Kas buvo gera – prisiminkime

Kas bu­vo ge­ra – pri­si­min­ki­me

To­kį pa­va­di­ni­mą pa­sa­ko­ji­mui pa­siū­lo į re­dak­ci­ją atė­jęs 91-erių Pra­nas Ma­siu­lis. Jis at­si­ne­šė 1938 me­tais Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės 20-me­čiui iš­leis­tą Ka­zio Bin­kio kny­ga „Nau­jo­ji Lie­tu­va“ ir tar­pu­ka­rio nuo­trau­kas. Iš­sau­go­tos re­lik­vi­jos pa­sa­ko­ja Lie­tu­vos ir Kai­rių is­to­ri­ją.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Dvi­de­šimt­me­čio pro­ga

„Aš no­rė­čiau pri­kel­ti bent vie­ną se­ne­lį iš ka­pų mil­ži­nų ir iš­girs­ti nors vie­ną, bet gy­vą žo­de­lį iš se­nų­jų lai­kų!“ – pa­ci­tuo­ja Mai­ro­nį P. Ma­siu­lis. – Ši­tie žo­džiai ga­lė­tų tu­rė­ti įta­kos ir mums, šven­čian­tiems Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo šimt­me­tį. Svar­bu ži­no­ti, kas bu­vo se­niau, juk vi­są lai­ką žmo­nės gy­ve­no ir kaž­ką ge­ro pa­ty­rė. Tas ge­ra ir tu­rė­tų at­si­liep­ti mū­sų są­ži­nė­je, gal­vo­se­no­je.“

P. Ma­siu­lis ma­no, kad šian­dien ak­tua­lu at­si­gręž­ti į 1938 me­tus, kai Lie­tu­va mi­nė­jo ne­prik­lau­so­my­bės 20-me­tį – te­bė­ra gy­vų to me­to liu­di­nin­kų. P. Ma­siu­lis pri­si­me­na, kad tuo­met kiek­vie­nas mies­te­lis, vie­to­vė sten­gė­si pa­ro­dy­ti, ką nu­vei­ku­si per 20 me­tų.

P. Ma­siu­lio ran­ko­se – 1938 me­tais iš­leis­ta „Nau­jo­ji Lie­tu­va“, ši kny­ga Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės 20-me­čio pro­ga bu­vo do­va­no­ja­ma pra­džios mo­kyk­los ke­tu­ris sky­rius bai­gu­siems moks­lei­viams.

„Nau­jo­ji Lie­tu­va“ pra­de­da­ma Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos ir švie­ti­mo mi­nist­ro pro­fe­so­riaus Juo­zo Ton­kū­no po­rtre­tais bei A. Sme­to­nos krei­pi­mu­si.

„Lie­tu­va bus tiek stip­res­nė, kiek jos nau­jo­sios kar­tos bus pra­na­šes­nės už se­ną­sias. Jau­nie­ji tu­ri at­gau­ti ir pe­raug­ti vy­res­niuo­sius. To­kia yra tik­ro­sios pa­žan­gos es­mė. Lie­tu­viš­ka mo­kyk­la ku­ria nau­ją Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą“, – ra­šo A. Sme­to­na.

P. Ma­siu­lis ke­tu­ris sky­rius bai­gė me­tais vė­liau, 1939-ai­siais, ši kny­ga bu­vu­sio jo kai­my­no – pri­glau­dė, kai iš­ve­žė į trem­tį.

Kny­ga de­di­kuo­ta Kai­rių pra­džios mo­kyk­lą bai­gu­siam Vai­čai­čiui Au­gus­ti­nui: „Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės 20-ties me­tų su­kak­čiai at­min­ti Švie­ti­mo Va­do­vy­bė ski­ria šią do­va­ną, lin­kė­da­ma to­liau plės­ti mo­kyk­lo­je įgy­tas ži­nias, my­lė­ti vi­sa, kas gra­žu ir ge­ra, ir vi­sas sa­vo jė­gas au­ko­ti Tė­vy­nei-Lie­tu­vai“.

Po de­di­ka­ci­ja pa­si­ra­šo švie­ti­mo mi­nist­ras, pra­džios mo­kyk­los de­par­ta­men­to di­rek­to­rius, mo­kyk­lų ins­pek­to­rius, mo­kyk­los ve­dė­jas. Kny­ga do­va­no­ta 1938 me­tų bir­že­lio 15 die­ną. Iki oku­pa­ci­jos bu­vo li­kę ly­giai dve­ji me­tai.

Kny­go­je kal­ba­ma apie vi­sa­pu­siš­ką Lie­tu­vos pa­žan­gą, is­to­ri­ją, ne­pa­mirš­ta­mi pa­sau­lio lie­tu­viai ir Lie­tu­vos vie­ta pa­sau­ly­je.

Mi­ni­ma, kad dvi­de­šim­ties Nep­rik­lau­so­my­bės me­tų su­kak­tu­ves švęs­da­ma Lie­tu­va iš 2 300 mo­kyk­lų iš­lei­do 34 000 ber­niu­kų ir mer­gai­čių, bai­gu­sių IV ir VI pra­džios mo­kyk­los sky­rius.

„Tai kas gi mums to­liau da­ry­ti?“ – ke­lia­mas klau­si­mas ir ža­da­ma, kad „Nau­jo­ji Lie­tu­va bus to­kia, ko­kios mes pa­no­rė­si­me ir pa­si­ry­ši­me siek­ti.“

P. Ma­siu­liui yra te­kę su­tik­ti 1938 me­tų ket­vir­to­ką, ku­ris džiau­gė­si mi­nė­tu lei­di­niu ir kaip bran­gų pri­si­mi­ni­mą iš­lai­kė iki šių die­nų.

„1938 me­tai bu­vo ypa­tin­gi, nes Lie­tu­va per 20 me­tų bu­vo daug nu­vei­ku­si. To­kius lei­di­nu­kus ir da­bar­ti­niams mo­ki­niams rei­kė­tų iš­da­lin­ti, pra­tęs­ti pri­si­mi­ni­mą“, – ma­no P. Ma­siu­lis.

Veik­la – pa­ra­pi­jos na­muo­se

P. Ma­siu­lis ro­do 2002 me­tais da­ry­tą se­no pa­sta­to, tu­rė­ju­sio di­de­lę įta­ką Kai­rių is­to­ri­jai, nuo­trau­ką.

„Įs­pū­din­ga tai, kad pa­sta­tas iš­li­ko iki šių die­nų kaip Kai­rių mies­te­lio at­si­ra­di­mo ženk­las. Jis ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti kaip kul­tū­ri­nis pa­li­ki­mas, pa­vel­das“, – svars­to P. Ma­siu­lis.

Pas­ta­tas sta­ty­tas XVIII am­žiu­je, An­ta­no Ty­zen­hau­zo, Šiau­lių eko­no­mi­jos ad­mi­nist­ra­to­riaus, lai­kais.

Ku­riant pa­li­var­kus, ties­ti ke­liai, vie­nas iš jų ėjo pro Gin­kū­nus link Šiau­lių, su­ko­si prie eže­ro ir sie­kė Pa­vėz­gių kai­mą, kuriame bu­vo įkur­tas pa­li­var­kas.

Nus­ta­ty­tais at­stu­mais, ma­tuo­tais vars­tais, bu­vo pa­sta­ty­ti pa­što punk­tai, kur bu­vo il­si­na­mi, kei­čia­mi ark­liai. Paš­tas vei­kė, kol at­si­ra­do ga­li­my­bė va­žiuo­ti trau­ki­niais.

Pra­ra­dęs pa­skir­tį sta­ti­nys ne­bu­vo nu­griau­tas, ja­me įsi­kū­rė smuk­lė. Ga­liau­siai ati­te­ko pa­ra­pi­jai, čia vyk­da­vo įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų su­si­ti­ki­mai, su­si­rin­ki­mai, svar­būs vi­suo­me­nei, bu­vo skai­to­mi pra­ne­ši­mai, at­vyk­da­vo kil­no­ja­masis ki­nas, vyk­da­vo vai­di­ni­mai. Žmo­nės ga­lė­jo reng­ti mi­nė­ji­mus, pa­teik­ti vai­šes, su­si­tik­ti, pra­leis­ti lai­ką.

„Te­ko gir­dė­ti vie­nos mo­ters pri­si­mi­ni­mą, kaip ji džiau­gė­si iš­klau­siu­si Šiau­lių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos pa­skai­tą „Mo­ti­nos vaid­muo šei­mo­je“, sa­kė, kad ir dau­giau lan­kys“, – pri­si­me­na P. Ma­siu­lis. Pas­kai­to­mis džiau­gė­si ir jo ma­ma.

Va­do­vau­jant Kai­rių kle­bo­nui Ju­liui Kor­sa­kui, vei­kė Lie­tu­vių ka­ta­li­kių mo­te­rų drau­gi­jos sky­rius, jam pri­klau­sė P. Ma­siu­lio ma­ma. Šven­tiš­kai pa­si­puo­šu­sios mo­te­rys su kle­bo­nu fo­tog­ra­fi­jo­je įsiam­ži­no 1938 me­tais. Ki­to­je 1938 me­tų nuo­trau­ko­je – iš­kil­min­ga an­ge­lai­čių (ka­ta­li­kiš­ka vai­kų or­ga­ni­za­ci­ja – red. past.) ei­se­na į Kai­rių pu­šy­nė­ly­je vy­ku­sį su­si­rin­ki­mą, va­di­na­mą kong­re­sė­liu.

P. Ma­siu­lis džiau­gia­si, kad praei­ties mo­men­tai bu­vo įam­žin­ti fo­tog­ra­fi­jo­se. Iš jų ma­ty­ti, kaip at­ro­dė to me­to žmo­nės, šven­tės. Jis no­rė­tų pa­kvies­ti skai­ty­to­jus ir­gi pa­teik­ti nuo­trau­kų iš praei­ties – kad ne­pa­si­mirš­tų.

Gim­ti­nę įam­ži­no kny­go­je

P. Ma­siu­lis ro­do dar vie­ną nuo­trau­ką, jo­je kar­tu su kla­sės drau­gais, mo­kyk­los ve­dė­ju, mo­ky­to­ja nu­fo­tog­ra­fuo­tas ir jis – 1939 me­tų bir­že­lį, po IV sky­riaus bai­gia­mų­jų eg­za­mi­nų.

P. Ma­siu­lis pri­si­me­na, kad mo­kyk­lo­je vei­kė bū­re­liai, jau­nų­jų ūki­nin­kų ra­te­lis. Daug dė­me­sio bu­vo krei­pia­ma draus­mei, auk­lė­ji­mui.

„Kei­tė­si lai­kas, kei­tė­si ir žo­dy­nas. Anks­čiau bu­vo ne kla­sė, bet sky­rius. Bū­da­vo ir ra­ša­las su ra­ša­li­ne, plunks­na­ko­tis, plunks­na – ši­tie da­ly­kai išė­jo. Vai­kai į mo­kyk­lą ėjo na­gi­nė­ti – ne vi­si tu­rė­jo ba­tus“, – pri­si­me­na mo­kyk­li­nius me­tus.

P. Ma­siu­lis pa­ro­do kla­sės drau­gės Ja­ni­nos Jur­gai­ty­tės IV sky­rių bai­gi­mo Kai­riuo­se pa­žy­mė­ji­mo ko­pi­ją. Tuo­met te­ko lai­ky­ti ti­ky­bos, lie­tu­vių kal­bos, skai­čia­vi­mo, Tė­vy­nės pa­ži­ni­mo, is­to­ri­jos, geog­ra­fi­jos, gam­tos eg­za­mi­nus, mo­ky­tis „dai­lės da­ly­kų, ran­kų dar­bų, mu­zi­kos, dai­na­vi­mo ir kū­no kul­tū­ros“. Pa­žy­mė­ji­me – ke­tu­ri įver­ti­ni­mai „la­bai ge­rai“ ir vie­nas „ge­rai“.

P. Ma­siu­lio IV sky­rių bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­me bu­vo vie­ni pen­ke­tai.

Gim­ta­sis P. Ma­siu­lio kai­mas – Gu­de­liai, apie gim­ti­nę iš­lei­do kny­gą „Prie Kruo­jos iš­ta­kų“. Tė­viš­kė neiš­li­ku­si, o iš Gu­de­lių kai­mo, sa­ko P. Ma­siu­lis, „li­ko 300 met­rų uly­čia“ – gat­vė. Už kai­mo bu­vo ka­pe­liai, juo­se lai­do­ti 1709–1711 me­tų ma­ro mi­ru­sie­ji. Apie 2000 me­tus ka­pe­liai bu­vo su­tvar­ky­ti, pa­sta­ty­tas kry­žius, pa­so­din­ta me­džių. Su­si­rin­ko žmo­nės, bu­vę gu­de­lie­čiai.

P. Ma­siu­lis, bai­gęs Kai­rių pra­di­nę ir Šiau­lių suau­gu­sių­jų vi­du­ri­nę mo­kyk­las, įsto­jo į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą. Dir­bo Le­ge­čių (Rad­vi­liš­kio r.) sep­tyn­me­tė­je mo­kyk­lo­je, ket­ve­rius me­tus di­rek­to­ria­vo Rad­vi­liš­ky­je.

1957 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Kai įsi­kū­rė Šiau­lių uni­ver­si­te­tas, bu­vo pa­skir­tas lek­to­riu­mi, dir­bo iki 2005 me­tų, dės­tė lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros me­to­di­ką.

Iš­lei­do ne vie­ną kny­gą. Na­mie tu­ri gau­sią bib­lio­te­ką – dau­giau­siai moks­li­nės li­te­ra­tū­ros, mėgs­ta ir gro­ži­nę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Pra­nas Ma­siu­lis iš­sau­go­jo kny­gą „Nau­jo­ji Lie­tu­va“. Kny­gos sa­vi­nin­kas bu­vo iš­vež­tas į trem­tį.

Ka­zio Bin­kio pa­ra­šy­ta kny­ga „Nau­jo­ji Lie­tu­va“ bu­vo iš­leis­ta mi­nint Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės 20-me­tį.

1939 me­tų bir­že­lis, po bai­gia­mų­jų IV sky­riaus eg­za­mi­nų Kai­riuo­se. Mo­kyk­los ve­dė­jas Liu­das Osi­paus­kas, sky­riaus mo­ky­to­ja M. Šal­nai­tė, at­sto­vas Sa­ka­laus­kas. Tre­čio­je ei­lė­je, ant­ras iš de­ši­nės – Pra­nas Ma­siu­lis.

Iš­kil­min­ga ei­se­na į 1938 me­tų va­sa­rą Kai­riuo­se vy­ku­sį an­ge­lai­čių kong­re­sė­lį.

Lie­tu­vių ka­ta­li­kių mo­te­rų drau­gi­jos Kai­rių sky­riaus na­rės su pa­ra­pi­jos kle­bo­nu ku­ni­gu Ju­liu­mi Kor­sa­ku 1938 me­tais.

XVII am­žiu­je sta­ty­tas pa­sta­tas, Kai­rių am­ži­nin­kas, su ke­tur­sie­niu sto­gu 2002 me­tais. Bu­vęs pa­štas, vė­liau smuk­lė, tar­pu­ka­riu – Pa­ra­pi­jos na­mai. Ko­lū­kio me­tais bu­vo įkur­ta pie­ni­nė, pa­skui ma­lū­nas. Da­bar pa­sta­tas sto­vi ap­leis­tas.

Kny­gos „Nau­jo­ji Lie­tu­va“ de­di­ka­ci­ja.