vis sakau – mažinsiu, nes jėgų nebėra tiek daug, kiek anksčiau... Bet artėjant šventėms imu ruoštis – peržiūriu rūbus, nusivaksuoju batus, naujas baltas pirštines nusiperku. Galvoju, kada nors Kalėdų Senelis išeis į užtarnautą pensiją.
– Ar kostiumą jums pasiuvo Zuikis?
– Ne, yra tokia gera teta Rasa. Ji apsiuva visus Šiaulių kolektyvus. Turiu keturis kostiumus, penktą – iš anksčiau. Barzda, su kuria mane fotografavote, yra rankų darbo – Lietuvoje tikriausiai niekas tokios neturi. Ją man darė šviesaus atminimo Svaro mama, kruopščiai suraitė iš špagatų. Jei bus bloga barzda, tai ne Kalėdų Senelis! Visi rūbai turi būti kokybiški – įeini į salę ir turi švytėti, o ne būti nusmurgęs.
– Ar jūsų Kalėdų Senelis keičiasi?
– Anksčiau prisigalvodavau įvairiausių programų, rodydavau, kiek visko turiu, moku, rengdavau šou. Dabar supratau, kad reikia kuo daugiau su vaikais bendrauti, tai – svarbiausia. Esu vaikų Kalėdų Senelis, ne suaugusiųjų. Kuo daugiau bendrauji su vaikais, tuo jiems labiau patinka. Man mielesnės nedidelės erdvės, kada galiu su vaikais susėsti.
Aš labai daug improvizuoju, net nežinau, ką įėjęs darysiu. Pamatęs vaikus nutariu: jei mažesni, ramesni, su jais atsargiai, ant pirštų galų padainuoju, jei aktyvesni – padūkstu. Stengiuosi sukurti stebuklo iliuziją, nes stebuklų dabar labai trūksta – juos užgožia kompiuteriai, feisbukai.
– Ar labai skiriasi vaikai didmiestyje ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose?
– 3–4 metų vaikučiai dažniausiai nedrąsūs, 5–6 metų jau gudragalviai. Vilniaus vaikai labiau išlepę, rajonuose, ypač mažame kaimelyje, jie daug nuoširdesni, didmiesčiuose – tik „duok dovanas“ ir nieko nebereikia. Aš stengiuosi nuraminti, pašnekinti, tada jie pasiduoda mano įtakai ir juos valdau.
Kai pats augau, man didžiausia dovana buvo mandarinas, šokoladinis saldainis ar nedidelė mašinėlė – jėga! Vaikai dabar visko turi – pilni kambariai žaislų, rūbų...
Daug kas priklauso nuo bendravimo šeimoje. Jei tėvai bendrauja, tarpusavyje kalbasi, diskutuoja, skaito knygas, pasakas – iškart kitoks vaikas. Jis moka fantazuoti, užduoda kitokius klausimus.
– Kokių nuotykių esate patyręs?
– Vienas iš paskutiniųjų: išdalinau vaikams dovanas, žiūriu – trūksta dviejų. Niekas nežino, kur dingo, nykštukai, kurie jas atnešė, irgi nežinojo... Pasimetė kažkur Laplandijoje. Vėliau šią bėdą išsprendėme.
– Ar lengva sukurti Kalėdų Senelio stebuklą?
– Mažesniems vaikams stebuklą sukurti lengviau, jie tiki Kalėdų Seneliu. Pasakai, kad Kalėdų Senelis kažkur maišą paliko, jie nuoširdžiai išsigąsta, akys padidėja: „Kaip tai paliko???“ Jie tiki, kad atskridau rogėmis, gailisi nematę. Vaikai man rašo ir įteikia laiškus. Juos kaupiu namuose, dėlioju į krūvelę. Kada nors reikės padaryti jų parodą.
Tikėjimas stebuklu priklauso nuo šeimos, auklėtojų, mokytojų, kurie dirba su vaikais. Aš pats vaikystėje labai mėgau skaityti, todėl mano fantazija didesnė. Su tuo susiduriu ir repeticijose „Svirpliukų“ studijoje, kai improvizuotai kuriame pasaką: matau, kas moka šnekėti, kurti, dėlioti žodelius, o kas ne.
– Dabar Kalėdų Senelis dažnai tampa komercijos simboliu, nes akcentuojamos materialios dovanos. Ar jaučiatės prie to prisidedantis?
– To neišvengsi... Dabar to mažiau, nes darželiuose apsitariama, kad dovanėlės būtų simbolinės, kuklesnės. Nepamenu kuriais metais, atrodė, visi varžėsi, kas didesnę dovaną įteiks. Vaikų širdelės suspurda, jei mažesnę gauna, todėl dabar stengiasi dovanoti vienodas. Galbūt atėjo supratimas, kad čia nereikia lenktyniauti.
– Kas jums labiausiai patinka Kalėdų Senelio darbe?
– Bendravimas su vaikais. Tą pačią dieną važiuodamas į skirtingas vietas vis galvoju: „Kokie bus vaikai? Kaip čia seksis?“
Įėjęs į salę matau papuošimus, aplinką, jaukumą, pastangas kurti šventę. Tada suprantu, viskas bus gerai. Kitur nuvažiuoji ir matai, kad dūšios neįdėta: kažkokia eglė kampe numesta, kvarkalai pakabinti... Sakau, jei darželis kvepia kava – bus gerai, jei kopūstais – nieko gero.
Anksčiau vaikai labai dažnai rodydavo spektakliukus, dabar – retas atvejis. Geriausiu atveju, dainelė ir bendras eilėraštis. Nors būna, paruošia nuoširdžias, įdomias programėles su personažais: vaikai stengiasi, iš po širmų galvas kiša. Dabar dažniau tikisi: „Atėjai ir linksmink, o mes žiūrėsim.“
Jei vaikai neparuošę jokios programos, aš pasistengiu, kad tėveliams būtų į ką pažiūrėti: pakviečiu varpeliais skambinti, pašokti. Net jei paimu vaiką už rankos ir pervedu per salę, tėveliai džiaugiasi – iškart matau, kurių tėvelių vaikas, nes jie švyti iš laimės. Kartais į vaiko ranką įdedu stebuklą, liepiu stipriai suspausti ir numesti tėveliams. Tėveliai labai stengiasi, gaudo, akys žiba. Tiek tereikia – dėmesio.
Geras Kalėdų Senelis turi matyti vaikus, jausti publiką, improvizuoti. Nėra vienodų Kalėdų senelių. Aš žiūriu į akis ir matau, ko reikia.
– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?
– Lankiau mokyklą Dryžų kaime, Šilalės rajone. Maža mokyklėlė, net scenos nebuvo. Ją padarydavo sudėję bulvių dėžes ir uždengdavo išimtomis medinėmis daržinės durimis. Užkulisiai būdavo iš užuolaidų. Ten rodydavome programas. Kadangi muzikos niekas neturėdavo, mokytoja iš užkulisių dainuodavo „tra lia lia lia liaaaaa“, o mes šokdavom.
Mano a. a. tėvukas būdavo Kalėdų Senelis. Kadangi buvo kaimo muzikantas, smuiku grieždavo, išradingas, tai su kaimynais statydavo vaidinimus. Pamenu, baisiai apsirėdydavo, barzda iš pakulų, kailinius užsivilkdavo išverstus... Nors anksčiau tokie Kalėdų Seneliai ir buvo.
– Kodėl reikia tikėti Kalėdų Seneliu?
– Reikia kažkuo praskaidrinti kasdienybę. Anksčiau šventė būdavo nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, per adventą niekas nerengdavo kalėdinių vakarėlių. Dabar viskas anksčiau. Reikia sukurti šventę, kai, rodos, lauke tamsu, niūru.
– Kokia dovana jums, Kalėdų Seneliui?
– Po tokių maratonų norisi tik pabūti ramiai. Geriausia dovana man – ramybė.
– Ko Kalėdų Senelis palinkėtų Kalėdų proga?
– Palinkėčiau, kad vieni kitus daugiau jaustumėme, suprastumėme – ir šeimose, ir bendradarbiai, kad namuose daugiau bendrautumėme su vaikais, anūkais. Paradoksas: gali būti žmonės šalia fiziškai, bet labai toli dvasiškai, bet gali būti toli, o jaustis – lyg šalia.
Dovana – gerai, bet svarbiausia – matyti vieniems kitus, būti šalia visomis prasmėmis. Tada bus geriausia šventė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Gerdamas imbierinę arbatą Kalėdų Senelis linki vieni kitiems dovanoti bendravimą ir buvimą šalia.
Daugiau nei 25 metus į Kalėdų Senelį per šventes įsikūnijantis Romas Trijonis sako, jog svarbiausia – jausti vaikus, parodyti dėmesį.
RUBRIKĄ PRISTATO: